Mielas Vincai!

 
     Neišmintingas klausimas, bet vis tiek klausiu: ar Tu rastum protingą siuvėją, kurs tau tyčia siūtų tokias siauras kelnes, kad nė vargais negalais negalėtum jomis apsiauti?
 
     Klausiu todėl, kad atsiranda šiaip jau rimtų ir pamokytų vyrų, teigiančių, jog žmogaus protas negalįs pažinti tiesos, ar bent niekada nežinąs, ar ją pažinęs ar ne. Argi tokia filosofija nereiškia tai, kad pati Išmintis sutvėrė niekam netikusį daiktą? Davė žmogui neva tiesai pažinti skirtą protą, o tas pasirodo per siauras, per trumpas!
 
     Ta “pažangioji” filosofija persimetė ir į teologiją. Daktarų, profesorių ir net kunigų titulais pasipuošę mokytojai kakariekuoja nuo universitetų katedrų ir net iš bažnyčių sakyklų, jog visi tikėjimai esą geri, visi vedą į tą patį Dievą ; niekas nežinąs, kuri bažnyčia esanti Kristaus įkurtoji, arba, kad visos esančios Kristaus bažnyčios. Girdi, tikėk ką nori, priklausyk tai, kuri geriau atitinka tavo skonį ir temperamentą, ir palik laisvę kitiems pasirinkti kas jiems patinka — būk liberalas.
 
     O, ta Katalikų Bažnyčia ! Tikra begėdė! Tik įsivaizduok, ji drįsta savintis visą tiesą; ji drįsta girtis viena esanti tikroji Kristaus Bažnyčia ir pravardžiuoti eretikais, atskalūnais ir netikėliais kitaip manančius! Tai įžūlumas! Tai diktatūra! Tai sąžinių prievartavimas!
 
     Būtų nesąmonė tvirtinti, kad Dievas neįstengtų sutverti galintį tiesą pažinti protą. Jei Jis vis tiek davė jį žmogui per siaurą ir per buką, tai tik dėl to, kad Jam tiesa nerūpi, kad Jam vis tiek, ar tu galvosi vienaip ar kitaip. Tokiu atveju, aišku, nė vienas neturi teisės primesti kitam savo tiesos. Kas kam tiesa, man gali būti netiesa, ir priešingai.
 
     Jei šitaip nugalvotų Dievo nepripažįstą materijalistai, dar būtų galima suprasti ir pateisinti jų galvoseną. Bet kaip suprasti ir pateisinti tuos mūsų brolius, kurie sakosi tikį begalinės išminties Kūrėją, pripažįsta Kristų Dievo Sūnumi ir sykiu leidžia visiems tikėti, kas ką nori?! Tokios tolerancijos tikrai nerasi nė dulkelytės Evangelijoje! Kristus aiškiausiai įsakė apaštalams skelbti Jo apreikštą tiesą ir amžina bausme pagrasino atsisakantiems ją priimti. To Jis negalėtų daryti jokiu būdu, jei žmogaus protui neįmanoma pažinti tikrą tiesą, jei jam nesurandama, kurs yra tikrasis Kristaus mokslas ir kuri yra Jo įkurtoji Bažnyčia.
     Kuriems galams net Dievo Sūnus būtų tapęs žmogus, kam būtų mokęs savo tiesą, kam būtų kūręs savo Bažnyčią, jei metams kitiems praslinkus, žmonės vis tiek nebegalėtų susivokti, kur ta Jo tiesa ir Bažnyčia dingo! Prie tuo metu jau esamos pažiūrų ir tikėjimų maišalienės, Kristus būtų pridėjęs dar daugiau sumišimo, Jis būtų pats paspendęs dar naujų klaidų pinkles ir dar grasintų amžina bausme, jei kas, bijodamas suklysti, Jo tiesos nepriimtų! Tiktai pasakose yra galima išbarstyti aukštos žolės pievose maišus kviečių ir liepti paklydusiai našlaitei surinkti visus grūdelius per vieną naktį, o nors vieną grūdelį pražiopsojus, grasinti kitą dieną ją iškepti ir suėsti. Dievas ir Kristus tai ne pasakų pabaisos. Jiems tokių žiaurių beprotybių nepriskirsi.
 
