Pone Chrizai!
 
      Vos tik skaitytojai gavo balandžio mėnesio “Laiškų” numerį, tuoj redakcijon ėmė ateiti atsakymai į Tavo skundą.
 
      Dauguma rašytojų - moterys, nes jos pasijuto labiausiai paliestos. Bet neatsilieka nė vyrai. Kiek tai galima spręsti iš braižo ir gramatikos, atsakymai rašyti ir mokytų ir visai mažo mokslo žmonių. Visuose yra labai teisingų minčių ir šūvių pro šalį. Kadangi visi laiškai ilgoki, o “Laiškuose” tiek maža vietos, negalėsime atspausdinti jų ištisai. Tačiau nors šiek tiek apkarpyti, jie gana aiškiai parodo, kaip žmonės galvoja apie Jūsų sunkenybę.
 
      Šiame laiške aš savo nuomonės, kaip kunigas, nereiškiu. Tai padarysiu vėliau.
 
      Visiems nepagailėjusiems brangaus laiko valandėlės padėti kenčiančiam žmogui, tariu nuoširdų ačiū.
 
Kunigas Jonas
 
P o n i a   A l d o n a   r a š o :
 
      “Ar tikrai p. Chrizo laiškas Jums atrodo “labai skaudus?” Ir menkiausias teismas nepareiškia savo sprendimo, neišklausęs abiejų pusių. Išklausyt tik vieną pusę, reiškia nieko neišklausyti. Mes žmonos žinome, kad tiek tobulų vyrų, kaip Chrizas, iš viso, žemėje nėra.
 
      “Kai jaunuolis bučiuoja mergaitę, taria: “Kokios saldžios tavo lūpos, kiek daug jose meilės nektaro”. O kai žmona švelniai apkabinusi bučiuoja savo vyrą, šis paskubom sako: “Neturiu tam nuotaikos”. Ir taip pamažu, palaipsniui tą buvusią mylimą mergaitę paverčia dalimi inventoriaus. Vyras visam kam turi laiko, tik ne žmonai. Kai tos atstumta siela ima dairytis į šonus, išnešamas baisus sprendimas — neištikima, nemylinti, nesugyvenama”.
 
      Toliau p. Aldona aprašo vieną žmonos atstūmimo pavyzdį iš savo aplinkos ir baigia: “Taip didžiomis p. Chrizo dorybėmis aš, iš viso, netikiu”.
 
A g r o n o m a s   D o m i n i n k a s, vedęs ir apysenis vyras, viename punkte sutinka su p. Aldona: “Chrizui jokio galutino patarimo negalima duoti. Ir teisėjas, išklausęs kaltinimo, nesprendžia bylos, negirdėjęs kaltinamojo pasiteisinimo. Tuo labiau Chrizo atveju reikalingas atsargumas. Vyras čia tik apkaltina žmoną. Bet juk moteris tokia tikrai netapo be priežasties. Tikriausiai ir vyro pusėje yra didesnis ar mažesnis nusikaltimas įvykęs”.
 
      Įsigilinęs, toliau į Chrizo laiško mintis, p. Domininkas spėja, kad nelaimingasis vyras greičiausiai nenusimano, kaip reikia gražiai mylėti savo moterį ir kad tokiu atveju būtų geriausia pasitarti su rimtu, prityrusiu gydytoju. Bet jeigu gydytojas pripažintų, kad Chrizo elgesys yra normalus, tai ir tuo atveju: “išmintis diktuoja neįžeidinėti moters, jos nepaniekinti, neatstumti, o žiūrėti į ją, kaip į ligonį, reikalaujantį ypatingos vyro globos. Tikrai ji buvo sukrėsta vienos ar kitos priežasties. Vyras turėtų ją labiau gerbti ir kuo rečiausiai tepalikti vieną pačią".
 
      “Kadangi Chrizas sakosi esąs turtingas, tepaima abiem nors pusmetį atostogų, teišvažiuoja kitur, iš savo aplinkos, tepraleidžia visą laiką abu drauge, neprimindamu viens kitam, kas įvyko. Poilsis, maloni aplinka ir linksmi išgyvenimai atleis nervus, ir viskas pagerės. Jokiu būdu neapleisti jos dabar ir nepalikti pačios vienos vargti.”
 
      V i e n i n t e l i s   n e v e d ę s , į laišką atsakęs, vyras nė kiek neabejoja Chrizo laiško teisingumu. O tas laiškas rodo žmoną esant kaltą. Kas daryti? “Laikinai tam vaistų nėra. Ji yra ekscentriniame stovyje, apakinta šio gyvenimo pasisekimų vyrų tarpe. Reikia laukti, laukti ir laukti iki pats gyvenimas ją paklupdys, prislėgs moraliai, iki neviltis švystels jos horizontuose. Tada ji atsibus, pamatys tikrovę, kuri prives ją prie susimąstymo, pažins savo klaidą, ir tada vėl atgis jos meilė vyrui. Tik ta meilė jau bus kitokio pobūdžio, pilna dėkingumo ir nuoširdumo. Žinoma, ta meilė atbus tik tada, jei ji buvo pradžioje vedybinio gyvenimo. Veltui lauksi atbundant, jei ištekėjo nemylėdama.”
 
