Popiežiaus Leono I žygis pas Atilą 452 m.

     Neseniai praslinko beveik niekieno nepastebėta, tačiau mūsų laikams gana reikšminga sukaktis. 1952 m. rudenį suėjo lygiai 1500 metų nuo popiežiaus Leono Didžiojo žygio į Mantuą, kur jam pavyko nukreipti nuo Italijos, ir tuo pačiu nuo visos Europos, baisią “Dievo rykštę” — Atilos vadovaujamus hūnų pulkus.

Taikos delegacija

     Penktasis šimtmetis Romos imperijai buvo tikrai nelaimingas. Iš šiaurės ir iš pietų veržėsi barbarų gaujos. 410 m. pačioje Romoje siautė gotų vadas Alarikas, viską plėšdamas, naikindamas, ugnimi degindamas. Nuo 429 m. šiaurinėje Afrikoje šeimininkavo Genzerikas, išstūmęs iš Afrikos pakraščių romėnus valdininkus ir kareivius. Ir kas žinojo, ar jis nepanorės įkelti kojos ir į pačią Italiją. (Iš tikrųjų taip įvyko 455 m.). Apie 450 m. užplūdo vidurio Europą nesulaikomos azijatų gaujos, kurių priekyje stovėjo garsusis hūnų vadas Atila. Apsistoję dabartinėje Vengrijoje, jie slinko kaip baisus siaubas Dunojaus paupiu į vakarus, užimdami vis naujus Austrijos ir Vokietijos plotus. Tik Prancūzijoje pavyko romėnų kariuomenės vadui Ecijui jiems pastoti kelią. Po nelaimingo mūšio Katalauno laukuose hunai buvo priversti trauktis atgal. Bet jie, per žiemą pailsėję ir sustiprinę savo pajėgas, 452 m. pradėjo veržtis į Italiją, užimdami jos šiaurėje vieną miestą po kito. Nė garsusis Ecijus nebeįstengė nieko padalyti prieš tą beslenkančią lavą.

     Romos imperijos šeimininkus apėmė išgąstis. Nebežinodamai ką daryti, imperatorius Valentini jonas III ir Romos didžiūnai nutarė nelaukti, kol Atila pasirodys prie Romos miesto vartų, ir tuojau prašyti taikos. Tuoj pat buvo išsiųsta į Šiaurės Italiją taikos delegacija. Su Romos miesto ir senato atstovais išvyko ir Romos vyskupas Leonas, kaip dvasinis autoritetas, kaip žinomas kalbėtojas, kaip patyręs gyvenime ir viešųjų reikalų tvarkyme.

     Delegacija surado Atilą netoli Mantuos, ten kur Mincio įteka į Po upę. Visos delegacijos vardu vyskupas Leonas kalba, derasi, įrodinėja. Baisusis Atila klauso ir išklauso. Pasiekta daugiau negu tikėtasi. Taika padaryta, Italija ir Roma išgelbėta. Hunai pasitraukia už Dunojaus.

     Kas paveikė Atilą nusileisti? - Galimas dalykas, jis jautė neturįs pakankamai jėgų užkariauti visą Italiją. Gal, be to, jo karius ištiko kokios ligos, epidemijos? Gal girdėjo apie atžygiuojančius prieš jį romėnus? Gal jį atbaidė pasakojimas apie paslaptingą Romos užkariautojo Alariko likimą (jis staiga mirė neužilgo po Romos užėmimo) ? Tiksliai nežinome, kas galutinai jį sulaikė nuo žygio į Romą. Bet viena aišku, tai įvyko po pasikalbėjimo su Romos vyskupu Leonu.

Šv. Leono žygis žmonių atmintyje

     Vos tik pasiekė žinia apie laimingą taikos derybų išdavą, romėnų nuliūdimas virto džiaugsmu. Galime įsivaizduoti, su kokiomis iškilmėmis buvo sutiktas didysis popiežius, grįžtąs į savo miestą. Leono žygis ir laimėjimas ėjo iš lūpų į lūpas, buvo pasakojamas iš kartų į kartas, nesigailint pagyrimų ir pagražinimų. Taip galime suprasti, kad neužilgo atsirado įvairių su tuo įvykiu susijusių legendų.

