Praėjusį kartą rašėme apie komunizmo principus, dabar stengsimės juos trumpai įvertinti.
 
     1. Marksizmas yra grynas materializmas, todėl visiškai nepripažįsta Dievo. Marksistinis materializmas, kaip ir kiekvienas materializmas, turi daug vargo, norėdamas išaiškinti medžiagos atsiradimą. Jeigu nėra Visagalės Esybės, tai kaip ta medžiaga galėjo atsirasti? Materialistams yra trys galimybės: a) medžiaga yra amžina, b) medžiaga pati atsirado, c) visiškai tuo nesirūpinti, šį klausimą ignoruoti. Bet jau nuo senų laikų filosofai sako, kad nieko nėra amžina, kas nėra paprasta (simplex) ir dvasiška (spirituale). Bet medžiaga šių ypatybių neturi. Jie taip pat sako, ir mes tai puikiai suprantame, kad “ex nihilo nihil fit”— niekas iš nieko negali pasidaryti. Ką nors ignoruoti yra ne moksliškumo, bet ignorancijos pažymys.
 
     2.    Marksizmui teisingai prikišama, kad jis neskiria sąlygos (conditio) nuo priežasties (causa). Pav., saulės šviesa yra šviesos priežastis kambaryje, o langai yra sąlyga. Tik pažiūrėkime, kaip jis aiškina valstybės ir religijos išsivystymą.
 
     3.    Religijos išsivystymas yra laikomas tam tikrų ekonominių aplinkybių reiškinys. Bet galime juos paklausti, kaip išaiškinti monoteizmo ir krikščionybės atsiradimą Palestinoje. Niekas nemano, kad žydų tautelė tame Palestinos sklypelyje turėjo būti kitokia, negu kitos ją apsupančios tautos. Be abejo, ji gyveno tose pačiose ekonominėse aplinkybėse, kaip ir kitos.
 
     4.    Marksizmas per daug suprastina labai komplikuotus klausimus. Visą žmoniją jis dalina į dvi grupes: į išnaudojančią ir išnaudotąją. Marksistai dažnai maišo išnaudojimą su priklausomumu ir klusnumu. Jeigu vaikai turi klausyti savo tėvų, mokiniai mokytojų, tai dar nereiškia, kad tėvai ir mokytojai yra išnaudotojai. Mes klausome Bažnyčios, kunigai klauso savo vyskupo, kareiviai turi klausyti savo vado, bet niekas dėl to nesakys, kad tai yra išnaudojimas. Tai yra tik vienų nuo kitų priklausomumas. Jis yra būtinai reikalingas, nors kartais gali atrodyti ir nemalonus.
 
     5.    Reika pasakyti, kad Marksizmo, Komunizmo ar Bolševizmo klausimas nėra protinis klausimas. Komunizmas daugeliui yra širdies klausimas, jausmų dalykas. Komunizmas, sakyčiau, yra Dievo teismas. Jei žmogus nori be Dievo gyventi, turi “ant savo kailio” pajusti, ką reiškia gyventi be Dievo. Daugiausia prie komunizmo išsiplėtimo prisideda inteligentų liberalizmas ir bedievybė. Bet už tai jie yra nubaudžiami. Bedievis inteligentas savo blogu pavyzdžiu dažnai užmuša tikėjimą darbininko širdyje, o tas darbininkas, tapęs bedieviu komunistu, kartais užmuša tą patį inteligentą.
 
     6.    Komunizmui plisti labai padeda dabartinės darbo sąlygos. Žmonių skaičius smarkiai padidėjo. Pasidarė didelė konkurencija. Dažnai yra nelengva gauti darbą, ypatingai tokį, kokį nori, koks labiau patinka. Atlyginimas nėra pakankamas. Bolševikai labai gudriai išnaudoja žmogaus tendencijas, jo palinkimus, siekimus. Neturtingi žmonės niekuo nerizikuoja. Prasčiau nebus, mano, bet gal bus geriau. Nemokyti žmonės labai lengvai pasiduoda propagandai.
     7.    Katalikų kunigų ir katalikų inteligentų bei darbdavių pareigos turėtų daugiau išryškėti. N. Berdiajevas, žymus rusų filosofas ir sociologas, kuris ne taip seniai Paryžiuje mirė, pasakė labai gražių ir įdomių minčių apie krikščionybę ir komunizmą. Jis mano, kad Bažnyčia yra tokioje pat padėtyje komunistų atžvilgiu, kokioje ji pirmiau buvo pagonijos atžvilgiu. Bažnyčiai tada pasisekė pasaulį sukrikščioninti, nors ir daug kraujo kainavo. Ir dabartinėje kovoje su komunizmu reikia daugiau kraujo pralieti, bet Bažnyčia laimės.
 
     8. Kova su komunizmu nėra lengva, nes visose šalyse komunistai turi labai stiprius, gerai organizuotus savo partijos vienetus. Į vadovybę yra įtraukti patys gudriausi ir įtakingiausi žmonės, apsiginklavę fanatizmu ir neapykanta. Kartais jam patarnauja ir stiprių valstybių valdžioje esantieji vyrai, politikai. O komunistams priešingoje pusėje yra labai daug ignorancijos, neveiklumo, apsileidimo ir nesantaikos. Visa tai komunistai labai sumaniai išnaudoja.
 
     Kerenskis yra pasakęs: “Komunizmas yra liga, tai reikia gydytojo, reikia vaistų, bet ir pats ligonis turi stengtis savo jėgomis nuo tos ligos gintis. Yra sakoma, kad jeigu Kristus nebūtų miręs ant kryžiaus, Bažnyčia nebūtų nugalėjusi pagonybės. Bet Kristus mirė ir už komunistus. Jis ir mums kovoje su šia pasaulio blogybe padės. Komunizmas yra žmogaus širdies problema. Reika pradėti nuo savęs. Tikras ir gilus krikščioniškas gyvenimas, sujungtas su Sakramentų naudojimu, su malda ir nusigalėjimu, ir šiandien yra geriausios priemonės kovoje prieš komunizmą.
 
     Vieną kartą turės pasibaigti ta žmonių ignorancija, visą laiką komunistai negalės klaidinti ir apgaudinėti žmonijos. Čia prisimenu Lincoln’o žodžius: “You can fool some of the people all the time, and you can fool all of the people some of the time, but you can’t fool all of the people all of the time”. O Th. Seibert teisingai pasakė: “Der Komunismus wird an den Menschen scheitern — komunizmas suduš į žmones’’. Tik, žinoma, ne į bet kokius žmones, bet į žmones tikra to žodžio prasme — į asmenybes.
 
     Kas norėtų daugiau pasiskaityti apie komunizmą, gražios medžiagos rastų knygoje: Charles J. McFaden, The Phyloso-phy of Communism, Benzinger Bro. 1939.
 
J. Venckus, S.J.