Su skaudančia širdimi reikia prisipažinti, kad šiandien atsiranda nemaža žmonių, kurie tariasi geriau mokėsią tvarkyti savo gyvenimą, negu kad Dievas įsako ir Bažnyčia nurodo. Jiems vis atrodo, kad Dievas iš žmogaus per daug reikalaująs ir per daug varžąs jų laisvę, kad Bažnyčia savo pasninkais ir kitais marinimais atimanti iš jų gyvenimo džiaugsmą, žudanti jų žmoniškumą.
Dr. St. Gruodis, S. J., Krikščioniškosios Dorovės Mokslas.

      Tas straipsnis turi būti baisiai neįdomus!... Skaityti apie įstatymus? Geros sėkmės advokatams ir teisėjams juos nagrinėti ir policininkams prasižengėlius surasti! Ir neskaitydamas žinau, kaip jie suvaržo žmogaus laisvę! Ana, nespėsi apsilenkti su kokia taisykle, žiūrėk, policininkas jau ir berašąs tau “tiketą”...

      Manau, kad nesuklysiu sakydamas, jog nevienas iš “Laiškų Lietuviams” skaitytojų panašiai pagalvoja ir apie dorovės įstatymus. Lygiai kaip ta jauna vedusiųjų pora, su kuria praeitą savaitę turėjau įdomų pasikalbėjimą. Buvo taip. Plaukiau garlaiviu sekmadienio popietę. Abejose upės pusėse driekėsi medžiai, neseniai vėl sužaliavę po žiemos miego. Šalia upės einančiu keliu abiem linkmėm siuvo automobiliai. Visai netikėtai užtikau ir porą lietuvių ant denio. Vyras su žmona ir penkiamečiu sūneliu buvo begrįžtą namo, aplankę gimines. Daug apie ką kalbėjome. Pasirodė, iš to paties Lietuvos kampo visų trijų besama. Prieš akis buvo dar gerokas kelio galas plaukti. Atėjo ir mano eilė išsitarti daugiau apie save. Pasisakiau grįžtąs namo iš vyskupijos kunigų konferencijos.

      — Bus sakančių, kad “tie kunigai” vėl nutarė kokių naujų naštų uždėti; ir taip jau daug jų nešame, — šyptelėjau.

      Man visada įdomu pasakyti kito nuomonę ir stebėti, kaip į tai reaguojama.

      —    Atvirai prisipažinsiu, jog būčiau nedrįsusi to pasakyti, — tarė žmona, — bet kad pats kunigas į tą pusę nukreipėte šneką, man atrodo, kad čia nėra teisybės. Kunigai, mano nuomone, nėra patyrę, kaip tikinčiajam dažnai sunku nešti tas jų uždedamas naštas. Jei taip tektų paplauti vystyklus, naktimis nemigti dėl vaiko-zirzlio arba pajusti krosnies karštį virtuvėje tvankią vasaros dieną, visai kitaip apie tai spręstute!

      —    Arba nevieną savo uždirbtą centą atiduoti kas sekmadienį, — pridėjo nuo savęs vyras.

      —    Išeitų, kad dvasiškiai yra kažkokie surūgėliai, — atsakiau, — kurie, patys nenorėdami ar nepajėgdami ragauti gyvenimo tiekiamų džiaugsmų, stengiasi juos ir kitiems apkartinti. Bet tuokart ir gydytojus reikėtų tuo pačiu kaltinti. Dažnai juk daktaras pareiškia nelaimingam ligoniui, jog reikalinga rimta operacija arba heroiška dieta, jei nori gyventi. Tačiau niekas jo dėl to nelaiko liguistu sadistu, ieškančiu savęs patenkinimo kito kančioje. Gydytojas vien pritaiko sveikatos mokslo dėsnius. Kvaila būtų jam išmėtinėti, kad toks negailestingas su ligoniu. Ir kunigai nieko negali padaryti, jei dorovės dėsniai kartais reikalauja duoti “kietą” atsakymą.

