Gerbiamoji Ponia!

 
      To vienintelio karto, kai Jūs buvote pas mane, nepažįstamą, pravažiuojantį kunigą užėjusi, nors jau daug laiko praėjo, dar neužmiršau. Mano pasąmonėj retkarčiais iškyla Tamstos susirūpinęs, truput liūdesiu nudažytas jaunas veidas, kuris tada taip puikiai derinos prie bendro rudens fono — prie pageltusių beržų, už lango bebarstančių savo lapelius.
 
      Iš Jūsų širdies plaukė tylus, bet gilus skundas, kuriame jungės tremties ir šeimos vargai. Tris valandas tada mudu dalijomės mintimis, kartais įeidami į tikras diskusijas. Jūs vis tvirtinot, kad besireiškiančiai Jumyse naujai gyvybei geriau neleisti išvysti pasaulio šviesos: bastymasis svetimuose kraštuose ir neaiški ateitis nežadanti nieko gero; kad žmogaus iš viso gimdyti neapsimoka, nes pasaulyje jis neapkenčiamas ir žudomas.
 
      Aš stengiausi atkreipti Jūsų dėmesį į tokių sprendimų neteisingumą: žmogus gimdomas ne žemės vargui, bet dangaus laimei. Tai yra didžiausia motinos garbė — jos dalyvavimas dieviškųjų Tvėrėjo planų vykdyme; kad būti motina — kilniausias tarnavimas Dievui; kad vaikučiai nušviečia moters pasaulį nauja šviesa ir širdį pripildo nauja meilės šilima; kad Dievas savo apvaizda neapleidžia tų, kurie rūpinasi vykdyti Jo valią; kad Jis dažnai atima palaimą iš tų, kurie pražudo Jo sutvertas, mylimas sielas.
 
      Kadangi antgamtiniai motyvai Jūsų neveikė — atrodė, kad jie visai Jums svetimi — apeliavau į Jūsų pačios interesus: aiškinau, kaip motinoms, prieštaraujančioms motiniškumui, keršija pati prigimtis. Jūs nenorėjot tikėti tada mano tvirtinimams, kad motinų, sunaikinusių savo meilės vaisių, sąžinė nerimsta visą gyvenimą; kad kartais ją užpuola didelis nusivylimas, apninka atšalimas tikėjime; kad dažniausiai dėl to ji atsitolina nuo Dievo. Jūs netikėjot. Jūs atsisveikinot tardama: “Matau, kad kunigai, lygiai kaip ir visi vyrai, moterų nesupranta...” Jūsų balsas skambėjo dar liūdniau, o veidas atrodė dar panašesnis į mirtin bežiangiantį rudenį.
 
      Prislėgta nuotaika išleidau Jus. Atrodė, lyg kapuosna Jūsų meilę lydėčiau. Gailiuosi, kad anuomet neturėjau šiame laiške patiekiamo realaus, ne išgalvoto, atsitikimo, kurį savo dienoraštyje pasakoja senoji Elzė Burger (apie ją plačiau pirmame “L. L.” numeryje, jaunimo skyriuje). Tikiuosi, kad jis būtų sulaikęs Jus nuo lemiančio žingsnio. Dieve duok, kad jis bent sukliudytų toliau eiti anuomet pradėtu keliu.
 
Priėjo liepto galą .. .
 
      Mūsų mažoji ligoninė, įsteigta prieš dešimtį metų, yra vedama vienuolių seselių. Neseniai ten paruošė atskirą dviejų kambarių lovą gimdyvėms. Gyvas reikalas prispyrė. Nors karo pramonė miestelin sutraukė daug darbininkų, nuo 1914 metų naujų butų nebuvo pastatyta. Namuose kimšte prikimšta žmonių — šeima gyvena viename kambaryje; kartais net su nuomininkais. Todėl namieje jau sunku rasti atskirą patalpą teikti gimdymo pagelbą. Bet mano profesijai tai nekenkia: ir į ligoninę visuomet esu šaukiama prie gimdymų.
 
