(Mergaitės auklėjimas ir knyga)
 
      Ankstyvas pavasaris. Ar matai ten artoją verčiantį vagą? Siaurapročiai kambariniai išminčiai purto galvas ir galvoja: juk dar per anksti! Dar nečiulba joks paukštelis, dar tebeguli sniegas ir ledas! Bet artojas pastebi susitvenkusį vandenį ir skubinasi išvaryti ilgas vagas; jis pastebi pirmuosius piktžolių daigelius, kurie dygsta drėgmės ir saulės šilimos padedami, ir sako pats sau: į darbą niekad nebus per anksti.
 
      Mergaitės siela —- tai dirva ankstyvą pavasarį. Kadangi Julytė dar tebepina kasas ir dėvi trumpą sijonėlį, tėvas žiūri į keturiolikametę dar kaip į vaiką; kadangi ji juokiasi, dūksta ir dar apie meilę nekalba, motina galvoja, kad taip nekaltai atrodanti dar nėra sąmoningai pajutusi savo lyties.
 
      Ir vis tik vaikystės burtų sniegas jau yra pradėjęs smarkiai tirpti, beveik nežymiai pakilo aukštyn gyvenimo saulė; tad kur turi dėtis vanduo, jei nebus jam padaryta nuotakumo? Ar slaptos svajonės ir meilikavimai, kaip išsikerojusios piktžolės turės atimti jaunatviškai dirvai visą jos jėgą?
 
      Teisingai sakoma: tais metais, kada mergaitės pravardžiuojama “ožka” (vokiškai “Backfisch”), jos sielos gelmių negali įžvelgti nei tėvai nei auklėtojai. Gyvenimo tikrovė neranda tokių tonų, kurie pusiau sapnuojamame jaunos mergaitės gyvenime būtų suprantami ir protingai išklausomi. Tada ir labiausiai mylinčių tėvų dukra — iki mirties nelaiminga — nusisuka į kampą ir kukčioja: manęs niekas nesupranta! Prieš gero teno-rintį auklėtojų patarimą ir sieloje ir išorėje susukama nosis. Ramiai galima sakyti, kad šio amžiaus mergaitei lemiantį žodį turi tik tos asmenybės, kurias ji įsitraukia į savo sielos sapnų pasaulį dar pusiau nesuprasta meilės jėga, apie kurias ji “svajoja”. Tačiau dažniausiai šitoms išsvajotoms asmenybėms nėra galimybės įsigilinti ir nuoširdžiau susirūpinti bręstančios merginos siela, o dar dažniau pasitaiko, kad tie išsvajotieji neturi nei mažiausio auklėtojo talento.
 
      Tuomet, lyg šitam kritiškam gyvenimo akimirksniui sutvertas, prieš jauną mergaitę atsistoja poetas. Jis sujungia išorinę realybę su vidine; jis vaizduoja pasaulio gyvenimą ir kartu kalba sielos kalba; jis yra didysis kalbos menininkas, kurs moka būti suprantamas kiekvienam žmogaus amžiui ir todėl pažadina aidą jaunos mergaitės sieloje: jis mane pilnai supranta!
 
      Taip jaunos mergaitės gyvenime įgauna savo teises pagrindinis faktorius — k n y g a.
 
      Kiekvienoje gerai išauklėtoje mergaitėje įsisiūbuoja aštri kova tarp senųjų papročių bei padorumo taisyklių ir naujai pabudusio vidinio polinkio, reikalaujančio meilės ir priklausomumo. Jeigu ji ir išvengia nesaikingų jausmų kitiems gyviems tvariniams, ji leidžiasi beveik nepastebimai įpainiojama į knygos burtų ratą. Ir jei šitoji knyga dar buvo jai autoritetingos rankos įduota, ji jaučiasi nedaranti nieko neteisėto; priešingai, ji tiki, jog tai jos šventa pareiga kuo geriausiai susipažinti su tuo gyvenimu, kurį pažadina gegutės kukavimas, kurį ir jos pačios siela, džiaugsmingai sudrebėdama, yra išgirdusi. Knygos herojai tampa jos idealais. Budint ir sapnuojant jie lydi jauną sielą.
      Mergaičių knygos! Kai kurie literatai laiko jas oru, ne vienas auklėtojas vadina jas reikalingu blogiu. Taip, jos yra tas oras, kurį mergaitės siela įkvepia ir moters siela iškvepia. Kas gali pririšti mergaitės vaizduotę ir jausmus, tas valdo visą mergaitės sielą, taigi ir protą, kuris šiais brendimo metais dažniausiai pasiduoda minėtų sielos galių įtakai.
 