 

     Tačiau jis nemanė nusileisti:

      —    Bet tarp gydymo ir Bažnyčios nuostatų yra didelis skirtumas, kunige. Jei kam mašina sulaužė koją ar ranką, reikia daryti operaciją, ir joks gydytojas negali nuo to dispensuoti, kad ir kaip to norėtų. Bet gi Bažnyčios galioje yra išleisti švelnesnius įstatymus.

      —    Švelnesnius įstatymus? — nustebau. — Bet vargu ar kuris mūsų norėtų, kad toks septintasis Dievo įsakymas — Nevok — būtų sušvelnintas. Būtų tikrai bloga gyventi, jei kitas galėtų nebaustas kėsintis į mano nuosavybę! Arba štai penktasis

      — Nežudyk. Vien plėšikas ir tokie barbarai kaip Stalinas galėtų geisti, kad tas įsakymas būtų sušvelnintas, leidžiąs lieti nekaltą kraują.

      —    Na, bent ypatingoms aplinkybėms susidėjus, kunigai turėtų būti mažiau griežti, — ji karštai rėmė vyro nuomonę. — Štai pavyzdys, paimtas iš paties gyvenimo. Mūsų kaimynas, jaunas ir gražus vyras, prieš porą metų vedė. Pernai žiemą žmona pabėgo su kitu, palikdama raštelį, jog jai nepatinkąs, ir kad galįs jos nebelaukti. Argi ne perdaug griežta uždrausti tokiam jaunam, pilnam jėgų vyrui turėti sau naują gyvenimo draugę, džiaugtis vaikučių krykštavimu, parėjus iš darbo?... Ir visa tai dėl kito kaltės! Dvasiškiai turėtų nepamiršti, kad mes, pasauliečiai, neturime pašaukimo į kunigus ar į vienuolyną, ir dėl to neturėtų reikalauti, kad gyventume kaip kunigai ar vienuoliai!

      Jutau, kad būtų buvę labai netaktiška stačiokiškai atsakyti, jog turėtų nemaišyti Dievo ir Bažnyčios įsakymų, ir kad Bažnyčia gali keisti ir švelninti vien savo, bet ne Dievo duotus įsakymus.

      —    Jūs manote, kad mes, kunigai, turime akmens širdį ir mums to jauno vyro negaila. Bet prašau paklausyti, kas čia parašyta, — kalbėjau, išsiimdamas iš portfelio Naująjį Testamentą. — “Jei kuris nors atleidžia savo žmoną ir veda kitą, svetimoteriauja su ja. Ir jei žmona palieka vyrą ir išteka už kito, paleistuvauja” (Mk. 10, 11-12). Kieno tie žodžiai pasakyti ?

      —    Kristaus.

      —    Teisingai. Bet Jis Bažnyčiai nedavė galios keisti ar atšaukti Jo paskelbtų įstatymų. Keisti, atšaukti ir švelninti Bažnyčia gali vien tuos įstatymus, kuriuos ji pati išleidžia. Vedybos yra geras tam pavyzdys. Įstatymas, draudžiąs dvasiškiams vesti, yra pačios Bažnyčios duotas. Dėl to ji ir leidžia rytų apeigų kunigams vesti. Tačiau įstatymas, draudžiąs vedybas, kol vyras ar žmona tebegyvena, duotas paties Kristaus. Dėl to Bažnyčia per du tūkstančius metų nėra dar nė karto tokių vedybų leidusi. Jau pirmajame šimtmetyje po Kristaus šv. Paulius rašė korintiečių bendruomenei: “Tiems, kurie sujungti vedybomis”, — žiūrėkit, kaip aiškiai jo pabrėžiama, jog moterystės neišardomybės įstatymas duotas ne jo, ne Bažnyčios, bet Dievo, -— “Įsakau ne aš, bet Viešpats: žmona tenepasitraukia nuo vyro; jei pasitrauktų, telieka netekėjusi arba tesusitaiko su vyru. Ir vyras teneatleidžia žmonos” (I Kor. 7/10-11). Žinau, kad jūsų kaimynui nelengva. Bet ne kunigo galioje atpareigoti jį nuo Dievo įstatymų. Visai panašiai, kaip gydytojas negali dispensuoti ligonio nuo reikalingos operacijos.

