Gegužės mėnesį visas kultūringas pasaulis švenčia motinos dieną. Sveikina motinas, jas puošia gėlėmis, apipila dovanomis. Bažnyčioje kunigas tą dieną apie motiną pamokslą sako, laikraščiai ištisas skiltis ir puslapius jai aukoja. Jei atsisuksi radiją, motinos garbei kalbas, dainas, muziką išgirsi. Motina tą dieną yra gerbiama, aukštinama, jai stengiamasi parodyti kuo didžiausią meilę, norima kuo geriausiai įvertinti jos nuopelnus, vargus, aukas. Na, o tėvas?... Ar dalyvauja ir jis tame motinos džiaugsme, toje jautrioje šeimos šventėje? O gal jis sėdi kampe, visų užmirštas, iš to džiaugsmo išskirtas? Gal apie jo nuopelnus, vargus ir aukas niekas neužsimena, nepagalvoja?
 
     Yra tėvų, kurie tame savo motinos ar žmonos džiaugsme ir patys aktyviai dalyvauja, stengiasi, kaip galima daugiau, savo darbu, žodžiu, dovanomis prisidėti prie tos šventės iškilmingumo. Deja, yra ir tokių, kurie negali pakęsti, kad motina būtų taip aukštinama, sveikinama, apdovanojama, kai jį, tėvą, tą dieną visi lyg ir aplenkia, juo taip nesidomi, kaip motina, kaip jo žmona. Jis pavydulingai žiūri į tas iškilmes, nesidžiaugia, bet liūdi, jaučiasi pažemintas, užmirštas, todėl, suraukęs kaktą, protestuodamas iš tų iškilmių pasitraukia, apkartindamas motinos ir vaikų džiaugsmą.
 
     Gal netikėsite, kad taip gali atsitikti? Atsitinka. Dar prieš motinos dieną atėjęs į redakciją ilgas tėvo laiškas apie tai aiškiai kalba. Paduosime čia to laiško santrauką.
 
Tėvo mintys motinos dieną
 
     Tėvo mintys? Bet ne kiekvieno tėvo, tik kai kurių. Ir šis tėvas, kurs mums rašo, taip savo laišką užbaigia: “Norėčiau, kad man šį klausimą plačiau paaiškintumėte. Gal aš klystu, užtat ir klausiu. Norėčiau išsiaiškinti, kad motinos diena nebūtų liūdnumo bei nemalonumo diena ne tik man, bet ir daugeliui kitų”.
 
     Taigi, laiško autoriaus mintys, kurias čia trumpai paminėsime, nėra jo galutinis ir nepakeičiamas įsitikinimas, bet lyg abejojimas, klausimas, į kurį jis laukia atsakymo. Jis mano, kad motinos diena yra tėvo pažeminimas ir šeimų vienybės ardymas, nes “motina yra sodinama į gėlėmis išpuoštą krėslą tarp šokinėjančių aplinkui vaikų, o tėvas... sėdi užkrosnyje”.
 
     Pamini ir porą jam žinomų pavyzdžių, kur motinos dieną buvo susierzinęs tėvas, nes jautėsi niekam daugiau nereikalingas, tik duonai pelnyti. Nejaukiai jautėsi ir vaikai, sveikindami motiną ir negalėdami sveikinti tėvo, nes jiems buvę pranešta, kad šiandien tik motinos diena. Sako, kad tokių pavyzdžių yra tūkstančiai. Taigi, jam peršasi išvada, kad motinos diena ardo šeimas, todėl ją reikėtų panaikinti. Pats prisipažįsta, kad dėl šios priežasties niekados nesveikinęs savo motinos, nenorėdamas įžeisti tėvo, nesveikina dabar nei savo žmonos, nes nenori prieš vaikus savęs žemiau pastatyti už žmoną.
 