      Vieną naktį buvau skubiai seserų iškviesta. Daktarą Wille dažnai išsiveža pas ligonis ūkininkai, ir jį retai tegalima rasti namieje. Dėl to vėl reikia grįžti į senus laikus, kai priėmėjos šaukdavosi visi ligoniai. Turėjau kadais ir aš prie šio senųjų ūkininkų papročio prisitaikyti. Jie gydytojo nesišaukdavo, ligi aš jų neįtikindavau, kad tai neišvengiama. Toks žmonių kreipimasis man prie širdies: pirmąją pagelbą suteikti visokiais atvejais esu išmokusi ilgoje savo praktikoje.
 
      Miestelio smuklės šeimininkė atvežta ligoninėn. Temperatūra aukšta; pusiau be sąmonės. Kliedi ir kraujuoja. “Tai moteriškos bėdos”, — sako vyresnioji. Darbuojamės tik su ja. Seserims regula draudžia asistuoti prie gimdymų. Deja, tokie “moteriški dalykai”, kaip šis, šiandien atsitinka dažnai. Bendra ligonės padėtis rodo sunkias komplikacijas. Tokios temperatūros nebūna be priežasties. Galvoju ir ieškau išeities.
      Miestelin ji atvyko truput dar prieš karą ir perėmė smuklę. Paskiau, besiplečiant pramonei, atidarė valdininkams barą; dar vėliau kiną, kur buvo rodomos įvairiausios filmos, bet vis blogiausios rūšies: begėdiškos, su pusnuogėmis balerinomis ir kitomis dilginančiomis vilionėmis. Visa, kas tarp žmonių pasitaiko nepadoraus ir vulgariško, ten patraukliai pavaizduojama paveikslais, žodžiais ir asmenimis. Tinkamiausias maistas karo numaitintam jaunimui! Aišku, savininkė uždirba milžiniškus pinigus. Kodėl tokie dalykai nebuvo uždrausti, niekas nežino. Daug eina gandų apie slaptas ir labai linksmas naktis, su sklandžiai uždarytomis langinėmis; apie slaptus ir atitvarstytus kampelius, kuriuose galima pasislėpti ir likti nematomam; apie svetimšalius svečius... Daug kalbama, bet vis nei vieno gero žodžio.
 
      Atliekant religines praktikas tos ponios niekas nematė nei katalikų bažnyčioj, nei protestantų maldos salėj, nei mokykloj, kur susirenka melstis žydai. Kam galėčiau apie jos kritišką padėtį pranešti? Kunigui, pastoriui ar rabinui? Ligonė neturi jokio ženklo, kuris man ką nors pasakytų apie jos religinį nusistatymą. Pudra, lūpoms pieštukas, akims lašai, nagams geležtėlė, šukos, veidrodėlis, tuzinas kitų menkniekių. Pagaliau vizitinė kortelė su užrašu: “Gydytoja -patarėja”; žemiau pieštuku prierašas: “Markso įpėdinė”. (Kitose užrašų vietose autorė gydytoją Marksą pamini, kaip žemo būdo žmogų, aršų bedievį, užsiimantį abortų darymu).
 
      Dabar suprantu ...
 
      Kraujo srovė išneša penkių mėnesių vaiko rankutę . . .
 
      — Sesele, kol atvyks gydytojas, viską paruoškit operacijai. Jei kas dar bus galima pagelbėti, tai tik operuojant.
 
      Atėjo baisi naktis. Baisiausia iš visų mano gyvenime. O po jos dar tęsėsi kelios šiurpulingos dienos ir naktys. Norėčiau, kad visi tie, kuriuos velnias sugundo abortu, turėtų progos bent vieną kartą išvysti tokį siaubą. Priėmėja yra su viskuo apsipratusi: su dejavimais ir šauksmais, su baime ir sopuliais, su krauju ir išgąsčiu. Kur kitos moterys kristų, netekusios sąmonės, priėmėja turi likti prie savo darbo rami ir tyli, tvirta ir kieta, lyg savo rankose turėtų ne gyvą būtybę, o krūtinėje ne širdį, kuri atjaučia ir kenčia. Bet tokių dalykų, kokius pergyveno ši jauna, trisdešimt metų moteris, antrą kartą nenorėčiau matyti. Ne, niekuomet! Nedrįsčiau visa tai išgyventi iš naujo.
 
