Kartą kapelionas per tikybos pamoką aiškino mokiniams, kad galingasis Dievas sutvėrė žmogų ir visa, kas tik yra pasaulyje. Mažas Jonukas pakelia ranką tardamas: “Tėveli, mano tėvukas vis sako, kad mes paeiname iš beždžionės.” Kapelionas ramiai atsako: “Vaikeli, mes nesikišame į jūsų šeimos reikalus.” Visa klasė nusijuokė. Išeina, jeigu Jonuko tėvas su savo vaiku nori būti beždžionėmis, tai ką kapelionas gali padaryti.
 
     Iki pat pirmojo pasaulinio karo žmonės labai ginčijosi dėl žmogaus kilmės. Tas klausimas buvo pasiekęs labai plačias proletariato mases. Socializmas labai daug prie to prisidėjo. Socialistai manė, kad moksle atradę priemonę kovoti prieš krikščionybę. Juk jeigu tikėjimas nesutinka su gamtos mokslais, aišku, žmonės atsižadės tikėjimo ir seks gamtos mokslus.
 
     Čia daug šviesos atnešė vienas žmogus, kuris buvo didelis mokslininkas ir drauge neabejotinai geras katalikas. Tai buvo jėzuitas Erich Wasmann (1859-1931). Jo knyga “Biologie und Entwicklungstheorie” (1906) ir šiandien mokslo vyrų yra vertinama. Daugelis žmonių neskiria Evoliucijos nuo Darvinizmo. Tikrumoje tai yra du skirtingi dalykai.
 
I. Monistinė Evoliucija
 
     Žodis “evoliucija” turi daug reikšmių. Gali būti: 1) kosmoso evoliucija, 2) solarinės sistemos evoliucija, 3) žemės ir kitų planetų evoliucija, 4) molekulių ir atomų evoliucija, 5) gyvulių ir augalų evoliucija. Šita paskutinė dar yra vadinama organinė evoliucija, tik apie ją čia kalbėsime.
 
     Kalba eina apie tai, kaip atsiranda naujos rūšys (species)? Paaiškinsime pavyzdžiais. Visi pažįstame lapę, vilką ir šunį. Lapė moksliškai vadinasi canis vulpes, vilkas — canis lupus, šuo — canis domesticus. Canis yra genus (giminė), o vulpes, lupus ir domesticus yra species (rūšys). Visi trys priklauso prie šunų šeimos arba giminės, nes turi labai daug panašumo, bet šiuo tuo ir skiriasi, todėl priklauso prie įvairių rūšių.
 
     Yra įvairiausių rūšių peteliškių ir paukščių. Kartais tos rūšys yra taip panašios, kad tik specialistas tegali atskirti. Dabar kyla klausimas, kaip susidaro naujos rūšys.
     1. Spontaniška generacija. Šios teorijos kai kurie laikėsi net iki Pasteur’o laikų. Pagal ją gyvi organizmai galėjo pasidaryti staiga ir netikėtai, be jokių žinomų priežasčių iš negyvos medžiagos. Net ir toks didelis žmogus, kaip Aristotelis, manė, kad, pavyzdžiui, blusos pasidaro iš dulkių. Ilgą laiką buvo manoma, kad pelėsiai pasidaro iš duonos ar uogų, o kirmėlės iš mėsos. Taigi, šita teorija nereikalauja, kad kiekvienas gyvas daiktas pasidarytų tik iš gyvo. Šiandien jos niekas nebesilaiko. Ši teorija gerokai sulaikė mokslo pažangą. Kadangi ji buvo bendrai priimta teorija, tai, be abejo, ir kai kurių filosofų bei teologų veikaluose galima rasti vieną kitą išsireiškimą, kuris mums dabar tik juoko sukelia. O Bažnyčios priešai, tuo pasinaudodami, kalba apie “tamsius” viduramžius, apie Bažnyčios atsilikimą nuo kultūros. Bažnyčia nebuvo atsilikusi nuo kultūros, ji tik ėjo kartu su pasaulio kultūra. Tokios dogmos nėra ir niekados nebus, kad Bažnyčia gamtos moksluose yra neklaidinga.
 
     2. Kreacionistų teorija. Priešai ją laiko Katalikų Bažnyčios teorija. Pagal šią teoriją šiandien tiek yra augalų ir gyvulių rūšių, kiek jų Dievas nuo pasaulio pradžios yra sutvėręs. Įdomu, kad ir didysis Linne šios teorijos laikėsi. Kili mano, kad Linne savo pažiūras vėliau pakeitė. Jeigu paleontologija rodo, kad kai kurie augalai ar gyvuliai per milijonus metų išnyko ir atsirado naujos rūšys, tai kreacionistų teorija aiškina, jog Dievas atskiru aktu jas sutvėrė. Ateistai gerokai tyčiojasi iš šios teorijos, ją vadina stebuklinga, viršgamtiška, viduramžiška, mitiška, primityviška. Bet čia galima pastebėti, kad Dievui tvėrimas nėra nei viršgamtiškas darbas nei stebuklas, bet visai natūralūs dalykas.
 
     Monistinės evoliucijos pradžia yra nuo Demokrito laikų (apie 400 metų prieš Kristų). Demokritas mokė, kad visi fiziniai kūnai yra sudaryti iš atomų.
 
     Jo nuomone, tie atomai yra amžini. Taigi, jeigu jie yra amžini, nereikia Kūrėjo. Vadinas, Demokritas nepripažįsta priežastingumo dėsnio (principium causalitatis). Jis nepripažįsta nė tikslingumo dėsnio (principium finalitatis). Taigi, pagal jo teoriją, pasaulis nei nebuvo kieno nors sukurtas nei yra valdomas kokiu numatytu planu. Visi pasaulio reiškiniai yra aiškinami fiziškais ir chemiškais dėsniais. Tai yra monistinės evoliucijos principai. Iš neorganinių elementų susidarė pirmasis proteinas, iš proteino ameba, iš amebos visa virtinė iki beždžionės ir žmogaus.
 
     Ši teorija yra pagrįsta gryniausiu materializmu. Todėl pilnai suprantama, dėl ko komunizmas šitą sistemą, ypatingai Darvinizmo formoje, padarė visiems privaloma. Leninas yra pasakęs: “Joks materializmas ilgai neišsilaikys, jeigu nebus pagrįstas filosofija.”
 
II. Dualistinė Evoliucija
 
     F o r d h a m o Universiteto žurnalas “Thought”, 1950, 25; 53-78, “Precis on Evolution” by J. Franklin Ewing kalba apie evolliuciją. Įdomu, kad jėzuitų leidžiamas žurnalas ir jėzuito parašytas straipsnis pilnai prileidžia organinę evoliuciją. Ir atrodo, kad dar daugiau prileidžia, negu kad mes katalikai Europoje prileisdavome.
 
     Wasmann aukščiau minėtoje knygoje sako, kad evoliucija, apvalyta nuo ateistinės filosofijos, nieko neturi, ko katalikas negalėtų priimti. Dievo galybei visai nesipriešina įdėti į kokią pirmapradę menkai ar visiškai neorganizuotą medžiagą visus dėsnius, sulyg kuriais viskas tinkamu laiku ir numatytu planu vystosi. Po kiek laiko, kai jau medžiaga buvo tinkamai išsivysčius, Dievas galėjo į ją įkvėpti dvasinę nemirtingą sielą, ir čia buvo žmogaus sutvėrimas. Tokią evoliuciją Wasmann prileidžia.
 
     Vatikanas ir bendrai dvasiškija nebuvo ir nėra dideli evoliucijos entuziastai. Ir visai yra suprantama, dėl ko. Viena, sveika savigarba uždeda pareigą laikytis atsargiai su tais žmonėmis, iš kurių galima visko laukti ir kurie tą teoriją dažnai panaudoja ateizmui platinti. Antra, Bažnyčia jau tiek vargsta, norėdama tą menką žmogų išlaisvinti iš žemos gyvuliškos prigimties ir pakelti aukščiau prie šventumo, prie Dangaus, prie Dievo, o monistinė evoliucija tik kartoja, kad žmogus nuo beždžionės tik tuo skiriasi, jog jo smegenys savo paviršiuje kiek daugiau vingių turi, negu beždžionės smegenys.
 
     Monistinė evoliucija neigia dvasinės nemirtingos sielos buvimą. Jeigu tos sielos nėra, tai žmogus pasilieka toje pačioje linijoje, kaip beždžionė.
 
     Bet kiekvienas gali pastebėti be jokio ypatingo mokslo, kad žmogus nuo gyvulio labai ir esminiai skiriasi savo protavimo galia, nors kūno atžvilgiu turi labai daug bendra su gyvuliais.
 
     Nesistebėtume, jeigu žmogus savo kūno atžvilgiu būtų dalyvavęs organinės evoliucijos procese, kuris tęsėsi mokslininkų apskaičiavimu vieną bilijoną ir 750 milijonų metų. Quatemariumo pradžioje, Pleistocene, tuojau po Terciarinio periodo, pasirodo pirmasis ypatingas sutvėrimas. Jis pradeda vartoti instrumentus, pradeda laidoti savo numirėlius, pradeda puošti savo landynių sienas ir t.t. Įdomu, kad jis į savo numirėlių kapus įdeda ginklus, papuošalus ir net maisto. Išeina, kad tie mirusieji nėra visiškai mirę, kad jie kokiu nors būdu gyvena.
 
     Tas žmogaus dualizmas nuo jo pasirodymo žemėje per visą tą laiką, kuris tęsiasi maždaug apie vieną milijoną metų, nedingsta. Įdomu, kad žmogus per milijoną metų, gyvendamas visokiuose klimatuose, ir labai šaltuose ir labai karštuose, nebeišvystė kitos rūšies (species). Yra daug rasės ir spalvos įvairumų bei kitokių skirtumų, bet nėra skirtingų rūšių. Taigi, šiame taip ilgame laikotarpyje žmogus jau nebepasidavė evoliucijai, bet tik adaptacijai (prisitaikymui). Žmogus, turėdamas protą, pasiduoda tik dvasinei, moralinei ir socialinei evoliucijai.
 
     Dabar gali kai kam kilti klausimas, ar katalikas gali būti evoliucionistas, laikydamasis tam tikrų sąlygų. Gamtos moksluose reikia skirti du skirtingus dalykus: faktus ir faktų interpretaciją. Gamtos faktai yra visiems tie patys, bet jų aiškinimas arba interpretacija priklauso nuo įvairių filosofinių sistemų.
 
     Monistinė arba mechaninė evoliucija, kaip matėme, neigia Dievą ir žmogaus sielą, todėl jos katalikas negali laikytis. Dualistinė arba vitalistinė evoliucija neneigia Dievo ir sielos, todėl ji tikėjimui neprieštarauja.
 
J. Venckus, S. J.