Laiškai lietuviams

Metai, Numeriai

2000m. 12 Gruodis


religinės ir tautinės kultūros žurnalas

2000 / GRUODIS - DECEMBER / VOL. LI, NO. 12

GYVASIS KALĖDŲ PRASMINGUMAS

361

 Bruno Markaitis SJ

PASAULIO ATJAUNINIMAS

366

 Algirdas Paliokas SJ

PO JUBIILIEJAUS

369

 Egidijus Šlepetys

GIMNAZIJA

370

 Andrėja Androšiūnaitė

MANO VASARA

372

 Grytė Suchovaitė

KĄ PASIIMSIME

374

 Pranas Pučiliauskas

DVI DIDELĖS NOSYS

378

 Bruno Markaitis SJ

T.J. DANYLOS TIKĖJIMAS

380

 Vysk. J. Boruta SJ

RENKUOSI PARTNERĮ VISAM GYVENIMUI

384

 Vanda Ibianska

KALBA

387

 Red.

TĖVYNĖJE

388

 Laima Rrivickienė

ŠYPSULIAI

392

 Red.

TRUMPAI

393

 Juoz. M.

2000 METŲ LAIŠKŲ LIETUVIAMS TURINYS

394

 Red.

Šis numeris iliustruotas nuotraukomis iš Vilniaus Jėzuitų gimnazijos 430 m. minėjimo iškilmių.
Viršelio piešinys ir skyrių vinjetės- dail. Rasos Sutkutės. Lietuviškas raidynas-Jono Bogutos.

LAIŠKAI LIETUVIAMS (LETTERS TO LITHUANIANS) (USPS 301-540) is published monthly except bimonthly July/August, for $20.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, II 60636. Periodicals postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636-1098.

GYVASIS KALĖDŲ PRASMINGUMAS

Bruno Markatitis SJ

o    dviejų tūkstančių metų pasaulis tebešvenčia    Kalėdas. Po daugelio politinių revoliucijų ir drastiškų religinių reformų, po persekiojimų, kurie krauju mito ir užgesino evangeliškosios krikščionybės ugnį ne viename krašte, žmogus tebešvenčia Kalėdas. Daug kartų valstybinės teritorijos pasikeitė, keitėsi tautinės ir religinės formos, dinastijos mirė ir naujos gimė, bet pasaulis šventė Kalėdas. Net vulkaniniame karų įtūžime kartais nutildavo patrankos ir šautuvai, mirties ir naikinimo šmėkla pasitraukdavo momentui už nakties uždangos, kad žmogus galėtų švęsti Kalėdas.

     Mums keliamas klausimas, kodėl mes po dviejų tūkstančių metų tebešvenčiame Kalėdas? Už mus atsakoma, kad Kalėdų Šventės atėjo pas mus iš slaptingųjų mįslingųjų Rytų. Sakoma, kad mūsų Kalėdos mini Dievo tapimą žmogumi, kad jos sveikina naujos gadynės saulėtekį. Bet ar ne tiesa, kad senovės mitologija ir religijų istorija pilna tokių ir panašiu, dalykų, kur dievai tampa žmonėmis arba žmonės dievais?

Skaityti daugiau:

PASAULIO ATJAUNINIMAS

Algirdas Paliokas SJ

 odernių laikų modernūs teiginiai linkę mus suklaidinti. Informacijos priemonės vos ne kasdien skelbia naujoves, tyrimų rezultatus, naujus atradimus bei išradimus. Jie apima ne tik mokslo, technologijos, sveikatos, bet ir visas žmogaus gyvenimo, gamtos bei kosmoso sritis. Kiekviena naujovė yra lyg riba, atskirianti senąją dalykų padėtį nuo naujos. Mums atrodo, jog naujų dalykų apsuptyje, nuolatos praturtinami naujomis žiniomis, atsikratę senų požiūrių, ir patys tampame vis naujesniais, tarsi naujesniais žmonėmis. Tiktai vieno negalime suprasti: kodėl pasaulis nuo to netampa nė kiek geresnis? Kodėl žemėje nemažėja neteisingumas, skurdas, badas, karai, ligos, nelaimės ir t.t. Sutelktomis ir suvienytomis savo jėgomis bei panaudodama mokslo pasiekimus, šiuolaikinė žmonija tikrai galėtų išspręsti daugelį tokių senų kaip žemė problemų. Ar ji nebandė spręsti? Ir dar kaip! Ne vien naujomis idėjomis, santvarkomis, įvairiais izmais bei pertvarkymais, bet ir revoliucijomis, trėmimais, karais ir pan. Po ciklopinių pastangų ir ašarų bei kraujo upių vis vien liko senos problemos, nes liko senas, tiktai moderniai senas žmogus.

