Sakyk, mielasis, ar Tu dar nesutikai paniekinto, kryžių nešančio Kristaus savo miesto gatvėje? Juk ir šių dienų žmogus veja Jį iš gyvenamų vietų, šeimų ir darboviečių, lauk už miesto, toliau nuo savęs. Nes Kristus jam šiandien labiau nepatogus pasidarė, kaip kada nors. Moderniojo žmogaus gyvenime, šeimoje, darbe yra tiek daug dalykėlių, kuriuos Kristus smerkia, už kuriuos bara ir grasina. Patogiausia bus, mano gudrus žmogus šiandien, jei Kristus su savo įkyriu mokslu nesimaišys po kojų.
 
      Bet jei Tu, prisidėdamas prie tų, sekusių nešantį kryžių Kristų, kelių minkštos širdies moterų, parodytum savo gailesti ir meilę Jam, jei Tau nuriedėtų skruostu užuojautos ašara, ir Tu išgirstum iš Paniekintojo lūpų: “Ne manęs verkite, bet savęs ir savo vaikų!"’ (Lk.23,28). “Kaip, kodėl?” —gal Tu paklaustum nustebęs, — “argi ne Tu, Kristau, vargingesnis už mane? Aš juk esu laisvas ir visuomenėje gerbiamas žmogus, turiu draugų ir pinigų. . . O Tu užmirštas, paniekintas, persekiojamas. . . ” Nuteistasis mirčiai Tau atsakytų: “Dabar Įvyksta pasauliui teismas; dabar šio pasaulio kunigaikštis bus išmestas laukan” (Jo. 12,31). Todėl nuteistas pasaulis turėtų labiau verkti savęs, negu Kristaus. Verkti turėtum ir Tu, jei ta pačia srove su šiuo pasauliu plauki.
 
      Verk verčiau ne Kristaus, o savęs, kad nusidedi, bet dar labiau verk, kad neverkei nusidėjęs, kai Kristus, būdamas visai nekaltas, kenčia ir atgailauja. Blogai, kad nusidedi, bet blogiau, kad nusidėjęs nesigaili, neskubi pasitaisyti.
 
      Tu moki gudriai pateisinti save ir net patį Dievą apkaltinti, kad tik nereikėtų palikti pamilto nuodėmingo gyvenimo. Sakai, Jis Tau neduoda reikiamo tikėjimo ir malonės pasitaisyti.
 
      Kaipgi? Sakai, neturi reikiamo tikėjimo? O ar ne pats kaltas? Tikėjimą gavai per krikštą ir mokykloje, bet praradai jį, laisvai nusidedamas, nes jis kliudė ir išmetinėjo. Bet Dievas reikalaus pasiaiškinti, kaip Jo dovaną saugojai.
 
      Jei Tu tikrai rimtai norėtum tikėti, jau tuo pačiu ir tikėtum. Jei tikrai vertini tikėjimą — tiki. Tau trūksta valios. Jei tebūtų tik proto sunkumai, tikrai tikėtum. Esi sugedęs, apsileidęs, bet neesi netikintis.
 
      Maža kas visai netiki. Daugelis abejoja, kovoja, bet širdyje dar tiki. Leisk kalbėti sąžinei, grįžk į doros kelią — grįš ir tikėjimas.
 
      Vėl sakai, kad trūksta malonės pasitaisyti? Tau doras gyvenimas nėra malonus, Tu jo nemėgsti, nes nuodėmės neleidžia Tau jausti doros skonio. Nuodėmės užslopina Dievo malonės balsą.
 
      Dievo malonė nuolat veikia į Tave per sąžinę, per kitų įspėjimus, per gyvenimo aplinkybes, nes tuo būdu mylintis Dievas nori Tave grąžinti į gerą kelią.
 
      Žinok, kad niekada negausi tokios malonės, kuri Tave visiškai išvaduotų iš kovų su viliojančiomis aistromis. Malonė tik ragina, lengvina ir padeda, bet mes su ja turime patys energingai veikti. Juk grįžimas prie Dievo yra Tavo paties pirmoji ir svarbiausia pareiga, o ne kas kitas turi už Tave rūpintis ir per prievartą tempti. Jei būsi tikrai tiesus ir atviras, turėsi prisipažinti, jog Tu net nenori, kad malonė ateitų ir Tavo nuodėmingus malonumus užbaigtų. Tačiau neturėti malonės, reiškia būti amžinai pasmerktu. Ir Tu dėl to džiaugiesi?
      Atsimink, kad juo toliau, tuo bus sunkiau, nes prisirišimas prie nuodėmės bus vis stipresnis. Pagaliau Tu ne tik nebematysi, kad turi užtenkamai malonių atsiversti, bet net nebesuprasi, kad Tau reikia gailėtis ir atsiversti.
 
      Juk visiems, pvz., ir šv. Augustinui, buvo sunku atsiversti. Bet jis aiškiai suprato ir prisipažino, kad sunkumas buvo nenorėjime išsižadėti nuodėmingų malonumų.
 
      Pagaliau išganymą reikia, Dievo malonei padedant, užsipelnyti, užsidirbti. Už kągi Tu būsi išganytas, ar gal už savo gyvenimo nuodėmes? Kam tada skirtas pragaras — gal šventiesiems? Negali juk laukti malonės, jei, kasdien nusidedamas, daraisi jos vis nevertesnis.
 