      Tvankią ir tylią vasaros naktį bokšto laikrodis skardžiais dūžiais išmušė dvyliktą. Buvo praėjus labai karšta diena, todėl langai liko net ligi dabar atviri, idant įeitų nakties vėsumos. Ligoniai paprastai mielai klausosi laikrodžio dūžių. Ir ši ligonė kaip tik tą momentą pasiremia ant rankos ir baimės pilnomis akimis žvelgia į duris. Jos akys išgąsčiu vis daugiau plečiasi, jos žvilgsnis vis stipriau įbedžiamas durysna, jos karščiavimas bei kliedėjimas vis didėja. Ji ima rautis plaukus... Paskiau staigiu judesiu bando šokti iš lovos atdaro lango link.
 
      —    Šalin, sakau, šalin! — šaukia išbalę lūpos, o balsas tiesiog kaukiantis. Iš sielvarto jos kakta sužimba sodriais prakaito lašais. Tik įtempusios visas jėgas mudvi galime ją sulaikyti. Ji slepia galvą po antklode, šaukia ir vaitoja... Kas gi čia buvo kambary? Nieko. Jokio šešėlio, jokio spindulio. Rami, pusiau aptemdyta kambario erdvė aiškiai permatoma. Mes apšviečiam ją stipriau, savo kančioje ji šaukia dar garsiau. Kambarį beveik visai aptemdom — jos išgąstis pasidaro beribis. Pagaliau griebiuosi švirkšto. Karo metu slaugytojoms čia būdavo paliekama laisvė. Tai darau labai nenoriai. Bet juk neįmanoma ligonę tokioje baisioje padėtyje valandų valandas palikti. Mūsų jėgos jau beveik išsisėmusios. Kliedinčiąją jau imam nepajėgti suvaldyti. Priežasties nežinom — ligonė į mūsų žodžius visai nereaguoja.
 
      Visai išsibaigus, valandėlei ji nurimsta ant pagalvių ir išrodo tarsi mirusi: jos veidas gelsvas — žvakės baltumo įdubusiais skruostais; atrodo šešiasdešimt metų senumo. Paskiau išgąstis vėl apima. Ji ima kalbėti:
 
      —    Štai. . . vėl grįžta . . . visi, vienas paskui kitą — vienas ... du . . . trys . . . o! šitas jau didelis, kaip reikiant... keturi . .. penki ... šis mažas, vos prasidėjęs . . . šeši . . . septyni. . aštuoni . . . oi! šitas be galvos, nešasi ją rankoje . . . devyni... dešimt... va, šis be kojų, o tačiau juda ... pusiau perplautas, kraujuoja .. . vienuolika ... dvylika . . . na, ir dabar!., ū-ū-ū!.. ranka ir... koja... Kur tavo galva ? . . . kur tavo sąnariai ?. . Kodėl jūs neturite akių? . . . visi be akių!
 
      Ji griebiasi antklodės, iškelia ją aukštai, paskiau uždengia savo veidą:
 
      —    Ne ! . . . ne !.. . ne !. . . eikit... eikit sau !... jūs neturit teisės gyventi!...
 
      Ji nurimsta, tarsi mirusi. Bet po valandėlės vėl pradeda:
 
      —    Ar jūs girdite juos kalbant?... Klausykite, sako . .. “mes negalime matyti amžinos šviesos . . . negalim jos matyti .. . duok mums savo akis, mama!... Tu atėmei mūsų akis, duok mums savo .. .” Ar jūs negirdit jų .. . štai.. . ten . . . vienas ... du . . . trys...
 
      Ir vėl baisūs skaičiai iki trylikos.
 
      Mano širdis atrodo jau nustoja plakusi dėl baisios nuojautos. Bet ne, tai negalima! Tai kliedėjimai dėl karščio. Tačiau baisios minties negaliu atsikratyti. Jos žodžiuose kai kas atitinka tiesai: gimsiančiojo, kuris motinos įsčioje barbariškai buvo peiliais į gabalus padalintas, rankutė ir kojytė jau buvo “gimusios”. Negi galėtų būti šis tryliktasis?..
 