Rojaus jaunystės grąžinimas

     Žmogaus senatvė be teigiamų bruožų turi ir neigiamų: sustingimą, nusilpimą, apribotas galimybes, gęstančią gyvybės jėgą, artėjantį kūno sunykimą.

Erdvioje Šv. Kazimiero bažnyčioje per iškilmingas pamaldas ir dideli, ir maži vos susitalpino.

     Prieš 2000 m. žmonija buvo tikrai susenusi. Pagonių pasaulis pasižymėjo valdovų tironija, vergove, beširdiškumu, doroviniu sugedimu.

Skaityti daugiau:

PO JUBIILIEJAUS

Egidijus Šlepetys, IV klasės mokinys

30(5) metų gimnazijos jubiliejaus prisiminimas dar ilgai kutens mūsų širdis. Tai jau antras įvykis šiais mokslo metais, kai man prieš akis iškilo aliuzija į gimnazijos vienybę (pirmasis buvo pergalė prieš Jugoslaviją). Ir jeigu pirmojoje šventėje mes buvome tik stebėtojai, gniaužą kumščius, iškėlę du pirštus į dangų, tai antroji mums atvėrė platesnius horizontus: istorija, Europa, Ignacas Lojolą, barokas, architektūra, dailė, teatras, mokslas, muzika, giesmė, galų gale gimnazijos ir Lietuvos himnai - visa tai tik kelios detalės, kurių, manau, kiekvienas galėtų, išvardinti daug daugiau. Nors ir nesitikiu, kad kas nors kaip sąmokslininkas pritars mano mintims, vis dėlto lenkiu prieš kiekvieną iš Jūsų savo dar nespėjusią pražilti galvą ir dėkoju: “Ačiū Jums, Žmonės, ačiū!”

     Gimnazijos jubiliejaus šventimas ir žaismingas anų laikų modeliavimas man nekėlė netikro sentimentalaus žavesio, bet greičiau suteikė supratimo apie tam tikras vertybes. Ne žodžiais, bet darbais mes sau ir kitiems įrodėme, kad esame Europos dalis, kad prieš 430 metų jėzuitų į Lietuvą atneštas švietimas gyvas šiandien, kad Lietuva turi šansą tapti ES nare. Jubiliejaus dieną pajutau dėkingumą ir pasididžiavimą. kad mokausi Vilniaus jėzuitų gimnazijoje. Manau, jėzuitų auklyba kaip tik orientuota į kultūriškai ir dvasiškai modernios Europos žmogų. Čia galbūt daug kam kyla noras paprieštarauti, griauti per šimtmečius nusistovėjusių ugdymo tikslų nuostatas. Tačiau taip nederėtų elgtis, tai tik parodytų mūsų primityvumą. išsišokimą be rimto pagrindo.

Skaityti daugiau:

Gimnazija - mano antrieji namai

Andrėja Androšiūnaitė, 7a kl.

imnaziją lankau jau trejus metus. Pirmosiomis dienomis buvo nedrąsu. Žinojau, kad čia mokytis bus sunkiau, o ir tvarka griežtesnė. Bet kiekvieną rytą mane padrąsindavo angelo, stovinčio mokyklos kiemelyje, veidas. Jis nuramindavo mane ir suteikdavo pasitikėjimo. Mokykla atrodė didelė. Iš tikrųjų, palyginus su buvusiąja, gimnazija yra kaip milžinė prieš nykštukę. Tačiau dabar koridoriai, kurie pirmomis dienomis atrodė lyg painūs labirintai, tapo pažįstami kaip penki pirštai. Didžiąją dienos dalį praleidžiu gimnazijoje, todėl ji man kaip antrieji namai: klasė - mano kambarys, klasės draugai - šeima, mokytojai - kaip tėvai. Ir aš visai patenkinta šiais mano antraisiais namais -žymiai didesniais, triukšmingesniais, bet vis tiek labai mielais.

