Pas Kunigą Joną atėjo tremtinė mergaitė, nuoširdžiai praktikuojanti katalikė, pasitarti vedybų reikalais. Štai keletas eilučių iš pasikalbėjimo.
 
      —    Kaip tik todėl, kad aš Jums linkiu laimės nuoširdžiausiai prašau, melste meldžiu: netekėkite už nekataliko!! (Tą patį patarimą duočiau ir vaikinui).
 
      —    Bet, kunige...
 
      —    Ne, ne. Aš neniekinu nekatalikų. Nemurdau jų visų pragaruosna stačia galva, kaip Jūs man prikišote. Gerbiu juos, myliu ir todėl aiškiai ir nesvyruodamas kartoju: netekėkite už nekataliko, nors jis būtų gėrių geriausias! Juo geresnis, juo jis pavojingesnis...
 
      —    Geresnis ir pavojingesnis? Atrodo nesąmonė.
 
      —    Palaukit, Gerute, palaukit. Leiskit man užbaigti sakinį. Pavojingesnis Jūsų pačios taip labai trokštamai širdžių vienybei.
 
      Na, tik neprieštaraukite! Dar minutytę palaukit. Tuojau pasakysiu, kodėl. Ir jei, viską pasakius, bus dar likę kokių nors abejojimų, tada galėsite jais bombarduoti mane, kiek tik norėsite. Sutinkate? Ačiū.
 
      Tai va: ar nėra visų įsimylėjusių didžioji svajonė susilieti abiem tokion didelėn ir glaudžion vienybėn, kad jau nebebūtų du, o beliktų viena širdis ir viena mintis? Vienodai galvoti, tų pačių dalykų trokšti ir bijoti; gyventi tais pačiais idealais; sykiu melstis, sykiu darbuotis, sykiu vargelį vargti ir sykiu gėrėtis gyvenimo džiaugsmais. Tobula meilė nepakenčia jokių nežinomų, slepiamų bei neprieinamų širdies užkampių. Viens kitam permatomi, kaip skaidrus šaltinio vanduo ir taip abu viena, kaip du sulydytu vaško gabalu.
 
      Ar Jūs pagalvojote, kas yra aršiausias tokios vienybės priešas? Nagi, skirtingi įsitikinimai tikėjimo dalykuose, skirtinga religija.
 
      —    Kodėl? — Jūsų akys klausia.
 
      —    Gerute, argi bus įmanoma pilna vienybė, kai dvi sielos yra prieštaraujančių nusistatymų esminiuose gyvenimo klausimuose? Religija yra ne vienas iš svarbiausiųjų, bet pats svarbių svarbiausias gyvenimo reikalas! Todėl, jei religijos klausimuose vyras ir žmona bus prieštaraujančių įsitikinimų — sudiev svajotajai vienybei!
      Gal dar prisimenate mūsų klasės “artistę” Vijoklę? Kaip ji svajojo, mirte mirė tapti valstybinio teatro artiste! Nepraleisdavo progos į vaidinimus nueiti. Jai buvo žinoma kiekviena filmą. Kiek mes prisijuokdavome iš jos eisenos, kalbėsenos ir visų “manierų”! Mat ji vis stengėsi pamėgdžioti paskutinės žvaigždės karakterį. Belankydama vaidybos mokyklą, susipažino su šauniu vaikinu. Jau, jau tikėjosi pagavusi lydį! Bet poros mėnesių draugavimas parodė, kad jos busimajam teatras yra tinginių ir svajotojų smuklė. Jis niekada nepakęstų savo žmonos scenoje. Pats gi “su dūšia ir kūnu” parsidavęs “rimtai gyvenimo karjerai” — bizniui. Kone visais laisvalaikiais su didžiausiu malonumu pasineria sąskaitybos knygose.
 
      Kiek jis Vijoklei patiko “iš stuomens ir liemens” (be abejo, ir iš gražaus veidelio) tiek ją šiurpu krėtė Juozulio profesija. Taip ir pasibaigė jųdviejų pažintys be žiedų sumainymo. Suprantama! Per daug skyrėsi jų interesai ir gyvenimo idealai.
 