      —    Ko jūs norite čia . .. dabar . .. šiandien? . . . Jūs mirę . . . jūs niekuomet ne-gyvenot... aš neturiu jokio kūdikio ... kas jus čia atsiuntė? ... O! ana, va ... jie vėl visi ateina . . . vienas ... du ... trys . . . Girdit jų šauksmus .. . girdite juos?... “Mes negalime įeiti į amžinąjį poilsį... negalime ... Tu atėmei mums amžinąją ramybę . . . palikai mus be Tėvynės . . . suteik mums amžinąjį poilsį .. Ak, tos akys!... tuščios, juodos skylės . . .
 
      Ligonė ištiesia ranką sienos link ir išdžiūvusiu, plonu pirštu rodo:
 
      —    . . . du . . . keturi. .. šeši... eikite sau . . eikite !. . .
 
      Ji tiesia prieš save rankas. Lyg gindamosi, ima jomis mosykuoti, kad nutolintų nesančius paveikslus, kol, išbaigus jėgas, aprimsta. Bet ramybės neranda. Išgąstis iš naujo apima:
 
      —- Ten .. . ten . .. vienas . . . trys . . . trylika . . . kokie biaurūs esate !. . . kruvini . . . sudraskyti. . . suplėšyti.. . nuogi.. .
 
      Ir ją sukrečia baisus pasibiaurėjimas:
 
      —    Nelieskite manęs ... eikite šalin ...
 
      šalin !... Ar nematote ... ar negirdite .. . kaip jie rauda . . . kaip aimanuoja, kaip verkia ir šaukia . .. ten ... ir dabar vėl... “mes neturim krikšto vandens nuplauti savo dėmėms .. . mes esame atstumti... šalame ... alkstame ... duok mums šviesos ... šviesos . . . sušildyki mus ...” Argi jūs nieko negirdit?... štai ten .. va čia ... vienas ... du . .. trys ...
 
      Pagaliau neišsakomo pykčio apimta ji ima šaukti:
 
      —    Šalin .. . šalin ... nelieskite manęs . . . eikit sau . . . šalin! . . . jie nori man išlupti akis . .. širdį. .. palikit mane . .. šalin !... šalin !... — ir ranka nubloškia vienuolyno vyresniąją į pasienį.
 
      Laimei tuo momentu įėjo daktaras.
 
      Su kraujo banga išplaukia galva ... Diagnozė greita. Kuo greičiau operacija.
 
      —    Viskas paruošta, — sako vyresnioji.
 
      —    Aš taip maniau, — pastebiu.
 
      Kadangi slaugytojų per mažai, pasilieku ir aš pagelbėti.
 
      Gydytojas patvirtino mano spėliojimus. Gimsiantis su mechanišku instrumentu buvo supiaustytas į gabalus. Įščia daugelyje vietų sužeista. Pilvo plėvės uždegimas. Jau daug valandų besitęsiąs kraujavimas gali dar tęstis iki rytojaus. Tuoj buvo duota žinia vyrui.
 
      Skaudžią žinią vyras priėmė labai šaltai. Atvykęs laikėsi ramiai, kol sužinojo, kad jam gręsia areštas. Tada ėmė dūkti ir keikti įstatymų leidėjus, kurie neturį ko veikti, kaip nosis kaišioti į žmonių moterystes, vietoj rūpinęsi apie save. Jam dar besiblaškant ir besikeikiant, vargšė moteris, nei neatsigavusi iš narkozės, vėl pradėjo skaičiavimą:
 
      —    Ten ... vėl jie ateina . . . visi . .. vienas ... du .. . trys . .. keturi... penki... šeši... septyni... aštuoni...
 
      Vyras, lyg būtų iš pykčio netekęs proto, bėgte išbėgo iš kambario.
 
