Šią vasarą teko pabuvoti Prancūzijoje, toje laisvės, madų ir vyno šalyje. Bet ji yra garsi ir savo vis naujomis idėjomis, drąsiais bandymais, revoliucijomis. Todėl nenuostabu, kad ir Prancūzijos katalikų 39-toji socialinė savaitė (22-27 liepos) Dijone tviskėjo naujomis mintimis ir planais.
 
      Tos savaitės paskaitų, konferencijų, diskusijų, susirinkimų ir maldų pagrindinė mintis buvo: skurdas ir turtas arba kaip turėtų būti didinamos ir dalomos tautos ūkio įplaukos skurdo pašalinimui. Iš lentų sukaltame didžiuliame barake (nors prancūzai jį vadina “Palais Foire”) paskaitų klausydavosi, kartais net su ašaromis akyse, apie 1.400 žmonių: nuo darbininko iki fabrikanto, nuo eilinio žmogelio iki Sorbonos profesoriaus, nuo jauno žosisto iki Paryžiaus arkivyskupo Feltin.
 
Faktai kalba
 
      Sociališkai Prancūzija yra labai pažangi. Jos socialinė įstatymdavystė imponuojanti. Garsi ji savo lygybės, įvairių teisių išsikovojimo sąjūdžiais, gausiais streikais, stipriomis darbininkų unijomis, komunistinės ir socialinės minties grupėmis bei partijomis. Nacionalizuota anglių kasyklos, geležinkeliai, dalis auto fabrikų, elektros stotys. Visame krašte išplėsta elektrifikacija. Turtuolių klasės čia beveik nėra. Tačiau skurdas slegia plačius visuomenės sluogsnius. Nežiūrint visų tų įstatymų, naujų turto padalinimo bandymų, statistikos rodo, kad nuo 1938 iki 1951 metų darbininkijos dalis tautos ūkio įplaukose nepadidėjo. O tuo pačiu laiku pramonininkai, prekybininkai ir ūkininkai padidino savo įplaukas beveik 50%.
 
      Šeimyniniai atlyginimai, siekią net iki 50% darbininko algos, kiek pagerino darbininkų šeimų būklę ir prisidėjo prie Prancūzijos gimimų padidinimo. Tačiau jie tik žmoniškiau padalina algas tarp vedusiųjų ir nevedusiųjų darbininkų. Praktiškai šeimyninio atlyginimo kasos yra vien darbininkų lėšomis išlaikomos. Darbdaviai savo mokamą dalį išlygina produktų kainų pakėlimu.
 
      Socialinė apsauga pagerino vargstančiųjų sluogsnių padėtį nedarbo, ligos, senatvės atvejais. Bet jos vykdymas dėl atskaitymų iš algos ir aukštų netiesioginių mokesčių žymiai patuština darbininkų pinigines.
 
      Butų trūkumas labai slegia darbininkiją. Net iki trečdalio algos reikia išleisti buto nuomai. Ir dažnai jis ankštas, be elektros, be vandentiekio. Šioje srityje nėra socialinių įstatymų. Viską pinigas nulemia: kas gali daugiau už nuomą mokėti, kas turi atitinkamą sumą savus namus įsigyti, to ir socialinė padėtis geresnė. Bet darbininkams kaip tik trūksta pinigų ir nėra iš kur stambesnių santaupų susidaryti. Ūkininkai, kaimo gyventojai, net ūkius palikdami, bėga į miestus. Mat, žemės ūkyje uždarbiai maži, butai dar blogesni ir nėra civilizacijos teikiamų patogumų. Tuo tarpu miestuose dažnai yra bedarbių masės, plinta skurdas ir maisto produktų reikia importuotis iš užsienio.
      Aukštesnįjį ir aukštąjį mokslą einančiųjų darbininkų vaikai sudaro tik 5%, amatininkų — 4%, o ūkininkų vos 0,8%. Tuo būdu jiems ir galimybės į geresnę ateitį, į aukštesnį visuomenės sluogsnį yra labai mažos. Tokia skurdi plačių masių padėtis yra ne tik Prancūzijoje. Vokietijoje yra pusaštunto milijono pabėgėlių, invalidų, bedarbių; du dirbantieji turi išlaikyti trečią nedirbantį. Italijoje, po paskutinio karo atėmus ir paskutines kolonijas su žaliavomis, bedarbių skaičius siekia dviejų milijonų. Net
 