     Jau viduramžių istorikas Paulius Dijakonas (apie 770 metus), aprašydamas ši įvyki, įterpia tokią legendą. Leonui išvykus, Atilos bendrininkai nustebę pradėjo teirautis, kodėl jis Romos popiežiui parodęs tokią nepaprastą pagarbą, sutikdamas beveik su viskuo, ko tik jis reikalavęs. Karalius atsakė, tai padaręs ne iš pagarbos Leonui, bet dėl to, kad šalia jo matęs stovintį kitą vyrą kunigo rūbuose, kilmingos išvaizdos ir žilais plaukais. Šis, išsitraukęs kardą, grasinęs jį nužudyti, jei nenorėtų išpildyti popiežiaus prašymų.

     Ši, nors istoriniai nepagrįsta, bet giliai prasminga legenda įkvėpė Rafaeliui mintį įamžinti tą įvykį savo meistriškoje tapyboje, kuria ir šiandien tebesižavime, lankydami Vatikano muziejus.

     Su tuo surišta kita legenda, pasakojanti kaip popiežius Leonas, sugrįžęs į Romą ir norėdamas išreikšti padėką Apaštalų Kunigaikščiui už nepaprastą pagalbą, liepęs sulydinti bronzinę Jupiterio statulą, iki tol stovėjusią garsioje Kapitolijaus šventykloje Romoje, ir iš jos padaryti naują šv. Petro sėdinčio soste statulą, kuri ir dabar šv. Petro bazilikoje, netoli popiežiaus altoriaus. (Tačiau daugelis mokslininkų mano, kad ją padarė Arnulfas di Cambio XIII š.).

Popiežius pries mūsų dieną “priešą”

     Šv. Leonas nėra vienintelis popiežiaus — taikos apaštalo ir žmonijos apgynėjo pavyzdys. Juo sekė ir tebeseka visi šv. Petro sosto paveldėtojai iki mūsų dienų.

     Žinoma, mūsų dienų padėtis gana skirtinga nuo Leono Didžiojo laikų. Anuomet hūnai nieko kito netroško, kaip tik pasiplėšti sau turtų ir išplėsti savo galybę. Šių dienų priešas siekia ne tik išplėšti mūsų medžiaginius turtus, kiek sugriauti mūsų dvasinį pasaulį. Šis priešas yra daug baisesnis už visus kitus; jis nepasitenkina atėmęs iš žmogaus tai, kas jam pripuolama, bet kėsinasi į pačią jo esmę, paneigdamas žmogaus dvasios laisvę ir stengdamasis paversti jį mašinos rateliu bei medžiagos dalele. Šio priešo neįveikia jokios patrankos ir nesunaikina jokios atominės bombos. Jis žudo žmones karo žygiais ir nuodija tautas taikos metu. Prieš šį priešą išeina mūsų laikų popiežiai ir deda visas pastangas išgelbėti žmoniją nuo jai gresiančios pražūties.

Sakoma, kad ši šv. Petro statula, esanti Romoje šv. Petro bazilikoje ir žmonių labai gerbiama, yra padaryta iš sulydytos bronzinės Jupiterio statulos, padėkojant Apaštalų Kunigaikščiui už išgelbėjimą Romos nuo Atilos.    