Sukaktuvinės šventės dalyviai, mokiniai, tėvai ir svečiai, baigę iškilmingą eiseną į gimnaziją, susirinkę mokyklos kieme, dalyvauja dail. Kmieliausko sukurto fontano palaiminime.


     Kiekvieną rytą vos įžengusią pro mokyklos vartus mane pasitinka balta kaip sniegas angelo skulptūra, gelsvas pastatas raudonu stogu, su daugybe langų ir durimis, virš kurių parašyta: Vilniaus jėzuitų gimnazija. Kasdien aš pro tas duris įeinu ir išeinu begalę kartų ir žinau, kol mokysiuos čia, jos niekada nebus man užrakintos. Užlipu laiptais. Tokiais ilgais ilgais. Kaip būtų gerai, kad nereikėtų ropštis į trečią aukštą! Visur baltos sienos... Galvojate, kad nuobodu? Jūs klystate. Geriau įsižiūrėję pamatytumėte, kad kiekvieną sieną puošia stendas, paveikslas ar langas ir durys. Kiekvienas kampas čia savas. Iki skausmo pažįstamas.

Skaityti daugiau:

MANO VASARA

Grytė Suchovaitė, 7a kl.

ią vasarą keliavau daug. Pabuvojau ir užsienyje, ir keliuose gražiuose Lietuvos miesteliuose, tačiau... Ar žinote, kur man patiko labiausiai? Ogi kaime, pas močiutę. Jums tikriausiai iškils klausimas, kodėl būtent ten? Juk mačiau tiek daug gražių vietų! Kaime nėra nei jūros, nei gražių pastatų. Tai kas tada ten ypatinga? Tikriausiai senelės meilė ir šiluma. Ji atstoja viską viską, kas yra gražu. Močiutės gerumas - neaprėpiamas. Tarsi ta jūra, prie kurios buvau vasarą.

Su Lietuvos ir VJG vėliavomis budėjome garbingiausioje vietoje - šalia centrinio altoriaus

     Atvykstu į kaimą. Visi manęs jau seniai laukia. Močiutė, kaip visąlaik, pripirkusi galybę saldumynų. Ji apkabina mane ir sako, kad užaugau labai didelė. Senelis neatsilikdamas praneša naujieną: atsirado trys maži kačiukai. Labai apsidžiaugiau. Mane pasitinka ne tik seneliai. Šiltus liežuvėlius iškišę, letenėles duoda mano mylimi šuneliai Reksas ir Meškis. Abu nepasidalija, kuris pirmiau pasisveikins. Didieji šunys pririšti, todėl negali atbėgti pas mane. Jie loja ir bando atitrūkti nuo grandinės. Ant kalno linguoja berželiai. Tikriausiai jie mane sveikina, o gal ir pyksta. Juk nuskinu visas gėles ir nurenku visas uogas, augančias aplink juos.

Skaityti daugiau:

Ką pasiimsime ir ką paliksime

Pranas Pučiliauskas

     Tūkstantmetis - tai orus ir išdidus žodis. Toks todėl, kad jame telpa reikšmingi žmonijos pasiekimų bei atradimų laimėjimai, jame telpa pažangos ir progreso ryškūs rezultatai, jame nuolat trykšta nesibaigianti ir neišsenkanti žmogiškosios kūrybos energija. Besibaigiantis tūkstantmetis ypač ženklus savo beveik stebuklams prilygstantiems technikos laimėjimams, aukštos civilizacijos pasiekimais. Žinom, ką reiškia telegrafo, telefono ir radijo išradimai. Žinom, ką reiškia mobilūs telefonai ir kiti radijo technikos ryšiai. Žinom, ką reiškia povandeniniai laivai, garso greitį viršijantys lėktuvai, raketų skrydžiai, mechanizuoti bei automatizuoti gamybiniai procesai, kompiuterių eros gimimas. O ką jau bekalbėti apie žmogaus išsilaipinimą mėnulyje, apie daugkartinius erdvėlaivių skrydžius aplink žemę, apie skverbimąsi į kitas visatos planetas (zondų pasiuntimas). Žmogaus proto prisilytėjimas jaučiamas visose žmogų supančiose srityse. Kelia nuostabą naujų technologijų sukūrimas sveikatos apsaugos srityje: diagnostikos aparatūros, aparatūros, palaikančios žmogaus gyvybingumą sudėtingų operacijų metu, naujų, žymiai tobulesnių instrumentų išradimai. Kur tik bepasireikštų žmogaus veikla, ten būtinai pasireiškia ir tos veiklos tobulinimo procesai. Suprantama, ne visus žmogiškosios veiklos rezultatus žmogus gali pamatyti paprasta akimi. Vizuoliai nesunku stebėti kylančius šimtaaukščius dangoraižius, sunkios pramonės gaminius; sudėtingas gamybines įrangas, mašinas, susisiekimo priemones -lėktuvus, laivus, garvežius, automobilius ir kt.