      Jungtinėse Amerikos Valstybėse apie 25 milijonai žmonių turi gyventi žemiau amerikiečių gyvenimo lygio. O kur naujasis proletariatas Pietų Amerikoje, kur pusbadės masės Kinijoje, Indijoje, Japonijoje, Artimuosiuose Rytuose ir Afrikos žemyne!
 
Meilės revoliucija, ar komunizmas!
 
      Ką turi jausti mūsų laikų apsišvietęs darbininkas šių faktų akivaizdoje? Ką jis galvoja to skurdo nesibaigiančioje grėsmėje, kurioje jis pats, jo šeima ir kiti darbininkai gyvena? Skurstančios masės stovi prieš turtingųjų prabanga žibančius rūmus, blizgančius automobilius, pertekliuje gyvenančias šeimas. Kas dedasi geltonosios ir juodosios rasės žmonių širdyse, tiek amžių išnaudotų baltųjų kolonistų? Daugelio širdyse dega nepasitenkinimas, nerimas ir kerštas. Jei yra galimybių, stengiamasi sabotuoti darbą, kiek galima mažinti gamybą, sukelti streiką. Ši neapykanta kartas nuo karto prasiveržia viską deginančiomis, naikinančiomis ir žudančiomis revoliucijomis. Štai dėl ko darbininkų masės mato komunizme savo išvaduotoją, savo gerovės ar bent lygybės įvykdytoją. Štai kodėl vis naujos Azijos tautos krinta į komunizmo glėbį!
 
      O ką turime jausti mes, krikščionys, to skurdo ir turto akivaizdoje? Mus turi perimti degąs nerimas, šventas pasipiktinimas. Mes turime nerimti, kol ši neteisybė nebus atitaisyta. Skriaudos ir neteisybės sąmonė turi mumyse nenutilti, kol nebūsime iš savo pusės padarę viską savo brolių ir sesių padėčiai palengvinti, pagerinti ir ją pakelti į žmoniško gyvenimo lygį. Niekas nekviečia jūsų gniaužti iš keršto kumščio ar prisidėti prie ruošiančių streikus, sąmyšius ir revoliucijas. Tiek Didžioji Prancūzų revoliucija, tiek Raudonieji, tiek Fašistai pakeitė tik žmones prie valdžios ir prie gėrybių aruodo. Skurstančiųjų masės liko tos pačios. Reikia kitos revoliucijos, kuri pakeistų žmonių galvoseną. Reikia tos tyliosios teisingumo ir meilės revoliucijos, kurią Kristus užkūrė. Jos dėka pirmieji krikščionys pakeitė žmonijos veidą. Ir dabar tik šita tylioji meilės revoliucija pakeis žmonių galvoseną ir socialinę santvarką, arba... ateis raudonieji “išgelbėtojai”.
 
Naujoji ekonomija žengia ...
 
      Taip, reikia pakeisti senąją visuomenės santvarką nauja. Senoji, liberalinė ekonomija rėmėsi neribotomis nuosavybės teisėmis bei nepažabotu egoistišku pelno siekimu. Tiesa, ji išlaisvino ekonomiją iš valdovų sauvaliavimo, sparčiais šuoliais išvystė pramonę, parūpino darbo smarkiai beaugančiam žmonių skaičiui. Tačiau tas pačias mases ji padarė proletarais, skurdžiais, nukrikščionintais darbo vergais. Dabar 40%, t. y. apie vienas milijardas žmonių yra nepakankamai maitinami. Taip buvo iššaukta baisioji komunizmo rykštė.
 