G r i e ž t o k a s   “Ž e m a i t ė s”   ž o d i s
 
      “Chrizo aliarmuojantis meilės šauksmas yra tipingas visų vyrų šauksmas, kurį, žinoma, gal tik vyrai užjaus ir gins. Bet tikrovėje jo meilė nėra meilė, o grynai egoistinė aistra, tik pridengiama poetų apdainuota meile.
 
      Jei žmogus tikrai myli, jam lengva aukotis betkuriuo atveju. Vyrai aukotis nemėgsta. Jiems tik aistra ir “čerka” rūpi. Už tai jie gali atsisakyti ir doros, ir garbės, ir visko. Pasiaukoti tenka tik moteriai.
 
      Man atrodo, jei gerbiamas Chrizas myli žmoną, gali žaboti savo aistrą. Dėl to niekas nemirė. Kodėl jis nepagalvoja, kaip sunkiai moteris jaučiasi ir fiziniai ir dvasiniai nėštumo metu, kokias kančias turi iškentėti gimdydama? Tai suprasti gali tik tos, kurios pačios viską išgyveno.”
      Toliau “Žemaitė” duoda keletą pavyzdžių iš gyvenimo, kaip vyrai nepaiso vaikų labo, atiduoda lengva širdimi į prieglaudas, džiaugiasi 10,000 dol. gavę už kare žuvusį sūnų, kai motina ir senelė kenčia, verkia, kąsnį nuo burnos nutraukia, viską vaikams atiduoda. Jos paskutinis žodis yra: “Jei jis myli savo žmoną, tevaldo aistras, tenesudaro jai nėštumo pavojaus”.
 
N e r i n g a:
 
      “Visų pirma reikia nepamiršti, kad gyvenimas yra kova, o visi žmonės gyvenimo kovos kariai. Tad kovok ir laimėk ją, o nebėk iš kovos lauko jausmo pagautas. Lietuvių patarlė sako: “Tas vyras, ne kuris muša, bet kuris atlaiko”.
 
      Paties žmonos pasakymas: “Jei dar kartą pastosiu, nėščia nevaikščiosiu” daug ką savyje slepia. Žinome, kad kiekvienos normalios, sveikos dvasios ir kūnu moters tikslas ir troškimas yra tapti motina. Ir kai ji, pasiekusi to ko taip labai geidžia jos prigimtis, gali paleisti iš savo lūpų tokį neigiamą sakinį, tenka rimtai susirūpinti ir ieškoti to neigiamo nusistatymo priežasčių jos gyvenimo aplinkoje, o pirmiausiai vyro pusėje. Reikia spėti: arba ta moteris turėjo būti savo vyro dvasiniai pažeista, arba fiziniai ir dvasiniai sykiu, dėl jo per stiprios vyriškos meilės — lytinės meilės, kaip kad daugelis vyrų supranta meilę moteriai.
 
      Sakaisi gerai uždirbąs. Reiškia duodi suprasti: šeima soti, ir ko daugiau bereikia? Deja, šeimos laimei sukurti vieno maisto dar nepakanka. Reikia surasti maisto ir dvasiai. Dvasiniam šeimos gerbūviui kurti ir palaikyti vyras privalo taip pat įnešti savo įnašą.
 
      Meilė yra kilni žmogaus dvasios savybė ir jai palaikyti reikia imtis švelnių priemonių, kaip mandagumo, takto, drovumo ir įsijautimo į mylimo žmogaus reikalus. Taip pat, savo šeimoje daugiau negu kitur, sakyčiau, reikia rodyti pagarbą žmonai, kaip žmogui. Visokiais būdais ir priemonėmis stengtis iššaukti ir palaikyti šeimoje gerą nuotaiką. Progai pasitaikius, prisiminimais sugrįžti į Jūsų jaunystės draugavimo laikus. Štai, kad ir Pats vienas, grįžk mintimis į jaunas dienas ir perbėk savo draugavimo laiką su mylima mergaite, dabartine žmona. Nejusi, kaip ilgiau stabtelsi prie mielų valandėlių, švelnaus jausmo, takto, jautraus mandagumo sukurtų. Pasidairyk, patikrink savo kalbas ir darbus dabar, savo žmonos atžvilgiu, ar besi jai toks, koks buvai tada, anais laimingais laikais, kada ji buvo jauna, graži ir sveika? Suradęs savyje trūkumų ar užaugusių stačių kampų, skubėk trūkumus papildyti, kampus nušlifuoti savo žmonos meilei ir garbei. Ji šiandieną yra tavo vaiko motina. Ji su tavim praleido gražiausios jaunystės dienas, niekados nesugrąžinamas. Tad šiandieną Tavo žmona yra verta dar didesnės Tavo tyros meilės ir pagarbos, nei tada, kai ji buvo tik mergaitė. Paties savitvarda, laikas, pasiaukojimas, kantrybė tikrai grąžins šeimos laimę”.
 