Vaiva Vėbraitė, Švietimo viceministre, sveikina Vilniaus Jėzuitų gimnazijos mokinius, tėvus ir mokytojus 430 m. sukakties proga.

     Tačiau daug sunkiau įsiskverbti į fizikų, chemikų, biologų atradimus. Kas užginčys atominės energijos pajungimo žmogaus tikslams svarbą, kas paneigs antibiotikų reikšmę kovai su gyvų organizmų ligomis? O kur dar šių atradimų paslaugos valstybių gynybiniems interesams?

Skaityti daugiau:

DVI DIDELĖS NOSYS

Bruno Markaitis SJ

     Visų laikų žmogui buvo, turbūt labai sunku ir nemalonu prisipažinti ribotu sutvėrimu, kuriame nieko nėra begalinio, kurio pasaulis yra įspraustas į palyginti siaurus trijų matavimų rėmus. Net pasaulį užkariavęs, kaip Aleksandras Didysis, jis suklupo ligos perblokštas ir, pasaulį nugalėjęs, negalėjo mirties nugalėti. Net Egipto faraonu būdamas ir milžiniškas piramides statydamas, žmogus liko nykštuku, liko priklausomu aukštesnės jėgos, valdančios jo gimimą, gyvenimą ir mirtį. Net dievu save vadindamas ir dieviškos garbės reikalaudamas, kaip Romos imperatorius, žmogus turėjo pripažinti savo žmogiškumo netobulumus ir žmogiškosios prigimties ribotumą.

     Žmogus dažnai užsimiršta, kad jis yra ribotas sutvėrimas, kad jo yra praeinanti ir laikina žemės buitis. Jis užsimiršta ir pradeda manyti esąs didesnis, reikšmingesnis ir tobulesnis už žmogiškąjį Save, kol jo dėmesio neatkreipia konkretūs ir apčiuopiami prigimties ribotumai ir kūno netobulumai kasdieniame pilkume bei vienodume.

Šventųjų Mišių valandą drauge su mumis didelė grupė autoritetingų Dievo tarnų.

     Ir šiandien - ne tik graikų kultūros laikais -garbinamas žmogaus kūno grožis. Bet karštą vasaros dieną nueini prie vandens ir matai, kiek maža žmonių turi gražų kūną. Žiūrėk, vieno galva per didelė, liemuo per ilgas, kojos per trumpos; kito kaklas per plonas, akys per mažos, ausys per ilgos ir t.t. Vieni žmonės - per ploni, o kiti - per stori. Tai yra kūno netobulumai.

     Žmonės įvairiai reaguoja j šiuos prigimties ribotumus. Vieni pyksta ir to pykčio neslepia.

Skaityti daugiau:

T. J. Danylos tikėjimas ir dvasinė ramybė

Vyskupas J. Boruta SJ

     XX amžių drąsiai galime vadinti tikėjimo išbandymo amžiumi, ne idėjinių išbandymų, bet gyvenimišku išbandymu, buvimu, pačia egzistencija.