      Neseniai, 1952 m. spalio mėn. 12 d., dabartinis šv. Tėvas Pijus XII, kalbėdamas šimtatūkstantinei Katalikų Veikimo vyrų miniai, susirinkusiai minėti 30-ties metų sukaktį nuo Vyrų Katalikų Veikimo Italijoje įkūrimo, prisiminė minėtą šv. Leono žygį pas Atilą ir, pritaikindamas aną įvykį mūsų laikams, kalbėjo:

     “O, neklauskite manęs, kas yra tas “priešas'’, nė kaip jis atrodo. Jis sutinkamas visur ir tarp visų žmonių; jis moka būti įžūlus ir klastingas. Šiais pastaraisiais šimtmečiais jis mėgino intelektualiniu, moraliniu ir socialiniu atžvilgiu suskaldyti paslaptingo Kristaus organizmo vieningumą. Jis norėjo, kad prigimtis apsieitų be malonės, protas be tikėjimo, laisvė be autoriteto arba autoritetas be laisvės. Tai “priešas”, kuris kaskart darosi ryškesnis su tikslumu,, kuris dar dabar mus stebina: Kristustaip; Bažnyčiane; vėliau: Dievastaip; Kristus —- ne; pagaliau, baisus šauksmas: Dievas mirė! netgi: Dievo niekados nebuvo! Ir štai bandoma statyti pasaulio pastatą ant pamatų, kuriuos Mes primygtinai nurodome kaip svarbiausius kaltininkus dėl žmoniją slegiančios grėsmės: ekonomija be Dievo, teisė be Dievo, politika be Dievo. Tas “priešas” dėjo pastangas ir dar tebededa, kad Kristui nebūtų vietos universitete, mokykloje, šeimoje, teisingumo vykdyme, įstatymų leidime, tautų susirinkime, ten kur nusprendžiama taika ar karas. Jis ardo pasaulį per spaudą, teatrus, filmus, kurie užmuša jaunuoliuose ir mergaitėse drovumą ir griauna susituokusiųjų meilę. Jis ragina prie perdėto tautiškumo, kuris veda į karą.”

Taip pavaizdavęs priešo kėslus, šv. Tėvas kreipiasi į Katalikų Veikimo vyrus:

     “Matote, mieliausieji sūnūs, čia ne Atila, kuris spaustų Romos vartus. Jūs suprantate, jog būtų bergždžias dalykas šiandie reikalauti, kad popiežius pasijudintų ir eitų prieš tą priešą jo sulaikyti ir sukliudyti nuo naikinimo ir mirties sėjimo. Popiežius turi savo vietoje be paliovos budėti, melstis ir aukotis, kad vilkas neįsiveržtų i avidę, kad neišgrobstytų ir neišvaikytų avių bandos (plg. Jon. 10, 12). Taip pat ir tie, kurie su popiežium dalijasi Bažnyčios valdymo atsakomybe, daro visa, ką gali, kad išpildytų milijonų žmonių laukimą, žmonių, kurie trokšta pasikeitimo pasaulio gyvenime ir žvelgia i Bažnyčią kaip į vienintelę pajėgią vairuotoją. Bet to šiandie neužtenka. Visi geros valios tikintieji turi sukrusti ir pajusti savo atsakomybės dali šio išganingo užsimojimo pasisekime”.

     Šv. Tėvas šaukia visus geros valios žmones stoti už jį, su juo prieš baisųjį šių dienų priešą. Ar daug kas išgirs šį šauksmą? Ar daug kas stengsis suprasti jo žodžius? Čia ir yra didysis mūsų laikų skirtumas nuo anų laikų prieš 1500 m. Tada Romos gyventojai patys matė jiems gresiantį pavojų ir patys maldavo šv. Leoną juos gelbėti nuo pražūties. Šiandie daugelis žmonių ne tik patys nemato, bet ir šimtus kartų raginami bei perspėjami, nesistengia pažinti ir suprasti XX amžiaus priešo pinklių ir pavojų. Tačiau, ačiū Dievui, netrūksta ir geros valios žmonių, kurie visa tai mato ir supranta. Jų padedamas Bažnyčios laivelio vairuotojas išves Bažnyčią ir žmoniją per mūsų laikų sunkumus ir pavojus į ramią jūrą ir saugų uostą.

P. Rabikauskas, S. J.