T r i j ų   v a i k ų  m o t i n a:
 
      “Atsakyti į p. Chrizo laišką nesiimu, nes tam turiu permaža žinių ir laiko. Noriu tik Tamstai (Kun. Jonui) pareikšti savo keletą minčių iš mano gyvenimo patyrimo.
 
      Jei moteris nenori vaikų, gali būti kelios priežastys. Mano manymu, čia yra du visai nesideriną būdai. Viena, moteris atrodo paviršutiniška, t. y. negilios dvasios, žiūrinti savo asmeninių patogumų, nepažįstanti visai dvasinių turtų, džiaugsmų ir naudos kylančios iš sunkiosios moterystės ir motinystės naštos. Antra, gal ji yra fiziniai per silpna, ir tolimesnis skaičius vaikų ją visiškai sunaikintų. Ir trečia, jeigu ji yra pastebėjusi, kad vyras savo veiksmuose yra neatsakingas, kad jis ją naujomis moterystės pareigomis apkrautų kas metai, tokiu atveju moteris praranda pasitikėjimą vyru, ir jokia vyro meilė nebegali jo sugrąžinti. Savaime aišku, kad kiekvienas bėga nuo visiško savęs sunaikinimo.
 
      Be to, yra padaryta klaida: tai vyro per didelė, akla meilė žmonai. Viskam turi būti saikas, tuo labiau yra reikalingas saikas tarpusavėj vyro ir žmonos meilėj. Mylėti reikia neribotai, ir tas yra gražu. Bet neribotas jausmas turi glūdėti giliai širdyje, o ne veiksmuose, ne išorinėj reiškimosi formoj. Priešingu atveju tai darosi nebeįdomu, įkyru, tai “skystina” žmogų ir dažnai iššaukia neapykantą. Dvi protingos būtybės pastebi švelniąją dvasios būseną ir be perdėjimų. Nors yra ir priešingai: yra žmonių, kurie jaučiasi nelaimingi, nesulaukdami perdėtos ir aklos meilės.
 
      Dar: vedusiųjų gyvenimas, t. y. vedusių savitarpės paramos santykiai turi būti natūralūs. Tam tikrais atvejais vienas kitą turi būtinai suprasti ir klusniai viens kitam pasiaukoti. Priešingu atveju įra šeima. Vienas kurs nors yra stumiamas į neištikimybę, ieškoti išeities už šeimos ribų. Labai dažnai iš to kyla didžiosios šeimos tragedijos.
 
Šeimų gyvenimo kelrodis yra Dievas. Be tikėjimo nėra tikrosios laimės niekur. Jei šeimoje laimė griūva, peržiūrėk savo sąžinę ir savo elgesius, kur apsilenkei su Dievu. Tai išlygink, ir laimė vėl grįš į šeimos židinį.”
 
D a r   v i e n a s   v e d ę s   a s m u o   r a š o:
 
      “Perskaitęs Chrizo laišką, aš nė kiek nenustebau. Tokių ir panašių suiručių šeimose yra daug. Bet klausimas, kodėl taip yra? Ir dar tarp katalikų!
 
      Pirmiausiai neturi tvirto tikėjimo. Jie tik pusiau tiki. Gal yra, o gal ir nėra pomirtinio gyvenimo. Tada, žinoma, neturi nė tikros Dievo meilės. Tokie žmonės nori naudotis tik šiuo gyvenimu. Kai jiems prisieina kas nors pakentėti ar kai reikia savęs kiek išsižadėti, negali, per sunku, o Dievo pagalbos sau irgi neprašo. Paskutiniu atveju piktai dvasiai yra lengva apmauti žmogaus protą kaip su maišu. Nebemato kas nuodėmė, kas ne. Kad tik malonu, ir daro. Prie to pripranta jau iš jaunų dienų, prieš moterystę. Koks mūsų jaunimo girtavimas ir ištvirkavimas! Vedę eina tais pačiais keliais ir gyvena paskendę nuodėmėse iki kaklo ir patys išsivaduoti nebegali.”
 
      Laiško autorius ragina sudaryti gerų žmonių būrelius, kurie reguliariai melstųsi, mišių klausytų ir komunijas priimtų už tokių paklydusių ir išgriuvusių šeimų susitvarkymą.
 
(Bus daugiau)
 
 
      Administracija prašo visus skaitytojus pranešti savo miesto zoną, jeigu jo gyvenamasis miestas yra suskirstytas zonomis (pav., Chicago 32), nes paštas to reikalauja.
 
“L.L.” platinimo vajus jau baigėsi birželio mėn. 1 dieną. Daugiausia išplatinusiųjų ir laimėjusiųjų pirmas dovanas pavardes paskelbsime kitame numeryje. Gerbiamuosius platintojus prašome ir toliau mums talkininkauti, nes nuo Jūsų pagalbos priklauso laikraščio tobulėjimas.