     Palydime į Amžinybę tėvą Joną Danylą -XX amžiaus vaiką, tikrą krikščionį, kunigą. Visas jo gyvenimas sutilpo į šio amžiaus rėmus, ir visi XX amžiaus svarbieji įvykiai ir iššūkiai jį pasiekė, į juos jis atsiliepė - krikščioniškai, kunigiškai ir net herojiškai. Nepasidavė pagundai su dauguma pesimistiškai kartoti: “O mes tikėjomės...”, visada tarsi sakė, nepaisydamas nieko: “Tikiu, pasitikiu Tavimi, Viešpatie”.

     Norėčiau prie tų šv. Mišių pradžioje paskaitytų nekrologo eilučių kai ką pridėti.

     1925 m. įstojo į Jėzaus Draugiją, noviciatą atliko Heerenberge. Filosofiją studijavo Valkenburge (Olandijoje).

     Kartu su juo kolegijoje gyveno ir mokėsi busimasis garsus teologas Karlas Rahneris. Jo knygą apie maldos galimybę ir prasmę šiandien galime paskaityti ir lietuvių kalba, išleistą Katalikų pasaulio leidyklos.

     Dažnai pagalvodavau, koks likimo ryšys tarp šių dviejų žinomų jėzuitų - vienas teologas, rašytojas, teoretikas - ir kaip toks pasaulyje garsus. Kitas - tėvas J. Danyla - maldos praktikas -pačiose sudėtingiausiuose XX amžiaus išbandymuose du kalinimai, persekiojimai, jėzuitų provincijos išsklaidymas, vadovavimas jai, vienuolijų veiklai, jėzuitų seminarijai pogrindyje, dvasinis priespaudos struktūrų bandomų ir baudžiamų savo dvasios vaikų stiprinimas.

Skaityti daugiau:

A.A. TĖVAS JONAS DANYLA SJ

A.A. TĖVAS JONAS DANYLA SJ

1905 11 04 - 1925 09 15 - 1937 08 24 - 2000 10 31

     Gimė 1905 m. lapkričio 4 d. Liliūnų kaime, Pagirių parapijoje, Ukmergės apskrityje. Mokėsi Pagiriuose, vėliau Ukmergės gimnazijoje.

     1925 m. rugsėjo 15 d. įstojo į Jėzaus Draugiją. Naujokyną atliko s'Heerenberge (Olandijoje). Filosofiją studijavo Valkenburge (Olandijoje).

     1930-1934 m. mokytojavo Kauno jėzuitų gimnazijoje ir kartu studijavo Vytauto Didžiojo universitete. 1934 m. rudenį išvyko į Valkenburgą studijuoti teologiją. 1936-1937 m. studijavo teologiją Liuvene (Belgijoje). 1937 m. rugpjūčio 24 d. Liuvene įšventintas kunigu. 1937 m. rugsėjo mėnesį atnašavo pirmąsias iškilmingas Mišias Pagirių bažnyčioje.

Skaityti daugiau:

RENKUOSI PARTNERĮ VISAM GYVENIMUI

Renkuosi partnerį visam gyvenimui

Parengė Vanda lbianska

     Šiame straipsnyje išdėstytos mintys iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti absurdiškos ir gal net amoralios, tačiau sociologija, psichologija, etika ir pats gyvenimas sako ką kitų.

     Mūsų laikais nuolat akcentuojame meilę nesigilindami į tai, kad tardami šį žodį turime galvoje daugiau ar mažiau euforiškų įsimylėjimų, o tai ir meilė - visiškai skirtingi dalykai. Iš tikrųjų mes renkamės asmenį, kad jį įsimylėtume, paskui renkamės meilės objektą, pagaliau renkamės partnerį visam gyvenimui. Ne visada susigaudome, kad būtent renkamės, o ne spontaniškai užgriuvusios meilės versmė mus pagauna ir neša tiesiai prie altoriaus, kad susituoktume kaip tik su šiuo asmeniu.

Grasilda Reinytė Vilniaus Jėzuitų gimnazijos kieme apžiūri dail. A. Kmieliausko skulptūrą “Angelas”. Angelas rūpinasi gimnazijos mokiniais.