      Gal jau ir sutiktum, kad Tavo pasitaisymo kliūtys neina iš tikėjimo ar malonės stokos. Bet, sakysi, yra tiek daug kitokių sunkenybių.
 
      Sakai, aš dar toks jaunas, noriu pagyventi, yra laiko. . . Vėliau jau, sakai, pati prigimtis pasidaro labiau Į pamaldumą palinkusi.
 
      Bet argi jaunam netinka pamaldumas? O kas Tau sakė, kad sulauksi vėlesnio amžiaus? Kiek miršta jaunų! Gal rytoj mirsi, ir ką Tau padės geri, bet pavėluoti pasiryžimai. O jei ir nemirsi taip greitai, kuo remdamasis tvirtini, kad, ilgiau gyvendamas, tapsi ramesnis, geresnis?
 
      Ar visi seni žmonės geri? Juk žydų karalius Saliamonas labiausiai nusidėjo senatvėje. Amžius tik užslopina sąžinės jautrumą. Pasaulio meilė miršta kartu su žmogumi. Amžius nepataiso.
 
      Sakyk, ar Dievas ne visų Tavo dienų Viešpats? Ar nežinai, kad Jis reikalavo pirmgimių, pirmienų ir geriausių vaisių aukos? Tu nori savo gražiausias dienas paaukoti šėtonui, o Dievui palikti tik skarmalus? Manai, kad Dievas mielai priims nuo kitų atliekamą auką, kurios nebeturi kur dėti? Jam žmogaus nereikia, ir žmogui visada dar yra malonė, jei Dievas jo geriausias ir švenčiausias aukas priima. Ką jaunas pasėsi, tą senas nuplausi!
 
      Tik skaisti jaunystė neša laimę ir džiaugsmą. Aistros sunkina ir nuodija gyvenimą. Viena nuodėmė gimdo kitą ir visados palieka pasekmes. Jos Tau nuolat, kaip šmėklos, grįš atgal.
 
      Taip, taip, bet sakysi, mano aistros taip stiprios, vilioja, draugai kviečia ir gundo, malonumai traukia. Bet ar esi tikras, kad kada nors bus geriau? Manai, kad vieną kartą baigsis? Negi Tu būtum pats pirmasis nusidėjėlis, kuris miršta nuodėmėje? Paskutinėje gyvenimo minutėje, jeigu ji Tau dar liks, Tu turėsi drebėdamas prašyti išpažinčiai kunigo, vietoj to, kad dabar pasitaisęs, galėtum ramiai ruoštis amžinybei.
 
      Juo toliau, juo aistros bus stipresnės, o Tavo pasipriešinimo jėga vis mažesnė. Prasidėjo mažais nusileidimais, toliau jau nebesustoja niekur, eina iki galo. Pamažu sąžinė jau nebedrįsta priešintis despotiškiems geidulių įsakymams.
 
      Mielasis, Tu leidi savo žaizdoms įsisenėti ir manai, kad tada bus lengviau gydyti. Blogas iš Tavęs gydytojas!
 
      Vienos aistros gal baigsis, užims vietą kitos. 0 jei tik pasisotinimas ir nusibodimas privers Tave atsisakyti nuodėmingų malonumų, tai dar nebus pasitaisymas. Tai tik pavojingas, sunkus nusikratyti tuštumas. Dažniausiai bijoma daryti lemiamą žingsnį dėl žmonių akių, dėl draugų pajuokos. Jei Tu išsigini Dievo žmonių akyse, ir Jis Tavęs išsigins.
 
      O gal bijai pasitaisęs neištesėti gerame, pamaldume ir vėl atkristi? Kaipgi? — atidėdamas atgailą, įsivaizduoji, kad Dievas vieną kartą ateis ir Tave atvers, o dabar, norėdamas tuoj atsiversti, abejoji, ar Jis Tau padės? Tiki Jo gailestingumu, Jį užgaudamas, o netiki pagalba, Jį garbindamas? Kur Tavo sveikas protavimas? Ar skęstąs žmogus galvoja apie savo jėgas, kiek laiko jam dar jų užteks? Jis daro visa, ką gali. Daryk taip ir Tu. Bent tas truputis parodytų pastangų bus Tau pasiteisinimas prieš Dievą, o gal ir išsigelbėjimas. Dievas juk žino mūsų silpnumą, pasitenkina maža kuo iš mūsų pusės, kad iš savo pusės su didžiausiu dosnumu mus pasitiktų. Čia Jis visada mus pralenkia.
 
      Dievas niekados neleidžia pražūti tiems, kurie nuoširdžiai Jo ieško ir stengiasi atsikelti, nors vis dažnai iš silpnybės parpuola.
 
      Mielas brolau, miela sese, ar neturėsi verkti Tu savęs, ar neturės verkti Tavęs Kristus, jei Tu, visa tai gerai apsvarstęs, nepasinaudosi pirma proga pilnai pasitaisyti ir sugrįžti pas Dievą? Ar Tu nesigaili savęs?
 
Vl. Mikalauskas, S.J.