      Dar didesnis suskilimo pavojus tūno skirtinguose įsitikinimuose religijos atžvilgiu. Visada atsitiks vienas iš šių dviejų dalykų: arba nekatalikas brangins tikėjimą, arba tiek jį tevertins, kiek pernykščių metų patvoryje aptrešusį lapelį. Ir vienu ir kitu atveju tikra širdžių vienybė neįmanoma.
 
      Jums, kaip katalikei, religija užima pirmą vietą visais atvejais. Jūs ją branginate visa širdimi, nes žinote, kad ji yra vienintelė paties dieviškojo Išganytojo paliktoji gyvenimo vadovė, kad be jos nėra jokios vilties amžinybei.
 
      Na, o jei Jūsų vyrui religija yra visiškai neįdomi ir nereikalinga? Ar jis galės Jumis pilnai pasitikėti ir gerbti, kai jis manys, jog Jūs aklai laikotės neprotingų prietarų? Kaip ilgai jis iškęs, nepareiškęs savo nuomonės, nepakritikavęs, o gal net ir nepasišaipęs? Kaip Jūs drįsite tokio vyro akivaizdoje pasididžiuoti savo religijos turtais, jos laimėjimais, ar liūdėti dėl jos kančių?
 
      O jei Jūsų vyras taip labai gerbia ir myli savo tikėjimą, kaip Jūs savąjį? Vadinas, jis bus įsitikinęs, tiesą esant jo pusėje, o Jus klystant. Jūs irgi žinote esant tiesą savo pusėje ir vyrą klystant. Kaip galės susilieti visiškon vienybėn dvi širdys, kai ir viena ir kita užsispyrusi galvoja pati esanti teisi, o kitą klystant?
 
      Tik pagalvokite: Jūsų mylimoji šv. komunija nekatalikui yra piktažodžiavimas ar, geriausiu atveju, graži apgaulė. Dievo Motinos gerbimas jam — stabmeldybė. Mišios — kunigų prasimanymas pasipinigauti.
 
      Išpažintis — nesąmonė. Tai tik vienas kitas pavyzdėlis. Vadinas, Jūs vis klystate, o jis yra teisus, pažangus ir išmintingas. Ir karščiausia meilė ima ataušti, kai Jūsų mylimasis vis laiko Jus neišmanėle. Kaip galėsit jį mylėti visa širdimi, kai jis tą širdį kartkartėmis užgaudinės?
 
      —    Kunige, mes religijos klausimų visiškai neliesime. Paliksime laisvę tikėti, kaip norime. Ar to nepakanka?
 
      —    Ar tai idealas? Ar tai įmanoma?
 
      Kaip Jūs paslėpsite savo religiją? Kiekvieną savaitę išaušta vienas penktadienis. Išauš ir sekmadieniai. Jūs rengsitės savo bažnyčion, vyras eis savo. Kaip Jūs paslėpsite savo įsitikinimus? Ar tai jau ne skilimas?
 
      Dar blogiau! Kaip katalikė, išeidama už nekataliko, iš pat pradžios atsiduriate pralaimėjimo pozicijose keletu atžvilgių. Viena, kone visi nekatalikai moterystę laiko paprastu privačiu kontraktu, ne šventu sakramentu. Jei tas kontraktas tampa jiems labai nepatogus, jie jaučiasi galį nutraukti. Jūs žinote, kad ir su nekataliku susituokusi (jei tai įvyko su vyskupo leidimu) įsipareigojate iki grabo lentos. Jis gali Jus mesti, vesti antrą ir trečią ir dešimtą žmoną, Jūs vis būsite surišta ir, jei norėsite likti ištikima Kristui, už kito tekėti negalėsite. Šimtai moterų ir vyrų kenčia dėl to dideles sąžinės kančias. Argi ir Jūs norėtumėte išsistatyti šitokioms galimybėms?
 