     Antra vertus, yra nemažai pasyvių, žmonių, kurie būdami neiniciatyvūs laukia, kol juos pasirinks kiti. Ypač tai būdinga miestų gyventojams. Pakanka įdėmiau pažvelgti į skirtumų tarp pageidaujamų, norimų būsimo sutuoktinio savybių ir realiam gyvenime “pasirinkto” asmens, kad pripažintume, jog ši moteris ar šis vyras nesirinko, bet pasinaudojo proga, galimybe, “išnaudojo šansų”. Kitaip tariant, sutiko būti pasirinktas.

     Tačiau grįžkime prie partnerio pasirinkimo “iš meilės”. Vyrauja klaidinga nuomonė, kad šios santuokos sudarytos visiškos laisvės erdvėje. Tačiau būtent šiuo atveju yra mažiausia laisvės ir daugiausia klaidų.

Skaityti daugiau:

KALBA

Skyrių tvarko JUOZAS VA1ŠNYS SJ

MĖGIAMAS AR MĖGSTAMAS

     Labai dažnai tenka išgirsti pasakymas; Jis visų labai mėgiamas. Mano mėgiamiausias poetas yra Putinas. Sportas yra jo mėgiamiausias užsiėmimas. Ar šie sakiniai yra taisyklingi? Ne. Neveikiamosios rūšies dalyviai mėgiamas ir mėgiamiausias yra netaisyklingi. Turėtų būti mėgstamas ir mėgstamiausias. Kodėl?

     Mat mėgiamas yra esamojo laiko neveikiamosios rūšies dalyvis. Į bendrinę kalbą tas dalyvis turbūt yra atklydęs iš lietuvių tarmių, kuriose veiksmažodžio mėgti esamasis laikas taip asmenuojamas: aš mėgiu, tu mėgi, jis mėgia. Tačiau bendrinei kalbai toks asmenavimas nepriimtinas. Lietuvių kalbos žodynai taip pat tokios formos neteikia. Juose paprastai duodama tik forma mėgsta, o ne mėgia. Tad ir dalyvis turi būti daromas iš formos mėgsta, pridedant - mas (mėgstamas).

     Kai kas gal galėtų pasakyti, kad nėra ko baidytis ir tarmybių. Dėl kojų negalima įvesti į bendrinę kalbą? Juk bendrinėje kalboje mes turime nemaža ir iš įvairių tarmių paimtų žodžių. Jie mūsų kalbą tik praturtina. Pvz., šalia plačiau vartojamo žodžio kiškis mes turime ir kitą, jo sinonimą zuikis. Jie abu yra vartotini. Tad dėl ko šalia mėgstamas negalėtume vartoti ir mėgiamas? Į tai reikia atsakyti, kad atskirus žodžius galime imti iš tarmių, bet morfologinės tarmybės bendrinei kalbai nėra nei reikalingos, nei priimtinos. Mūsų bendrinė kalba turi pastovią formų darybos sistemą, jos ir turime laikytis. Visokių rūšių tarmybės gali būti toleruodamos tik poetinėje kalboje.

Skaityti daugiau:

TĖVYNĖJE

Paruošė Laima Krivickienė

LIETUVOS VĖLIAVA AUKŠČIAUSIOSE PASAULIO VIRŠŪNĖSE

     Alpinistas Vladas Vitkauskas užkopė į visų žemynų bei Europos aukščiausių kalnų viršūnes ir pirmasis pasaulyje iškėlė jose savo valstybės Lietuvos vėliavų. Štai tos viršūnės, virš kurių plėvesavo mūsų trispalvė. Everestas 8848 m; 1993 0510: McKinley 6194 m: 1994 0612: Vinson 4897 m: 1994 1205: Kilimanjaro 5895m: 1995 0205: Kosčiuško 2228 m: 1995 1102: Aconcagua 6959 m: 1996 0225: Elbrus 5642 m: 1993 0804: Mont Blanc 4807 m: 1995 0716.

Jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčia, tarybiniais metais buvo paversta ateizmo muziejumi, dabar yra Lietuvių Jėzuitų centras. Mokiniai kas savaitę lanko šią bažnyčią. Jubiliejinė šventė prasidėjo šioje bažnyčioje

     Kokia įkopimo į aukščiausių pasaulio viršūnę kaina? Statistika teigia: keturiems jas pasiekusiems tenka vienas žuvęs. Kad Italijos pilietis pirmų kartų užkoptų į Everestu 1973 metais italai pasiuntė prie didžiojo kalno 64 alpinistus, per 2000 nešikų, apie 70 tonų krovinių. 2 karinius sraigtasparnius. 1990 m. bendros JAV. Kinijos. Rusijos ekspedicijos išlaidos sudarė daugiau nei l mlj. JAV dolerių. "Man gi beveik viską teko daryti vienam". - nuo namų slenksčio iki Viršūnės. Visa manta svėrė 64 kg. o pagrindinis finansinis 'kapitalas' buvo bičiulių dėka gauta 5000 dolerių banko paskola”, -pasakoja Vladas Vitkauskas, laimingai įkopęs ir sugrįžęs iš Pasaulio stogu vadinamos viršūnės..." Beveik valandų, praleistų Viršūnėje, užėmė elementarūs dalykai: pririšti vėliavų, fotografuoti. Kiekvienas nesudėtingas judesys : išimti fotoaparatų. atidengti dangtelį, nusimauti pirštinę, užrišti mazgų, reikalavo valios ir pastangų. Euforijos nebuvo. Aukštis, vėjas ir šaltis stingdė kūnų. marino jausmus. Himalajų gigantus dengė debesys ir tik Everestas kyšojo virš neramios baltos dykumos. Ir nepaprastai gražiai atrodė Lietuvos trispalvė juodam dangaus gelmės fone. Ji siejo su Tėvyne, su žmonėmis, kurie man padėjo, už mane meldėsi ir laukė sugrįžtant”.

Skaityti daugiau:

Šypsuliai

Naujokas gavo aprangą, bet ja nepatenkintas kreipiasi į viršilą:

-    Na pažiūrėkite, kaip mane aprengė: kelnės iki kelių, marškiniuose plaukioju kaip vandenyje, rankovės iki alkūnių... Baisu į mane pažiūrėti.

Viršila kurį laiką žiūri į naujoką, paskui sako:

-    Čia viskas gerai, kaip reikiant. Karys turi žiūrovuose sukelti pasibaisėjimą.

*

Didelės firmos tarnautojas prašo menedžerį savaitės atostogų.

-    Ką? - nustebęs klausia menedžeris, -juk prieš mėnesį turėjai laisvą savaitę.

-    Bet dabar aš noriu vesti, - paaiškina tarnautojas.

-    Tai kodėl anos savaitės laikotarpy nevedei?

-    Mat aš nenorėjau sudrumsti atostogų.

*

- Mano žmonai neseniai į akį įkrito šapas, tai vizitas pas okulistą kainavo 40 dolerių, -pasakojo vienas vyriškis.

-    Menkniekis! - atsiliepia kitas. - Maniškei prieš kelias savaites į akį krito kailiniai, tai turėjau pakloti keturis tūkstančius.

Skaityti daugiau:

Trumpai

• Panevėžio vysk. Juozas Preikšas spalio mėn. pirmojoje pusėje lankėsi JAV; aplankė pranciškonus New Yorke, putnamietes Putname, kur dalyvavo Religinės šalpos susirinkime ir vedė kunigams rekolekcijas. Spalio 15 d. vyskupas aukojo šv. Mišias Švč. M. Marijos bažnyčioje, kur vikarauja jo vyskupijos kun. Rimas Gudelis, ir pasakė pamokslą. Kun, R. Gudelio lydimas, aplankė Draugą, taip pat aplankė Mundelein kunigų seminarijoje studijuojačius du klierikus iš Panevėžio vyskupijos.

■ 1999 m. Čikagos arkidiecezijoje veikė 267 katalikiškos pradžios mokyklos su 98,033 mokiniais, 45 aukštesniosios su 31,645 mokiniais, 6 kolegijos ir universitetai su 40,600 studentų. Arki-diecezijai priklauso 46 kapinės (palaidojama apie 20,000 mirusiųjų, yra 23 kat. ligoninės, aptarnaujančios 2,2 mil. pacientų.

■ JAV katalikai per savo vyskupijas nuo 1990 m. surinko ir padovajojo 55 mil. dolerių Centrinės ir Rytų Europos Religinei šalpai.

