Besiblaškanti siela
 
Gerbiamieji,
 
     Ilgai galvojau, kas man galėtų duoti rimtus atsakymus į rūpimus klausimus, bet, deja, neradau. Manau, kad neužtenka vien tik klausimo esmę liesti, bet reikia ir atsižvelgti į klausiančio asmens vidujini gyvenimą, duodant jam atsakymą. Be abejo, tai yra nelengvas dalykas. Gal “Laiškai Lietuviams” padės mano besiblaškančiai sielai surasti tai, ko ji ieško.
 
     Norėčiau paklausti, ar kunigas turi teisę ir pareigą nuvaryti vaiką nuo klausyklos. Jei taip, tai kokiais atvejais? Kas atsakys už to vaiko tolimesni gyvenimą?
 
     Taip pat pamokslo metu girdėjau, kad tie asmenys, kurie šmeižia žmogų ne patys ką nors išsigalvoję, bet tik kartodami tai, ką iš kitų yra girdėję, nenusideda. Nusideda tik pirmasis, nes tik jis padarė šmeižiamam žmogui vienokios ar kitokios skriaudos. Aš su tuo nenorėčiau sutikti.
 
     Jei leisite, kitą kartą atsiųsiu daugiau klausimų ir svarbesnių.
 
Jus gerbiąs
 
A. K.
 
Brangusis,
 
     Labai teisingai rašote, kad, norint duoti kam nors tikrai gerą nuraminantį atsakymą, neužtenka tik patį klausimą paliesti, bet reikia pažinti ir klausiančio asmens vidujinį pasaulį. Taigi, ir mes, tepažindami Tamstą tik iš šio trumpo laiškelio, tur būt, negalėsime visiškai patenkinti savo atsakymu į tuos du klausimėliu. Geriausia žmogų galima pažinti, atvirai su juo išsikalbant. Taigi, ir Tamstai, manome, būtų labai naudinga su kokiu nors prityrusiu dvasios vadu aptarti visus savo dvasinius reikalus, išdėstyti visus sielos rūpesčius, abejojimus ir sunkenybes.
 
     Neaišku, apie kokį “nuvarymą” nuo klausyklos Tamsta kalbi. Kunigas galėjo tą vaiką nuvaryti nuo klausyklos dėl to, kad už ką nors ant jo užpyko ir susinervino arba gal ramiai jam paaiškino, kad dėl kokios nors priežasties negali dabar duoti išrišimo, todėl jį atleido nuo klausyklos be išrišimo.
 
     Nei vienu nei kitu atveju tas vaikas nėra visam gyvenimui pasmerktas, jis gali eiti išpažinties pas kitą kunigą arba gal ir pas tą patį. Už savo tolimesnį gyvenimą turi atsakyti jis pats, nes nuo jo viskas priklauso. Teko sutikti tokių žmonių, kurie kada nors įžeisti kokio kunigo, visiškai nutolsta ir nuo Bažnyčios, pradeda nepraktikuoti religijos. Tai yra labai klaidingas elgesys, nes atskiras kunigas ir Bažnyčia nėra tas pats dalykas. Kunigas gali būti labai blogas, didelis nusidėjėlis, bet Bažnyčia yra ir visuomet pasiliks šventas ir tobulas Kristaus kūrinys. Jei Tamstai vienas kunigas nepatinka, gali kreiptis į kitą. Ir į bažnyčią žmogus eina ne sutikti gal labai nesimpatiško kunigo, bet simpatiškiausio ir geriausio savo draugo — Kristaus. Kai nesimpatiškas kunigas laiko Mišias, tai negalvok apie jį, kurs yra tik įrankis, bet žinok, kad vyriausias veikėjas yra pats Kristus. Mišių vertė visiškai nepriklauso nuo kunigo simpatiškumo ar šventumo, taip kaip meno kūrinys nepriklauso nuo teptuko, bet nuo tapytojo.
     Bet gal Tamstai dar bus neaišku, kaip tas kunigas galėjo nuvaryti vaiką nuo klausyklos. Gal sakysi, kad supykti ir susinervinti gali paprastas žmogus, o kunigui tas visai netinka. Taip, yra daug dalykų, kurie “netinka”, bet šiame gyvenime įvyksta ir gana. Kunigas yra gavęs didelę valdžią ir galią, bet, deja, nėra gavęs tokios Šventosios Dvasios malonės, kuri jį apsaugotų nuo visų klaidų, nuo nervingumo, nuo kantrybės praradimo. Dievas suteikė kunigui daug malonių, bet prigimties nepakeitė, jo prigimtis yra tokia, kaip ir kiekvieno kito žmogaus.
 
     Kokios yra priežastys, dėl kurių kunigas turi teisę ir net pareigą neduoti išrišimo? Gali būti įvairiausių priežasčių. Pavyzdžiui, jei kunigas pamato, kad žmogus, kurs atlieka išpažintį, yra visiškai nepasiruošęs, neturi jokio gailesčio už savo nuodėmes ir nesiryžta jų išvengti, jis turi stengtis, jei galima, tas kliūtis pašalinti, žmogų klausinėdamas, ragindamas gailėtis ir t.t. Bet jei po visų kunigo pastangų vis tiek nieko neišeina, jis negali duoti tam žmogui išrišimo. Kartais, nors tai įvyksta labai retai, galėtų būti padaręs žmogus tokių nuodėmių, kurias atleisti sau rezervuojasi teisę Popiežius arba vyskupas, bet paprastai ta teisė suteikiama ir kitiems kunigams.
 
     Į antrą Tamstos klausimą atsakysime labai trumpai: apšmeižti kitą žmogų visuomet yra nuodėmė, nesvarbu, ar pats būsi tuos šmeižtus išsigalvojęs ar kartosi tai, ką iš kitų esi girdėjęs. Tamstos minimas pamokslininkas gal neaiškiai išsireiškė ir jo žodžių gal gerai ir tiksliai nesupratai.
 
Ar nusidedi nežinodamas?
 
Gerbiamas Tėve,
 
     Nebeiškenčiu Jums nepadėkojus už tuos malonius “Laiškus Lietuviams”. Tai yra mums tikra stiprybė ir paguoda. Kiek man teko patirti, labai daug vedusių porų, kaip mes patys, skaitydami šį naudingą laikraštį, surado tikrąjį kelią moterystėje. Daug ko mes sužinojom, ko pirmiau nė mintyse neturėjom. Daug dalykų visiškai nelaikėme nuodėme, kas yra tikrai nuodėmė.
 
     Norėčiau Jus paklausti, ar mes sunkiai nusidėjome ir ar mūsų išpažintys yra šventvagiškos, kad per trejus savo vedybinio gyvenimo metus vengėme vaikų ir santykiavome Dievo nustatytai tvarkai ir prigimčiai priešingu būdu, niekados apie tai nesakydami išpažintyje. Juk mes visai nemanėm, kad tai galėtų būti nuodėmė. Nuo dabar gyvensime taip, kaip yra Dievo nustatyta.
 
Jus gerbianti
 
N - ja
 
Mieloji Ponia,
 
     Dėl praeities būkite visiškai rami. Dievas žmogų teisia pagal jo sąžinę, todėl jei nežinojote, kad tie veiksmai yra nuodėmingi, nepadarėte jokios nuodėmės. Jūsų praėjusios išpažintys yra geros, todėl nereikia jų pakartoti. Tik nuo dabar stenkitės tų nuodėmių išvengti, nes dabar jau žinote, kas yra nuodėmė, kas ne.
 
     Labai džiaugiamės, kad “Laiškai Lietuviams” Jums padėjo surasti tikrąjį kelią. Eikite juo drąsiai, o Dievo pagalba Jus lydės.

“LAIŠKŲ LIETUVIAMS” Platinimo Vajus! Vertingos premijos! Plačiau apie sąlygas žiūrėk šio numerio 141 pusl.
 
N. P. Seserų Spaustuvė, Putnam, Conn.