      Prie to prisideda palinkimas pamėgdžioti. Neretai sekama plaukų šukuosena bei drabužių pasiuvimas; pasisavinama knygos ideali kalba ir judesiai; stengiamasi gyventi pagal tų knygų sąmoningai ar nesąmoningai siūlomus principus. Kai išėjo iš spaudos “Jaunojo Verterio Kančios”, ne tik pridygo Verterių ir Lotų, kurie pamėgdžiojo romano herojus, bet net savižudybių skaičius ėmė milžiniškai augti. Panašios įtakos turi kino artistų - artisčių “žavūs” pavyzdžiai.
 
      Ne tik visa mergaitės siela yra knygos pripildyta, bet ir pati mergaitė, atrodo, vien šia knyga gyvenanti. Knyga ir mergaitė, atrodo, beveik visai sutampa.
 
      Ar begalima tad praeiti be dėmesio pro mergaičių knygas, pro tas knygas, kurios sudaro dalį pasaulio istorijos, nes jos gali šventą moters sielos dirvą pašvęsti ir paruošti arba iš jos iščiulpti geriausias jėgas ir visam gyvenimui paversti nenaudingu dirvonu?
 
      Knygynai puikiai supranta ir įvertina mergaičių pamėgimą skaityti. Taikos metais, ypač prieš Kalėdų šventes, knygų rinka būdavo plūste paplūdusi mergaitėms skirtomis knygomis. Net karo metu šitai literatūros rūšiai netrūkdavo nei popieriaus nei minčių. Ir šiandien vėl pastebime atgyjančią “literatūros” srovę.
 
      Savaime aišku, kad į šitų gaminių gerumą neigiamai atsiliepia didelis jų skaičius. Rašytojai, kurie uždarbio trokštančiai leidyklai sąžiningai duoda knygą po knygos ar rašinį po rašinio, geriausiu atveju užsipelno pagyrimo dėl savo turtingos vaizduotės ir lengvos plunksnos; bet retai kada begalima sakyti, kad medžiagai įkvėpiama siela, kad iškeliamos tikros asmenybės. Todėl jau vien literatūriniu atžvilgiu šitų knygų meninė vertė yra lygi nuliui.
 
      Pro šį reiškinį mes negalime praeiti nejučiomis ir kaip katalikai. Nors šias knygas nuvertinant dažnai ir per toli nueinama, vis dėlto reikia sutikti, kad besielė knyga žmogui ilgainiui neturės ko pasakyti, kaip bevertė statula, į kurią nusibosta žiūrėti. Knygos, neturinčios savyje turinio, negalės pripildyti jaunos mergaitės sielos. Vietoje tikro pasitenkinimo ir vidinio malonumo jos sukels iki kvailumo einantį įnirtimą vis daugiau ir daugiau skaityti. Pasodinkit alkaną prie kremu ir putomis pripildyto torto! Jis ne tiek pasistiprins ir pasisotins, kiek persivalgys “gerų daiktų”.
 
      Mergaičių įnirtimas skaityti labai toli pralenkia berniukus tiek mieste, tiek kaime. Tuo galima įsitikinti vidurinėse ir aukštose mergaičių mokyklose, o taip pat ir viešose liaudies bibliotekose. Ir gabesniosios ir labai menkų gabumų mergaitės skaito aistringai, daug ir mielai. Kaip dažnai pasakoja motinos, kad jų dukrelės vakarais slapta žibina šviesą, kad galėtų skaityti ir anksti rytą nutveriamos su knyga lovoje. Skaitoma poilsio sąskaiton, atsižadant visų kitų malonumų, pasilinksminimų, jaučiantis atliekant tariamą pareigą...
 
      To knygų rijimo pirmoji nemaloni pasekmė yra mūsų mergaičių dvasinis išsiblaškymas. Dažnai sušlubuoja ir geriausios galvutės pamokų metu vien todėl, kad nebegali susikaupti. Jei pažvelgsi tokiai mergaitei į akis, atrodys, lyg matytum jose sužibant tūkstantį šviesų, tačiau nė viena iš jų ilgėliau nesustoja, išryškindama bent vieną gilesnę mintį. Atmintis vis labiau ir labiau silpnėja, mokantis vis dažniau ima nesisekti, pagaliau nustojama ir noro mokytis, ir, jei laiku griežtai nepatraukiamas pavojaus stabdis, netrukus prieš tuščios literatūros paveikslą atsistoja tuščios jaunos mergaitės statula; tiksliau sakant, turinio neturinčios knygos neveikime žūstančio mergaitės gyvenimo turiniu.
 
      Bet dažniausiai mūsų mergaičių skaitomos knygos nepasitenkina literatūrinės vertės neturėjimu. Besielė medžiaga paprastai pasiima tokias formas, kurios nė kiek neatitinka tikrovę. Veikiantieji asmenys — iš žurnalų iškarpytos figūros, autoriaus savavališkai sugrupuotos, atsižvelgiant tik į įspūdingumą, piešia tik sudarkytą jaunos mergaitės vaizdą, bet ne idealų paveikslą. Moderniosios romanų literatūros saloninis tonas, kur visas gyvenimas yra tik dirbtinas, mergaičių knygose daug labiau pakenkia, negu kur kitur, nes čia tebėra daug didesnis gyvenimo tikrovės nepažinimas.
 