      Kitas didelis nesusipratimų ir išsiskyrimų šaltinis yra taip vadinamoji “gimdymų kontrolė”. Nekatalikai nepripažįsta nuodėme vartoti bet kokias priemones kūdikių išvengti. Kas bus, jei po vestuvių nekatalikas vyras pasakys: “Aš esu nusistatęs auginti tik vieną vaiką ir ne anksčiau kaip po 5 metų”. Gal Jūs bandysite jį perkalbėti, paaiškinti, kad Jums yra nuodėmė naudotis moterystės teisėmis, vengiant šeimos prieauglio. Jis tikrai užpyks, gal pasijuoks ir greičiausiai pasakys: “Jei nori mane turėti, daryk, kaip aš sakau. Jei klausysi savo kunigų, tai su jais ir gyvenk, o aš pasiieškosiu kitos”. Kas tada? Dažniausiai žmona neturi drąsos nustoti savo vyro, pasiduoda jo valiai, nors sąžinė graužia ir nebegali eiti šv. sakramentų. Kiek čia širdies skausmo, kiek pakrikusių nervų, kiek apkartimo! Ir kaip tokia vis skaudinama širdis galės visiškai, be rezervų, pasitikėti ir mylėti tą asmenį, kurs nė kiek nepagerbia jos švenčiausių įsitikinimų?
 
      Šitame suskilime slypi didelis pavojus katalikui netekti savo tikėjimo.
 
      —    O ne, tikėjimo aš tai tikrai neišsižadėsiu !
 
      —    Mieloji, per drąsiai kalbate! Lygiai kaip Apaštalas Petras. “Nors man reiktų ir mirti su tavimi, aš tavęs neišsiginsiu!” Po keletos valandų Petras keikiasi Kristaus nepažįstąs, nors niekas jam kardu negrasina. Argi Jūs mylite Kristų labiau, negu Petras?
 
      “Lašas po lašo ir akmenį pratašo”. Iš karto Jūs pasijusite vieniša, nesuprantama ir vyro apleista švenčiausiuose savo įsitikinimuose. Tikėsitės, kad jis netrukus taps kataliku. Melsitės, kentėsite, aukositės, kad tik greičiau išauštų ta laiminga dienelė. Bet eis metai po metų, ir pamatysite, kad jis dabar tiek pat Jus tesupranta, kiek pirmąją dieną po vestuvių. Tas jo abejingumas ir šaltumas ir Jūsų pačios vienišumas grauš Jus, kaip vanduo uolą. Ir kai tikrai mylimas asmuo ką nors niekina, neilgai truks iki ir pati pradėsite nebebranginti. Pagaliau, žiūrėk, nė juste nepasijusite, kaip Jūsų tikėjimas bus išgaravęs! Tai atsitinka net tais geriausiais atvejais, kai nekatalikas yra labai geras žmogus, džentelmenas, atsargus, nekaringas.
 
      O jei Jūsų vyras pasirodys beesąs vienas iš tų gudruolių, išmintingųjų ir labai aštraus liežuvio pašaipininkų? Jei jis panaudos kiekvieną progą jus “pažnaibyti” ? Kad ir taip, pavyzdžiui: “Man nepatinka, kad Tu išvelki kunigams mudviejų intymiausius santykius. Kam to reikia? Ar manęs tau nepakanka?” Arba: “Kur tu bėgi taip anksti kiekvieną sekmadienio rytą? Man tai atrodo įtartina? Tau reikia poilsio. Išsimiegok šventą dieną”. “Prie kokio ten šventuoliuko šią savaitę bažnyčioje vakarais meldiesi, kai aš noriu nusivesti tave į teatrą?” “Štai ir vėl tas tavo popiežius skelbia pasauliui nesąmones”.
 