     Yra istorijos faktas: Dievas tapo žmogumi ir mokė žmones, ką tikėti ir kaip elgtis, kad galėtų įeiti jų laukiančion amžinon laimėn ir išvengti lygiai laukiančios amžinos nelaimės. Yra istorijos faktas, jog šitas savo tiesas toliau perduoti kitoms kartoms Jis pavedė savo paties parinktam ir parengtam mokomajam personalui — apaštalams bei jų įpėdiniams, o iš visos žmonijos pareikalavo jų klausyti kaip savęs paties: “Kas jūsų klauso, tas manęs klauso; kas jus atmeta, tas atmeta mane, ir kas atmeta mane, atmeta tą, kurs yra mane siuntęs” (Lk. 10, 16. Jo. 13, 20). Tais žodžiais Išganytojas suteikia apaštalams ir jų įpėdiniams savo dieviškąjį autoritetą ir taip susijungia su jais į vieną moralinį asmenį. Tad jei Kristus leistų apaštalams suklysti, beplatinant jo mokslą, Jis pats savo dievišku autoritetu vestų žmoniją į klaidą ir už klaidų neišvengimą baustų. Tai nesutiktų nei su Dievo teisingumu, nei su Jo šventumu, nei su Jo įsikūnijimo tikslais.
 
     Kita vertus, nors žmogaus protas ir gali pažinti tiesą, bet jis gali ir suklysti, gali iškrypti net iš jau pažintos tiesos. Kristui buvo tai gerai žinoma. Todėl, kurdamas savo Bažnyčią ir skirdamas jai mokyti neiškreiptą tiesą iki pasaulio pabaigai, Jis turėjo pasirūpint apsaugoti ją nuo šitos žmogiškos silpnybės. Jei Jis negali garantuoti, kad Jo Bažnyčia niekada neiškryps iš Jo paskelbtosios tiesos, jei žmogui lieka galimybė rimtai suabejoti, ar jis tikrai gauna Dievo apreikštąją tiesą, jam negali būti pareigos ją priimti ir net pats Dievas negali tada jam grasinti jokia bausme.
 
     Ir vėl yra istorijos faktas, kad Kristus iš tiesų pasirūpino apsaugoti savo Bažnyčią, kad ji, amžiams bėgant, neiškraipytų Jo apreikštųjų tiesų ir nesuklaidintų žmonijos. Dar kartą mesk savo akį, Vincai, į Mato 28, 19-20: “Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Eikite tat ir mokykite visas tautas, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios, ir mokydami juos laikyti visa, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai, aš esu su jumis visas dienas, iki pasaulio pabaigai”.
 
     Ypatingai pabrėžtini čia yra Išganytojo žodžiai: “mokykite juos visa, ką tik esu jums įsakęs”. Išganytojas liepia visų laikų visai žmonijai perduoti visą savo apreikštąją tiesą, nieko neapleidžiant (nors kai kam kai kas ir labai nepatiktų !) ir nieko naujo savo nepridedant, besikeičiant laikams, žmonių papročiams ir kultūroms. Iš čia pat eina išvada, jog su paskutinio apaštalo mirtimi yra pasibaigęs viešasis Dievo apreiškimas žmonijai, kad po jų niekas nebeturi teisės Kristaus vardu skelbti naujų apreiškimų. Ir apaštalų įpėdiniai gali ir privalo perduoti tik tai, ką patys iš jų perėmė, o negali nieko savo pridėti.
 