      Ligonė dar blaškėsi ir aimanavo tris dienas ir tris naktis. Kartais net patys stipriausi nuodų kiekiai nepajėgė visiškai jos nutildyti ir išlaikyti ilgesnėje ramybėje. Vis matė ji savo įsčioje nužudytuosius kūdikius, besiartinančius prie motinos su skundais, išmetinėjimais ir prašymais. Iki šiol ji neatgavo tiek sąmonės, kad būtų galima jai kalbėti apie atgailą, grįžimą prie Dievo; kad nukreipiant jos mintis į Dievo gailestingumą ir gerumą, gal būtų pasisekę ją išvaduoti iš baisiosios kančios. Ir vis dėlto mes negalėjome leisti jai mirti tokioje būsenoje. Bet nei seserys, nei kiti ligoniai, nei gydytojas neišmanė ką bedaryti. Net ir kunigas negalėjo mums nieko patarti.
 
      Ketvirtą dieną ji atgavo proto aiškumą ; taip bent atrodė. Apie tai tuoj pranešėm klebonui ir jos vyrui. Kunigas atskubėjo. Po pirmųjų žodžių, ji piktai pertraukė jį:
 
      —    Buvo trylika. Taip, trylika. Nereikia nei klausti.
 
      Kunigui ėmus kalbėti apie Dievo gailestingumą, sukaupus paskutines jėgas ji ištarė:
 
      —    Palik mane ... aš noriu eiti į pragarą ... už nužudymus aš noriu atsiteisti amžinybe ...
 
      Pamačiusi įeinant savo vyrą, ji ištarė paskutinį savo žodį — “žmogžudys” ir numirė.
 
 
      Nors tikiuosi, kad šios siaubingos tragedijos atpasakojimas, o kartu ir savo kelio pabaigos prisiminimas, Tamstą sulaikys nuo pakartojimo to, kas jau kartą įvykdyta. Bet laiško čia baigti negaliu. Neabejoju, kad, jį perskaičiusi, padarysit tik išvadą: “būsiu atsargesnė, pasisaugosiu ...”
 
      “Su apgaulingu Tu elgies gudriai”,— kalba psalmistas apie Dievą (ps. 17, 27). Taip “gudraudami” — neleistinu būdu saugodamiesi šeimos, žmonės ne tik įžeidžia Dievą, bet ardo ir Jo nustatytą gamtoje tvarką, kas yra nuodėmė prieš prigimtį.
 
      Kiekviena nuodėmė daugiau ar mažiau slepia savyje ir žemišką bausmę; bet ypač nuodėmės prieš prigimtį. Kaip normalus lyčių santykiavimas moterystėje ugdo tarpusavę meilę bei vienybę, taip bet koks dirbtinis sutrukdymas tapti meilei vaisingai yra meilės žudymas ir vienybės bei santarvės žlugdymas. Visokių negerovių bei skyrybų šaknis glūdi čia.
 
      Kaip gaila, kad žmonės mano, jog Dievo nustatyta tvarka — Jo įstatymai yra kliūtis į laimę. Ne kliūtis, Brangioji Ponia, o šalia žmogaus kelio barjerai, saugoją jį nuo bedugnės.
 
      Baigdamas laišką ir iš visos širdies linkėdamas Tamstai laimės ir džiaugsmo, negaliu nelinkėti branginti Dievo įsakymus.
 
      “Palaiminti, kurių kelias nesuteptas, kurie vaikščioja Viešpaties įstatymu. Palaiminti, kurie sergi Jo nuostatus ir ieško Jo visa širdimi.”
 
      “Aš nusistatau ir prisiekiu sergėti teisinguosius Tavo nutarimus”.
 
      “Atverk mano akis, kad matyčiau Tavo įstatymo stebuklus” (iš 118 psalmės).
 
      Tepadeda Jums, Ponia, Dievas tyros sąžinės džiaugsme vaikščioti Jo įstatymų keliais.
 
      Jūsų Kristuje —
 
K. Vabalkšnis
 
 
      Nelaimingoji meilė dažnai paverčia gyvenimą tamsia, nuobodžia naktimi, kurioje tačiau esti ir paslaptingo grožio, nes tokiais atvejais žmogus ilgisi nežinomo, tolimo pasaulio, kur išnyksta liūdesys ir nutyla skausmai, ir supranta, kad žemiškoji laimė yra nepastovi ir vylinga.
 
H. Heine