     Priduria, kad yra sunku pasakyti, kuris iš tėvų šeimoje daugiau nusipelno, kuris daugiau aukojasi, daugiau dirba, daugiau myli vaikus. Taigi, siūlo neieškoti to, kas juodu skiria, bet to, kas jungia. Prisimena, kad kai kur, tiesa, yra švenčiama ir tėvo diena, bet vis dėlto ji nėra švenčiama taip iškilmingai, kaip motinos diena. Taigi, autoriaus nuomone, geriausia būtų nešvęsti nei motinos nei tėvo dienų, bet bendrą tėvo ir motinos dieną, kurią galima būtų vadinti šeimos švente. Tik tokia šventė derintųsi su Katalikų Bažnyčios mokslu, reikalaujančiu, kad šeima būtų nedaloma.
 
Atsakymas
 
     Skaitytojai, tur būt, jau davė atsakymą savo širdyje. Ir daugelis, manau, neigiamą. Tai, kas pasakyta, galėtų būti teisinga tik tose šeimose, kuriose ko nors trūksta, kur trūksta tikros meilės ir sutikimo, kur vyras nesupranta motinos dienos prasmės, kur tik jis vienas nori būti visų gerbiamas ir aukštinamas.
     Jei vyras tikrai myli savo žmoną, jos džiaugsmas bus drauge ir jo džiaugsmas, jos garbė — drauge ir jo garbė. Jis neis atsisėsti “į užkrosnį”, kai vaikai šokinės aplink gėlėmis išpuoštoj kėdėj sėdinčią motiną, bet pats ją ten pasodins ir pirmas pasveikins. Jis įteiks jai dovaną ir padėkos už viską, ką ji atlieka namuose, jam esant darbe. Padėkos už vaikučių auklėjimą ir prižiūrėjimą, už maisto paruošimą ir už daugelį kitų darbų bei pasiaukojimų, kurie jam neturėtų būti svetimi ir nežinomi.
 
     Aišku, jeigu žmona taip pat jį mylės ir bus protinga, nesėdės tylėdama pasipūtusi toj išpuoštoj kėdėj, bet ją sveikinančiam ir jai dėkojančiam vyrui pasakys: “Ką jau Tu čia taip mane giri. Kad Tu neuždirbtum pinigų, ką aš vargšė padaryčiau... Vaikai, padėkokit ir tėveliui, nes jei ne jis, tai nė šios gražios šventės nebūtume galėję suruošti”. Tada vaikai nesijaus nejaukiai, neliūdės nei tėvas, nes motinos diena jiems visiems bus džiaugsminga šeimos šventė.
 
     Jei šioje šventėje dalyvaus tik vaikai, o tėvas, nuošaliai sėdėdamas, bus tik pasyvus nepatenkintas žiūrovas, tai visiškai suprantama, kad vaikai, į jį pažvelgę, pamanys: “Vargšas tėvelis, jis sėdi nuliūdęs, niekas jo šiandien nesveikina, niekas juo nesirūpina”.
 
     Argi kas gali manyti, kad būtų tėvo įžeidimas ir pažeminimas, kai motina yra sveikinama jos vardinių arba gimtadienio proga? Ar būtų motinos įžeidimas, kai yra švenčiamos tėvo vardinės arba gimtadienis? Jokiu būdu! Vieno šeimos nario džiaugsmas yra visos šeimos džiaugsmas.
 
     Visai teisingai pasakyta, kad yra sunku spręsti kieno yra didesni nuopelnai: tėvo ar motinos. Vienoj šeimoj gali daugiau nusipelnyti tėvas, kitoj motina. Tų nuopelnų niekas negali tiksliai pasverti. Bet juk to nė nereikia. Tikrai būtų klaidinga ieškoti to, kas skiria. Normaliose šeimose tiek tėvo tiek motinos nuopelnai yra dideli. Nuopelnai prisideda prie šeimos jungimo, bet ne prie skaldymo. Taigi, iškeldami vieno ar kito nuopelnus, iškeliame tai, kas šeimas jungia.
 
     Pasiūlymas švęsti bendrą šeimos šventę yra gražus, bet tokią šventę mes jau turime. Pirmas sekmadienis po Trijų Karalių yra šeimos šventė. Pagaliau jau minėjome, kad kiekvieno šeimos nario šventė turėtų būti bendra visos šeimos šventė.
 