      Naujoji ekonomija privatinę nuosavybę taip pat pripažįsta, bet su visuomeninėmis pareigomis. Kard. Suhard sako: “Turėti nuosavybę reiškia — jos vaisius dalinti visiems”. Žemė, fabrikai, krašto ūkis turi tarnauti visiems gyventojams, o ne kurios vienos grupės asmenų turtui krauti. Dabar 10% žmonių turi savo rankose keturis penktadalius visos žmonijos gėrybių. Ekonomija turi būti valdoma ne rinkos aklu mechanizmu, ar konkuruojančių aistromis, bet protu ir bendruomenės vadovų sąmoninga valia.
 
      Ši naujoji socialinė ir ūkio santvarka dar neturi savo oficialaus vardo. Vieni ją vadina naująja ekonomija, kiti — humaniškąja ekonomija. Nemaža katalikų ekonomų ją vadina solidarumu. Solidarumas tai yra atsakingumas vieno už visus ir visų už vieną. Tai lygybės ir broliškumo dvasia. Ji jau pradeda perimti atskirus žmones, grupes, klases ir tautas. Taip atsirado Marshalo planas, be kurio teikiamų gėrybių ir pinigų vargu Vakarų Europos tautos būtų atsispyrusios komunizmui ; taip atsirado Amerikos Paktas, remiąs Pietų Amerikos valstybių ekonominį išsivystymą. Sveikintina veikla yra ir Europos Mokėjimo Unijos, bepradedančio įsigalėti Schumann’o plano ir t. t.
 
      Tačiau dar yra per lėtai einama. Azijoje ir Afrikoje miršta nuo bado ir ligų milijonai žmonių. Brazilijoje 41% visų naujagimių žūsta pirmaisiais gyvenimo metais. Todėl būtinai reikia pagreitinti finansinę ir intelektualinę pagalbą ūkiškai ir kultūriškai atsilikusioms tautoms. Pinigines paskolas reikia apvalyti nuo prekybininkų ir tautinio egoizmo, sukeliančio čiabuviuose išnaudojimo sąmonę (pvz. Kinijos, Vietnam tragedijos, Persijos - Anglijos konfliktas, kai britų - persų žibalo kompanija paskutiniais metais įmokėjo į Anglijos iždą 33 milijonus dolerių ir net 18% dividendo savo akcijonieriams, beveik vien anglams, ir tik 17 milijonų dolerių Persijos sąskaiton). Šią blogybę galėtų pašalinti sudarytos tarptautinės komisijos, sutartys su šalimis, garantuojančiomis kapitalo vertės išlikimą ir kuklų procentą. Daugeliui bedarbių atsirastų vietos anuose kraštuose. Pakėlus čiabuvių pragyvenimo lygį bei tarptautinėms komisijoms išmintingai dalinant žaliavas, atsirastų darbo milijonams pramonės bedarbių bei ūkininkų, vargstančių įvairiose pasaulio šalyse. Tam pakaktų skirti Amerikos ir Europos tautoms tik 2,8% savo metinio valstybinio biudžeto! Tai ne svajonė — toks tylus perversmas jau vyksta Belgijos Konge su Tarptautinio Banko ir Belgijos paskola.
 
“Kairysis” vyskupas
 
      Įdomi buvo vysk. Anzel paskaita, kurioje jis pabrėžė: “Nors užsiėmimų ir gabumų nelygybės tarp žmonių liks, tačiau iš prigimties visi žmonės yra lygūs, ir visiems yra teiktinas žmoniškas pragyvenimas”. Jis yra laikomas Prancūzijos “kairiuoju” vyskupu. Mat, jis yra darbininkų klasės išvadavimo sąjūdžio kėlėjas, ypač katalikų konservatyviuose sluogsniuose. Šis energingas vyskupas dega tuo šventu nerimu ir visose savo kalbose reikalauja: “Dabar pats laikas išvaduoti darbininkus iš medžiaginio ir dvasinio skurdo. Darbininkija dar tebėra priversta gyventi nežmoniškose sąlygose”.
 