     Kad apaštalai (ir jų įpėdiniai) galėtų tinkamai ir tikrai atlikti šitą savo pareigą, kad žmonijai nebūtų galimas joks rimtas abejojimas, jog jai yra perteikiama nesugadinta ir paties Kristaus apreikšta tiesa, Jis pažada ypatingą savo pagalbą: “Ir štai aš esu su jumis visas dienas, iki pasaulio pabaigai”. Ir ta eilutė yra be galo svarbi. Viena, ji pasako, jog Kristus pasilieka ir toliau nors ir neregima savo Bažnyčios galva. Antra, ji garantuoja Bažnyčiai neklaidingumą. “Aš esu su jumis” Šventame Rašte turi labai aiškią ir griežtai ribotą prasmę. Kartkartėmis Dievas, ir tiesioginiai ir netiesioginiai, tais žodžiais pasako pasirūpinsiąs, kad Jo apreiškiamas ar norimas dalykas tikrai įvyktų (pal. Gen. 31, 3, 39, 3; Deut. 31, 8; Jer. 30, 10-11). Pavyzdžiui, Jis drąsina šv. Povilą: “Nesibijok, bet kalbėk ir netylėk, nes aš esu su tavim, niekas tavęs neužpuls ir nesikėsins tau kenkti, nes šitame mieste aš turiu daug žmonių” (Apd. 18, 9-10). Taip ir įvyko: šv. Povilas galėjo ramiai skelbti linksmąją naujieną. Ta pačia prasme Išganytojas ir čia pasako: “Aš esu su jumis visas dienas...” Jie gali drąsiai eiti į visą pasaulį, Jis vis bus su jais, vis budės, kad jie gerai atliktų savo uždavinį, kad perduotų žmonėms nesugadintą Viešpaties tiesą.
 
     Jau anksčiau Jėzus buvo pažadėjęs atsiųsti apaštalams Šventąją Dvasią, kuri turės pasilikti su jais visada. Ta Dvasia būsianti “Tiesos Dvasia”. Ji viską išmokysianti, viską priminsianti jiems, ką tik Kristus yra jiems pasakęs (Jo. 14, 26; 16, 7; 16, 12-13). Kad jie tą Tiesos Dvasią gavo, liudija Sekminių audringa ugnis, šiurpu sukrėtusi Jeruzalės gyventojus ir bailius besislapstančius Kristaus mokinius pavertusi drąsiais tiesos liudininkais (Apd. 2-3). Pagaliau ir pirmųjų krikščionių gyviausias įsitikinimas, jog tik apaštalų ir jų teisėtų įpėdinių skelbiamas mokslas yra gryna Dievo apreikštoji tiesa, patvirtinta jog Kristus yra nuteikęs savo Bažnyčiai neklaidingumo dovaną.
 
     Tad, mielas Vincai, iš kurio taško bežiūrėtumei į tą klausimą, visada pamatysi: Dievui ir Jo siųstajam Išganytojui rūpi tiesa. Jai išsaugoti grynai ir neiškreiptai, Kristus įkūrė savo Bažnyčią ir jai pažadėjo savo dievišką pagalbą. Jei kuri bažnyčia šiandieną sau tokio dieviško neklaidingumo autoriteto nesisavina ir todėl neįpareigoja žmonių priimti savo skelbiamo apreiškimo amžinos laimės ar nelaimės sankcija, ji nėra Kristaus Bažnyčia. Tokios bažnyčios mums nieko nepadeda, nes jos neduoda paskutinio ir nė trupučiuko neabejotino tikrumo, jog mes turime neiškreiptą gryną dievišką tiesą.
 
     Ar tai diktatūra? Ar tai sąžinių prievartavimas? Jei taip, tai ir “2 kartu po 2 yra 4” irgi yra diktatūra. Tai ir reikalavimas pripažinti žemės traukos dėsnį yra sąžinės prievartavimas. Jei kas nori vadinti tiesą diktatūra ir sąžinės prievartavimu, su tuo nėra ko ginčytis.
 
Tuo tarpu lik sveikas, Vincai, iki kito karto!
 
J. Kidykas, S. J.