■ Gvinėja, vakarų Afrikos pajūrio valstybė, 2000 metais išleido 9 pašto ženklų seriją su įvairiais pop. Jono Pauliaus II atvaizdais, tuo pagerbdama jį kaip labiausiai gerbiamą XX amžiaus žmogų. Viso pasaulio filatelistų susidomėjimas šiais pašto ženklais ir jų pareikalavimas yra labai didelis.

Skaityti daugiau:

2000 METŲ LAIŠKŲ LIETUVIAMS TURINYS

ĮVAIRUS STRAIPSIAI
 
 
Kiekviename šių metų numeryje buvo šie nuolatiniai skyriai: KALBA, TĘVYNĖJE, ŠYPSULIAI, TRUMPAI. Kai kuriais metais tai viename, tai kitame numeryje pasirodydavo ir šie skyriai: JAUNIMAS, ŠEIMA, KNYGOS, ATGARSIAI, ĮVAIRYBĖS.
 

Paskutinis lapas

     Lapkričio numeryje buvo pranešta, kad žurnalo leidėjai, susirinkę Vilniuje, nutarė I.aiškus Lietuviamsuždaryti, tad šis gruodžio numeris bus paskutinis, jeigu nebus tas nutarimas atšauktas. Didžiausia bėda surasti redaktorių ir administratorių. Žinoma, šioms pareigoms galima pasamdyti ir pasauliečius, bet čia iškiltų finansinė problema, juk dabartinis redaktorius dirbo be algos. Iki šiol žurnalas nė vienais metais nelindo skolon, bet vis duodavo bent keletą tūkstančių dolerių pelno. Jeigu redaktoriui reikėtų mokėti algą, be nuostolio būtų sunku išsiversti.

     Dabar redaktorius ir kiti nuolatiniai bendradarbiai atsisveikina su nuoširdžiu dėkingumu visus skaitytojus ir bičiulius. Prašome visiems gausios Dievo palaimos!

Juozas Vaišnys SJ

Gerbiamieji Laiškų lietuviams skaitytojai,

     Laiškai lietuviams mus lydėjo penkiasdešimt metų. Nagrinėjome tikėjimo klausimus, dalijomės mintimis, kalbėjomės rūpinamomis temomis. Sekėme Lietuvos gyvenimą sunkiais priespaudos metais ir džiugaus Atgimimo dienomis. Metiniai konkursai į LL ratą įtraukė daugybę bendradarbių. Ekskursijos ir metinės šventės subūrė skaitytojus ir lietuviškos spaudos rėmėjus.

     Lietuvių spaudos istorijoje Laiškai lietuviams turi ir turės garbinga vieta, liudijančia išeivijos dvasine samprata. LL nuosekliai siekė gražia lietuvių kalba išreikšti tai, kas svarbiausia.

     Mūsų akys ir širdys buvo nukreiptos į Lietuvą. Stengėmės neatsiskirti nuo tautos ir jos kultūros, dalyvauti užsienio lietuvių bendruomenėje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pasikeitė mūsų sąlygos, dėmesys ir ištekliai dar labiau nukreipti į Lietuvą.

     Pogrindyje dirbę Lietuvos jėzuitai atgavo savo bažnyčias, Kauno ir Vilniaus jėzuitų gimnazijas ir įsijungė į viešąjį gyvenimą. Per tą dešimtmetį sutelkdami savo jėgas, nebepajėgėme išlaikyti lietuvių bei latvių misijų Urugvajuje. Anglijoje, Australijoje, Montrealyje, pačioje Lietuvoje perdavėme Klaipėdos bei Biržų parapijas. Dirbame Čikagoje, Lemonte, Klyvlende ir kartais kitose vietose. Labai atsiprašome, jei susidarė įspūdis, jog mes apleidžiame Amerikos lietuvius ar, kad jie mums pasidarė mažiau svarbūs nei anksčiau. Kaip ligi šiol, taip ir toliau palaikysime bičiuliškus ryšius.

     Kiekvienas dosnus ir geras veiksmas neša savo kainą: duodant kažko netenkama ateina laikas kai ką pradėti, kai ką gražiai užbaigti.

     Finansiškai nebepajėgiame išlaikyti LL, kasmet turėję stambia suma pridėti.

Skaityti daugiau: