Brangus Drauge,
 
      Malonu, kad taip atvirai aprašei savo įspūdžius ir pasakei mintis, kurios Tau kilo, perskaičius tą straipsniuką pereitame “Laiškų Lietuviams” numeryje. Žaviuosi Tavo žodžiais: “Meile yra gražus, kilnus ir šventas dalykas. Bet ir aistra bei lytinis patraukimas nėra blogi. Juk jie yra žmogui paties Dievo Įdiegti, o Dievo dovanos negali būti blogos.”
 
      Visai teisingai! Ir aistra ir lytinis patraukimas iš esmes yra geri dalykai. Aistra, pakreipta į gerą pusę, žmogų gali padaryti šventu. Lytinis patraukimas yra Dievo duotas vykdyti Jo kūrybiniams planams. Bet jeigu aistrų nesuvaldysi, pats žinai, kas bus. Jei lytinio patraukimo netvarkys protas, nustosi teisės vadintis žmogumi.
 
 Protas ar širdis?
 
      — Ach, protas! — sušunka ne vienas, —-jau tik girdint šį žodi, darosi nuobodu! Tuoj prisimeni matematiką, formules, teoremas... Širdis!... Lai gyvuoja širdis! Tik ji mus žavi, tik ji mus pakelia virš to šalto, matematiško, nuobodaus gyvenimo. Tik ji mums kalba apie meilę, apie tai, kas gražu...
 
      Cit. nešūkauk be reikalo, jaunuoli, ypatingai, kai kalbame apie tokius rimtus dalykus, apie jaunimo paslaptis... neišduok jų kitiems! Niekas nė nemano neigti širdies reikalingumo ir jos gražumo. Vargšai mes būtume be jos. Bet pasakyk man, kokia širdį Tu norėtum turėti: žmogišką ar gal kokio nors gyvio, kurs proto neturi? Nelaukiu Tavo atsakymo, nes jis yra taip aiškus. Juk kas gi čia per klausimas, jeigu mes esame žmonės, tai ir mūsų širdis yra ir turi būti žmogiška. Bet ar žinai, koks yra svarbiausias skirtumas tarp žmogaus ir gyvulio širdies? Nagi tas, kad žmogaus širdžiai vadovauja protas, o gyvulio — instinktas ir jausmai.
 
      Gyvulys būtinai pasiduoda savo instinkto ir jausmų traukimui, jei niekas jo nesukliudo iš šalies. Kai žmogų kur nors traukia jausmai, jis, turėdamas protą ir laisvą valią, gali ir pasipriešinti, gali savo jausmams pasakyti — ne! Gyvulys to negali.
 
      Lokys ir medus
     Kartą lokys, pamatęs puodą karšto verdančio medaus, puolė prie jo, bet, nudegęs snuki, atšoko atgal. Vis dėlto medaus kvapas jį viliojo. Puolė vėl prie puodo ir pradėjo gerti. Pajutęs baisų karštį ir skausmą gerklėje bei viduriuose, turėjo maurodamas atsitraukti. Bet medus viliojo. Todėl, vėl prišokęs, godžiai rijo. Maurojo, trypė, šokinėjo iš skausmo iki surijo visą medų. Tada subliovė ir krito negyvas prie tuščio puodo.
 
      Panašiai gali atsitikti ir su Tavimi, jaunuoli, jei, užmiršęs protą, vadovausiesi tik jausmais. Tau atrodys, kad sieki saldžios meilės, o rasi tik kartų nusivylimą. Daug buvo tokių, kurie galvojo, kad, klausydamas proto, gali tapti tik šaltu asketu. Manė, kad širdis jam yra viskas, kad pasidavimas jausmams padarys jį laimingą. Bet apsivylė. Apsivylė ir gailėjosi. Gailėjosi, bet ir gailėtis kartais jau buvo per vėlu. . .
 
      Teatro žvaigždė
      Tur būt, esi girdėjęs apie prancūzų teatro žvaigždę Eva Lavalliėre. Atrodo, kad ji tikrai turėjo būti laiminga. Apie ją rašė laikraščiai, krūvas laiškų kasdien gaudavo iš savo garbintojų, kiekvienas norėjo jos autografo. Netrūko jai nei turtų nei garbės, sakytum, kad negalėjo trūkti nei laimės. Bet jos kaip tik labai trūko.
 
      Kartą, kaip ir visuomet, po pasisekusio jos vaidinimo garsiausiame Paryžiaus teatre, publika tiesiog šėlo: nesigailėjo nei ovacijų nei gėlių savo mylimai žvaigždei. Kitos artistės ją sveikino, žinoma, negalėdamos paslėpti savo balse ir veiduose kibirkštėlės pavydo šiai Paryžiaus deivei, šiai prancūzų aristokratijos širdžių pavergėjai. Artistai ir režisieriai jautėsi laimingi, jei kuriam ji nusišypsodavo, bet šį vakarą nedaug kam, o gal ir nė vienam šios laimės neteko. Ji nesišypsojo, žvilgsnis buvo toks neramus. Galėjai pamanyti, kad ji dar jaučia scenoje vaizduotą gyvenimą, kad ji dar apsvaigus nuo laimės ir garbės. Bet atsibus — galvojo ne vienas — kai paragaus šampano, kai, skambant valso ar tango akordams, bus mano glėbyje.
      Bet, keliant pirmas šampano taures, visi pasigedo šviesiausios šio vakaro žvaigždės. Čia jos nebuvo. Greitai persirengus, išėjo iš teatro ir pasuko siaura gatvele, ne ta plačiąja, kuri vedė į jos puošnią vilą Eliziejaus laukuose. Ne, ne namo ji grįžo, o tamsia gatvele slinko prie Sennos upės. Buvo šalta naktis, tamsu. . . Bet dar šalčiau ir tamsiau jos sieloje. . . Sustojo ant tilto. Apačioje upės vanduo jai lyg šnibždėjo ir viliojo baigti gyvenimą bangose. Greitai numeta brangių kailių apsiaustą ir rengiasi šokti į vandenį. Bet nepasisekė. . . Apvaizda dar norėjo matyti ją, einančią tikrosios meilės keliu.
 
      Grįžtąs iš fabriko darbininkas dar suskubo ją nutverti už rankos, bardamas už tokį kvailą pasiryžimą.
 
      —    Ką darote? Drąsos! Esate jauna, graži, turtinga, ko trūksta jūsų laimei?
 
      —    Aš esu nelaimingiausia pasaulyje moteris! — atsakė ji verkdama.
 
      Taip, jai trūko. . . Trūko vieno dalyko, be kurio niekas negali būti laimingas, trūko meilės.
 
      Tas darbininkas — galvojo Eva — gal dar nuo ryto buvo nevalgęs, bet jautėsi stiprus, norėjo gyventi, o ji jau buvo pavargusi nuo per didelių pramogų. . . Susigėdo ir nužingsniavo namo. Bet ši pagunda dar pasikartojo Temzės krantuose, po triumfo Londono teatre. Ji vėl klausė savęs, ar nebūtų išmintigiau baigti su tuo komišku gyvenimu, kurs prižada meilę ir laimę, o duoda tik skausmą ir liūdesį po trumpalaikio svaigulio.
 
      —    Aš esu amžina šios žemės našlaitė,— kartą ji skundėsi,—aš visuomet ieškojau savo sielai maisto, bet niekad neradau. Buvau girdoma putojančiais šampanais, maitinama rafinuotais valgiais, bet mano širdis troško tik paprastos maistingos duonos ir tyro vandens. Troško, bet nerado.
 
      Nerado ji laimės nei Paryžiuj nei Londone. Jos širdis alko ir troško. Bet kartą, įėjus į mažą kaimo bažnytėlę, ten vakaro prieblandoje, atsiklaupus prieš altorių, surado laimę, pajuto tikrąją meilę. Siela nebuvo daugiau tuščia, ji prisipildė noro gyventi, bet gyventi ne taip, kaip iki šiol.
 
      Palieka Paryžių, palieka teatrą ir pašvenčia savo gyvenimą ir turtus labdarybės darbams. Sunkiai apserga. Daug kenčia. Turi pakelti skaudžiausias operacijas. Bet ir didžiausiuose skausmuose jaučiasi laiminga. Kai ją keletą dienų prieš mirtį, aplanko buvusis scenos draugas, Paryžiaus teatro artistas, stebisi, kad niekuomet nebuvo jos matęs tokios ramios ir linksmos.
 
      —    Aš garbinau pasaulį ir pasaulis garbino mane,—kalbėjo ji savo teatro draugui, —bet laimės jis man nedavė. Radau laimę ir meilę, tik suradus Kristų. Iš Jo meilės atsisakiau visko, ką šiame pasaulyje turėjau, nes Jo vieno man pilnai užtenka. Su kuo tik kalbėsi apie mane, pasakyk, kad aš esu laimingiausia pasaulyje moteris.
 
 N e a p s i g a u k !
 
      Matai, jaunuoli, kur žmogus laimę randa ir kur tik ašaras, kančias. Neapsigauk todėl ir Tu. Neskrajok perdaug arti ugnies, kad, lyg tas neišmintingas drugelis, nenudegtum sparnų. Jei pasiduosi jausmams, visuomet apsivilsi ir gailėsiesi. Pasaulio džiaugsmai Tavęs nepatenkins. Žemi pageidimai — tai ne meilė. Tu turi siekti, kas kilniau ir aukščiau. O kai protas susidurs su jausmais ir turės kovoti, kad turėtum jėgų laimėti, melskis ir dainuok su Maironiu:
 
      O didis Dieve ir Tėve brangus,
      Pastiprink žmogų silpną ir menką,
      Tu pats surėdei, jog vien tik Dangaus 
      Jo begaliniams norams užtenka.
 
Juozas Vaišnys, S.J.