Tėvo diena
 
     Taip, yra švenčiama ne tik motinos, bet ir tėvo diena. Kai kur ji yra švenčiama pirmąjį, kitur trečiąjį birželio mėnesio sekmadienį. Tiesa, kad ji dar nėra taip žinoma, taip paplitusi, kaip motinos diena. Tam yra įvairių priežasčių. Svarbiausia ar tik nebus ta, kad jos kilmė yra vėlyvesnė, dar ši šventė nespėjo išpopuliarėti, visuomenėje paplisti. Reikia tikėtis, kad ateityje ir ji bus labiau žinoma ir iškilmingau švenčama.
 
     Bet gali būti ir kitų, daugiau psichologiškų priežasčių, kad ji taip neprigyja, kaip motinos diena. Motina, būdama fiziškai silpnesnė ir turėdama daugiau kentėti bei vargti, gimdydama ir augindama vaikus, sukelia žmonijoj daugiau simpatijų, daugiau užuojautos. Motina paprastai yra jautresnė, jos meilė švelnesnė, todėl motinos vardas yra apgaubtas lyg kokia mistika, poezija. Rašytojai ir poetai daug daugiau rašo apie motiną, negu apie tėvą. Bet, be abejo, niekas tuo nenori sumažinti tėvo nuopelnų. Ir tėvas daug vargsta dėl vaikų, bet kitokį vargą. Ir tėvas myli savo vaikus, bet kitokia meile. Ir vaikai jį gerbia ir jį myli, bet kitaip, negu motiną. Negalima sakyti, kad ta pagarba būtų mažesnė, kad meilė būtų šaltesnė. Ne, nėra nei mažesnė nei šaltesnė, bet kitokia. Tėvą vaikas gal daugiau pagerbia ne meilų žodį jam pasakydamas, ne gėlę padovanodamas, bet jo klausydamas, sekdamas jo pavyzdžiu, stengdamasis visur taip elgtis, kad tėvui būtų garbė turėti tokį sūnų.
 
     Kas gali abejoti, kad tėvas, pelnydamas šeimai duoną, kartais turi labai sunkiai dirbti, labai daug vargti? Turi ir jis daug aukotis, tik jo aukos kartais ne taip pastebimos. Dabar, esant vergijoje mūsų tėvynei, be abejo, daug kenčia ir mūsų motinos, bet gal dar daugiau kenčia tėvai. Juk tėvas, būdamas šeimos galva, kartais turi kentėti už visą šeimą arba už bet kurį jos narį. Ir šio numerio “Laiškų Lietuviams” pirmame puslapyje yra atvaizduotas lietuvis tėvas, kenčiąs vergijoje.
 
     Tad švęsdami kiekvienais metais motinos dieną, neužmirškime ir tėvo dienos.
 
     Gegužis, Marijos mėnuo, tinka motinoms Birželis, pašvęstas Jėzaus Širdžiai, yra tinkamiausias mėnuo švęsti tėvo dieną. Kaip Kristaus širdis, degdama mūsų meile, privedė Jį prie didžiausios heroiškos aukos — kentėti ir mirti už mus, taip ir kiekvieno mūsų tėvos širdis nesudreba, kai reikia vargti, kentėti ir aukoti net gyvybę už savo vaiką.
 
Juozas Vaišnys, S. J.
 

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Yearly subscription one dollar. Single copy 10 cents.
 
Entered as second-class matter at the Post Office at Chicago, 111. Additional office of mailing in Putnam, Conn. LAIŠKAI LIETUVIAMS leidžiami Tėvų Jėzuitų kas mėnesį. Redaguoja T. Juozas Vaišnys, S. J. Administratorius Petras Kleinotas, S. J. Redakcijos ir Administracijos adresas: 5541 S. Paulina St., Chicago 36, Illinois. Telefonas: HEmlock 4 -1677.    Metinės prenumeratos kaina 1 doleris. Atskiras numeris 10 centų.
 
Vinjetės J. Pilipausko