      Šitokiais ir panašiais žodeliais jau yra sugriautas ne vieno kataliko tikėjimas. Kas Jus užtikrins, kad Jūs būsite už visus stipresnė ? Jei kas dėl vaikino pastato savo tikėjimą antron vieton, tas netrukus nustums jį paskutinėn ir pagaliau išmes pro langą! Tai patvirtina labai liūdnas Katalikų Bažnyčios patyrimas, nes tokios maišytos moterystės daugiausiai išplėšia jai sielų.
 
      Labai atsiprašau, Panele, kad aš taip ilgai užsikalbėjau ir dar nepabaigiau visko pasakyti. Jei nebeturite laiko, gal kitą kartą užbaigsime ? Liktų dar paliesti pats opiausias punktas! Tai vaikučių auklėjimas tokioje maišytoje moterystėje.
 
      — O, ne, Kunige, prašau, baikite. Labai įdomu! Niekada nemaniau, kad tas reikalas būtų toks rimtas.
 
      — Nebuvo progos Jums su tais dalykais susidurti. Lietuva — katalikiškas kraštas. Nekatalikų tebuvo maža saujelė, tai ir tos problemos nebuvo. Bet dabar atsidūrėte nekatalikų jūroje. Visa aplinka Jus veikia. Todėl reikia turėti labai aiškius principus ir stipriausią valią jų laikytis. Ypač reikia suprasti, kad Bažnyčia nepritaria maišytoms moterystėms ne dėl kokių ten diktatoriškų palinkimų, o nuoširdžiausiai trokšdama vedusiems harmoningo sugyvenimo. Ypatingai Bažnyčiai rūpi vaikučių auklėjimas. Skirtingų tikėjimų tėvams tas ir taip jau be galo sunkus uždavinys yra neapsakomai pasunkinamas. Abu myli savo vaikučius. Abu nori suteikti jiems tai, ką jie patys turi geriausio, o kaip dažnai jiems atsitinka kaip tam pasakaitės senukui ir senelei.
 
      “Laimingai gyveno senukas ir senelė. Pavasario saulutei šildant, iškiūtino senukas pasivaikščioti savo darže. Vaikštinėja ir galvoja: kam turi toks gražus sklypelis žemės gulėti tuščias ir tik piktžoles želdinti. Mano senė labai mėgsta pupas. Suvarpysiu, pasėsiu pupas, tai apsidžiaugs senukė. Pasakyta — padaryta.
 
      Keletą dienų vėliau senutė krūpštinėja darže ir pastebi sukastas lysves. “Gerai padarė senis, sukasdamas lysves. Aš jam padarysiu staigmeną! Jis labai mėgsta žirnius. Pasėsiu baltųjų žirnių, tai apsidžiaugs senukas!”
 
      Lietus ir saulutė iškerėjo iš žemės žoleles ir daigus. Eina senukas pažiūrėti, kaip auga pupos. Na, kas gi čia? Pupų ne tokie lapai. Tai jau piktžolės įsiveisė. Lauk jūs biaurybės! Ir ima rauti, ir nepastebi, kad rauna senutės pasėtus žirnius.
 
      Vogčiomis ir senutė eina žirnių laistyti. Bet ji ne labai beprimato. Ir jai atrodo, kad ji mato ne žirnius, o kažką kitą augant. Kas čia bus kitas, jei ne piktžolės. Ravi daržą ir išrausto senuko pasėtas pupas. Kokia buvo abiem staigmena, kai vasarą, vietoj pupų ir žirnių, vėl piktžolės žaliavo.
 
      Tas atsitinka maišytose šeimose. Tėvas moko vaiką, kaip jis supranta, motina, kas jai švenčiausia. Kadangi tikėjimai skiriasi, ne retai ir pamokymai skirsis. Štai keletas pavyzdžių iš gyvo gyvenimo. Atbėga pas kapelioną 9 metų berniukas ir klausia: “Kunigėli, ar mamos ar tėvelio turiu klausyti? Mama vedasi mane į mūsų bažnyčią, o tėvelis nori vestis į kitą, liuteronų. Katro aš turiu klausyti?” Kitas vaikas: “Kunigėli, mano tėvelis yra labai geras ir niekuomet nemeluoja. Jis sako, kad visi tikėjimai yra lygiai geri. O Jūs sakote, kad tik katalikų tikėjimas geras”. “Mamyte, ar man bus galima eiti prie pirmos komunijos su visa klase? Mokytoja liepė man tavęs paklausti”. Motina paraudo ir sako: “Eik, prašyk tėvelio. Jei jis sutiks, galėsi eiti.” Bėga mergaitė pas tėvelį. Tas rūsčiu veidu sako: “Ne! Per jauna tebesi”. “Bet, tėveli, visa klasė eina. Kiti vaikai už mane jaunesni”.
 