      Dažniausiai artimesniame ar tolimesniame šitokio pasakojimo fone yra dvaras ar bent puošni vila. Visur žiba turtai, prabanga. Visuose pašaliuose laukia tarnai ir karietos. Brangiausi pirkiniai ir puikūs rūbai, spindintys papuošalai, teatras, koncertai, iškilmės, savaime suprantama, yra ranka pasiekiama ir apie tai kalba iš aukšto lyg apie smulkmenas. Viso blizgesio centre viešpatauja mergaitė. Ne toji jaunutė mergaitė, kuri kaip darbšti ir vikri bitelė tik iš medų nešančių žiedų renka savo gyvenimo sultis ir tyliame uždarame kuklume jas perdirba, bet kaip tranas, kaip nieko neveikianti baltarankė karalaitė, kuri leidžiasi aptarnaujama ir gerbiama. Šitokia padėtis yra savaime nenatūrali ir todėl neteisinga. Neteisybę vaizduoti reiškia vesti iš tikrojo kelio, iš kelio į tikrąjį gyvenimą, kuriame pagaliau turės kada nors atsidurti jaunoji mergaitė.
 
      Ne visose knygose vaizduojama mergaitė turinti visas laimės dovanas. Labai dažnai sutinkame “nepažintą genijų”, dar dažniau — “užsispyrėlę”, kuri pirma turi “išsikovoti” savo laimę. Tik pagalvokime apie mėgiamiausias mergaičių knygas iš pensionato gyvenimo. Didvyrės čia negalvoja pasireikšti kaip auklėtinės, ramiai augančios ir bręstančios pilnomis moterimis; jos dažniau reiškiasi kaip virtuozės menininkės, auklėtojus palenkiančios savo valiai arba bent mažiausiai juos apeinančios. Aišku, kad tokios didvyrės šių knygų antruose tomuose (juos sunkiausia gauti!), kur eina kalba apie sužieduotuves bei vedybas, be niekur nieko, išlaikydamos vien savo savotišką užsispyrusį būdą, išsikovoja sau grafą arba ką nors panašų, kurs jas ant rankų nešioja. Toks pasaulio nugalėjimas užsispyrimu nėra vien juokingai neteisingas, jį reikėtų vadinti tiesiog suvedžiojimu. Dažnai “aukštesnės” dukterys ir net pagaliau paprasčiausios mokinės, pačios to nežinodamos, neišauklėtos išeina iš mokyklos vien dėl to, kad nesileidžia pamokomos. Jų skaitomose knygose juk buvo nupieštas savavaliaujančios mergaitės paveikslas, savo užgaidomis valdančios įvykius. Ir dar kaip nupieštas! Čia netaupomos reikalingos priemonės. Kad Ženė arba Mary turi būti graži, lyg nutapytam paveiksle, kurios ne tik brangūs plaukai ir šilkiniai blakstienai, bet net užsispyrusios lūputės ir duobutės skruostuose ir mieliausios, žemę vos liečiančios kojytės turi būti kuo vaizdžiausiai nupieštos — tai būtina. Ir kokia daugybė kitokių grožybių supa tą Mary! Kaip meiliai ir smulkiai ir atidžiai nupasakojami jos gerbėjai ir draugės, kokia jų išvaizda, povyza, veido oda, koks žvilgsnis, koks sodrus ir žavintis balsas! Šį kūnišką juslingumą galima dvejopai įvertinti. Pirmiausia jis veikia suplokštindamas dvasią. Ką gi rasime plokštesnio ir paviršutiniškesnio už mūsų jaunųjų mergaičių pasaulį! O paskui, tame amžiuje, kur pamažu pradedamos skirti lytys, tai reiškia didelį pavojų dorovei. Žvilgtelėkim gatvėn: ir gimnazistės einančios mokyklon, ir krautuvių pardavėjas, ir vaikų auklės, ir kambarinės, visos nori prilygti Ženei arba Mary ir grožiu, ir išdidumu, ir pusmetine šukuosena ir viliojančiu žvilgsniu, ne vien tam, kad būtų gražios, bet kad patiktų jauniems ponaičiams — studentams, puošniems frante-liams, svieto perėjūnams. Šis vaizdas mieste perdaug gerai žinomas, nėra ko į smulkmenas leistis.
 
      Ar visos mūsų mergaičių skaitomos knygos yra pilnos tokių klystžvagių? Dėkui Dievui, ne. Tačiau tokių kurios bent kiek arba labai naudingos būtų, turime maža...
 
M. Mueler. Vertė K. B.