      Tam tikslui naujosios ekonomijos šalininkai daugelyje kraštų stengiasi vienu ar kitu būdu pakelti darbininkų medžiaginę padėtį, teisingiau padalinant nuosavybę, pakeliant algas, uždedant aukštesnius pajamų ir netiesioginius mokesčius labai pelningoms kategorijoms (Anglijoje) ; stiprinant naujų butų statybą, paremiant privačią iniciatyvą tiek biudžeto pinigais (Kanadoje, Prancūzijoje), tiek užinteresuojant privačią kapitalo rinką (Amerikoje, Vokietijoje). Taip pat vis stipriau pripažįstamas ir įvairiausiais būdais vykdomas darbininkų dalyvavimas įmonės pelne (individualinės, kolektyvinės premijos, švenčių ir atostogų priedai, pelno nuošimtis), įmonės gyvenime ir vadovybėje (kaip įvairios tarnybos, įmonės tarybos, darbininkų atstovai kontrolės komisijose). Rūpinamasi ir darbininkijos profesinio bei kultūrinio lygio pakėlimu. Todėl galima tikėtis, kad pavyks padėti darbininkui pasijusti ne fabriko menku rateliu, bet lygiaverčiu bendradarbiu, dirbančiu su džiaugsmu sau ir visų žmonių labui. Naujoje, žmoniškoje ekonomijoje darbininkas išvystys aukštą produktyvingumą, nes nebeturės baimės, kad daug pagamindamas, gal atims duonos kąsnį kitam darbininkui.
 
Didingas uždavinys
 
      Taip skurdo ir turto akivaizdoje pasvarsčius, kiekvieną geros valios žmogų laukia svarbios pareigos. Tačiau išvadavimas vargstančių, darbininkų, net ištisų tautų ir žemynų iš skurdo yra didingas uždavinys! Jis vertas pasiryžimo, aukų ir kieto darbo. Todėl kiekvienas turėtų rūpintis pakelti savo darbą, padidinti gamybą, kad būtų apsčiai gėrybių dalinimui, kad būtų galima ištiesti pagalbos ranką čia pat ar toli vargstančiam broliui. Kiekvienas turėtų našiau dirbti, labiau taupyti, kad tuo būdu galėtų savo santaupomis paremti naujas įmones, mašinas, namus bei ūkius tiek savo šalyje, tiek ūkiškai atsilikusiuose kraštuose. Kiekvieno pareiga vis labiau šviestis kultūrėti. Tada bus galimas mūsų moderniųjų fabrikų technikos supratimas, kūnu ir dvasia įsijungimas į įmonių gyvenimą, dalyvavimas gamtos, meno ir kultūros gėrybių vartojime, visuomeninis ir politinis darbas.
 
      Ir mes, ragavę tremtyje skurdo, kentėję nuo komunistų, turėtume labiau negu bet kas suprasti ir atjausti tuos medžiaginiame ir dvasiniame skurde esančius savo brolius. Baigsiu šį straipsnį Šv. Tėvo linkėjimu, rašytu Prancūzijos Socialinės Savaitės Prezidentui: “Tegul Dievas apsaugoja pasiturinčius nuo turto dvasinių pragarmių, o proletarus nuo skurdo nežmoniškų bandymų; tegul Jis patraukia vienus ir kitus prie evangeliškos neturto bei tarnavimo dvasios ir labiau išlygintose ekonominio ir socialinio gyvenimo sąlygose tepadeda visiems vykdyti būtiniausią darbą — savo ir kitų išganymą!”
 
P. Daugintis, S. J.