      — “Nei tu žinai, kas ta komunija, nei tu eisi. Kai suaugsi į 18 metų, jei norėsi, galėsi eiti”. “Tėveli aš žinau! Komunijoje yra Viešpats Jėzus. Aš noriu Jį priimti. Leisk, prašau”. Kad užriks tėvas: “Eik šalin, nežinai, ką kalbi! Sakiau ne, tai ir bus ne!”
 
      Verkdama atsisuka mergaitė į tarpduryje besiklausančią motiną ir sako: “Mama, kaip tu galėjai tekėti už nekataliko!” Kokia baisi akimirka! Kitas berniukas atbėga pas mamytę ir apsikabinęs klausia: “Mamyte, kada aš būsiu toks didelis, kaip mano tėvelis?” “O kodėl tu nori greičiau būti didelis?” “Kad man tada nebereiks poterių kalbėti!” Mat, berniukas niekada nebuvo matęs tėvelį meldžiantis ir jau buvo persiėmęs mintimi, kad malda tik vaikų ir moterų, ne vyrų reikalas. Tokių pavyzdžių yra šimtai.
 
      Katalikų šeimose pirmoji išpažintis, pirmoji komunija, sutvirtinimo sakramentas yra gražiausios ir įspūdingiausios šeimos šventės. Kur vienas tėvų nekatalikas, tas toje šventėje nedalyvauja. Dažnai vaikai turi nuo jo slėptis. Negali su juo pasidalinti savo laime. Koks smūgis vaiko jautriai sielai! Motina turi saugotis kalbėti vaikams apie jų tikėjimą, kad neužgautų kitaip tikinčio tėvelio.
 
      O vaikų akys yra labai aštrios, sąžinės jautrios, kaip šiltas vaškas. Kas į jas bus įspausta kūdikystėje, tas pasiliks visam gyvenimui. Skirtingų tikėjimų tėvai negalės sėkmingai auklėti vaikų, nes jie neturi būtinai reikalingos vienybės. Kokia atsakomybė Dievui!
 
      Pagaliau katalikiškoji pusė gali staiga mirti ir palikti mažus vaikučius. Nekatalikiškoji pusė tada galės be jokių trukdymų auginti juos nekatalikiškai.
 
      Mieloji Panele, tai, ką Jums čia išdėsčiau, nėra tiktai kunigo būkštavimai. Tai yra liūdni gyvenimo faktai. Todėl, kas teka už nekataliko, tas tikrių tikriausiai išsistato pavojun suskaldyti savo šeimą, netekti savo tikėjimo ir ypač pražudyti Kristaus Bažnyčiai savo vaikučius bei sugadinti jų karakterį.
 
      Ar dar turite kokių priekaištų Bažnyčiai? Ar ji neprotingai elgiasi, prašydama savo vaikus neįsivesti į savo šeimas nekatalikų?
 
      Taip, yra nekatalikų labai gerų žmonių. Yra gerų ir katalikų. Vieni ir kiti gali bendradarbiauti labai gražiai įvairiuose kituose dalykuose, tik ne šeimos gyvenime. Pienas yra labai geras dalykas. Geras yra ir gazolinas. Abu geri, kiekvienas savo vietoje ir savo tikslui. Sumaišyk vieną su kitu — nebegalėsi gerti pieno, o gazolinu nebevarysi automobilio.
 
Netekėk už nekataliko!
 
Kunigas Jonas