Krikščionių būrys atsikvėpė, lyg būtų jiems sunkius akmenis nuo krūtinių nuėmę... Šiandien, ačiū Dievui, viskas laimingai pasibaigė. “Duonos laužymas”-taip vadino pirmieji krikščionys mišias-užbaigtas. Ne taip, kaip aną sekmadienį, kada įsibrovė persekiotojai pačiu iškilmingiausiu metu. Vos tik buvo “Duonos laužymo” dalyviai užbaigę bendrą ir balsiai kalbamą pakylėjimo maldą “tikiu, tikiu ir išpažįstu, kad čia mūsų Viešpats Dievas Emanuel”, kaip išgirdo budinčiojo Tercijaus balsą: “policija, policija!” Matyt, išgirdo maldos žodžius ir įsiveržė. Tada suėmė mišias belaikanti presbyterą (kunigą) Arkadijų ir jų seserį Anastaziją, nes jie nespėjo pasislėpti. Arkadijas tebekalėjo, o Anastazija jau buvo tapusi cirko liūtų auka.
 
      Naujasis presbyteras Aristobulas, baigęs mišias ir bendrai su visais susirinkusiais sukalbėjęs maldą už Anastaziją ir kalinamąjį Arkadijų, prabilo:
 
      —    Mano Broliai ir Seserys! Jūs girdėjote pabaigoje “duonos laužymo” pasakytus mano žodžius “ite missa est” - eikite, Jėzaus auka baigta. Bet nemanykite, kad aš norėjau jums vien tik pasakyti, kad jūs, po ilgų Viešpaties garbei apeigų, jau galite ramiai sau eiti namo.
 
      —    Sakydamas, kad mūsų Viešpaties auka baigta, aš norėjau kartu jums priminti, kad dabar prasideda mūsų gyvenimo auka, mūsų gyvenimo mišios.
 
      —- Jūs žinote, kaip mūsų Viešpats Jėzus už mus aukojasi. Taip, jūs žinote. Jo šventojoje aukoje patys dalyvavote. Štai, Viešpats baigė savo auką už mus. Dabar prasideda mūsų gyvenimo auka už Jėzų.
      —    Pasaulis yra blogas. Jis mūsų nekenčia. Nekenčia už gerus darbus, kaip nekentė mūsų Mokytojo. Už ką jie nužudė mūsų skaisčiąją ir dievotą seserį Anastaziją? Kad nenorėjo stabams smilkyti! Už ką jie kalėjimo rūsyje kankina mūsų brolį Arkadijų? Kad nenori išsižadėti žmonijos geradario Kristaus! Taip, pasaulis yra blogas ir piktas, bet mūsų Išganytojas jį myli ir nori laimėti. Jis atėjo ne pražudyti žūstančiųjų, bet gelbėti. Aš manau, kad mes nė vienas nenusileisime seseriai Anastazijai. Mes, kaip ir ji, sudėsime savo gyvenimo auką ant širdžių altorių mūsų Viešpačiui Jėzui už tuos,, kurie lieja mūsų kraują. Jėzus savo aukoje už mus irgi taip darė: “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą”.
 
      —    Šiandien dar nepareikalauta iš mūsų kruvinosios aukos. Todėl šiandieninės mūsų mišios yra mūsų pasiuntinybė pasaulyje. Mes turime, Broliai ir Seserys, sėdintiems nakties tamsybėse nešti išganymo šviesą ir klajojantiems mirties šešėliuose evangelijos linksmąją naujieną. Lai žino visi, kad Kristus, pirmgimis mūsų tarpe, kėlės iš mirties ir pradėjo naująjį gyvenimą, kviesdamas į jį visus.
 
      —    Būkite uolūs savo pasiuntinybėje, drąsūs savo pasiryžimuose, protingi savo darbuose ir gudrūs poelgiuose. Nebijokite aukos! Viešpats mus visus atpirko šventuoju Kryžiumi.
 
      —    Mūsų gyvenimo mišios tai krikščioniškas gyvenimas. Pasižymėdami meilės darbais ir gerą darydami net tiems kurie mums blogo linki, mes visu gyvenimu liudysime už Kristų. Nevenkime, Mylimieji, mūsų Viešpaties kryžiaus! Ant jo išaukštintas jis laimėjo mūsų širdis. Nuo jo ir mes trauksime prie Kristaus visus.
 
      —    Štai, ką aš norėjau jums, Brangieji Broliai ir Seserys, pasakyti paskutiniais mišių žodžiais “ite, missa ėst”!
 
      —    Ar ištversime? Ar išgalėsime? Ne tik ištversime, ne tik išgalėsime, bet ir nugalėsime! Šventojo Viešpaties aukoje mokėmės ne tik aukotis, bet ir susistiprinome jo aukos vaisiais - šventąja Eucharistija.
 
      Tikintieji, išeidami iš savo slėptuvės į saulės šviesą, girdėjo šaukiančius: “Šviesiausias mūsų Valdovas parvežė iš Afrikos naujų liūtų! Renkitės vakare į amfiteatrą! Ten jie išbandys savo dantis į dievų niekintojų kūnus!...    
G.S.J.