      Jiedu prisipažino anksčiau mažai tegalvoję apie skirtumą tarp Dievo ir Bažnyčios įsakymų.

      —    Iš kitos pusės, — kalbėjau toliau, — juo daugiau susipažįstu su Bažnyčios išleistais įstatymais ir potvarkiais, juo daugiau mane žavi jos motiniškas elgesys su savo vaikais. Galėčiau daug pavyzdžių išskaičiuoti, bet sustokime prie vedybų, jei jau kartą įsileidome į kalbą apie jas. Bažnyčia galėtų, pavyzdžiui, įsakyti tikintiesiems: niekas teneveda be kunigo. Tačiau 1098-is kanonas štai ką sako: jei kunigo negalima be didelio nepatogumo pasiekti ir pramatoma, kad tokia padėtis tęsis bent mėnesį laiko, leista vesti ir be kunigo; pakanka dviejų liudininkų. Misijų ir rusų užgrobtuose kraštuose tas leidimas gali būti labai praktiškas.

      Arba štai kitas pavyzdys. Yra visa eilė bažnytinių kliūčių, darančių vedybas negaliojančiomis: nepakankamas amžius, vienuoliniai įžadai, suokalbis tarp vyro ir moters nužudyti dar tebegyvenančią antrąją pusę, kad galėtų vesti, jei tas suokalbis įvykdomas ir kt. Beveik nuo visų tų kliūčių vien šventasis Sostas tegali dispensuoti. Bet va, kas parašyta 1045-me kanone: jei panaši kliūtis iškyla viešumon, kai visa jau paruošta vestuvėms, ir jas reikėtų atidėti, kol suvaikščios laiškai į Romą ir atgal, tokiu atveju gali dispensuoti vyskupas, o jei ir jo negalima dėl kokios nors priežasties pasiekti, vietos klebonas, pagaliau reikalui esant, kiekvienas kunigas. Net jei vedantieji tyčia kliūtį nuslėptų iki pat pasiruošimo vestuvėms, kad tokiu būdu lengviau galėtų būti dispensuoti, dalykas nepasikeičia. Bažnyčia, kaip atjaučianti motina, nenori, kad vedantieji turėtų nemalonumo ir gėdos, atšaukdami pakviestus svečius, arba nuostolių, atsakydami pradėtus parengimus; be to, tuojau prasidėtų nemalonūs įtarinėjimai ir gandai, kad su ta pora kas nors netvarkoj.

      Bažnyčia iš viso labai gerbia ir saugo tikinčiojo gerą vardą. Jei kas, atsiklaupęs priimti Komunijos, staiga atsimintų po paskutinės išpažinties padarytą sunkią nuodėmę, būtų labai nemalonu ir gėdinga prieš kitus staiga pakilti ir nueiti šalin. Tokiu atveju galima drąsiai priimti šventąją Eucharistiją, o nuodėmę paminėti kitoje išpažintyje. Štai kitas pavyzdys: būtinai reikia eiti išpažinties, bet kito kunigo nėra, kaip brolis. Jei kas būtų padaręs labai gėdingų nuodėmių ir būtų drovu jas pasisakyti broliui kunigui, jų galima neminėti. Išpažintis bus gera, tik išleistąsias nuodėmes teks pasakyti išpažintyje pas kitą kunigą. Taip pat panašiu atveju galėtų elgtis ir tėvas ar motina išpažintyje pas sūnų kunigą.

      Buvau benorįs pradėti kalbą apie ką nors kita, bet, stebėdamas netoliese žaidžiantį jų sūnelį, prisiminiau dar vieną pavyzdį.

      —    Arba štai, — tariau, — sekmadienio rytą jūsų Jonukas, pamiršęs, kad šiandien jo pirmosios Komunijos diena, atsidaro šaldytuvą ir iš įpročio suvalgo gabaliuką sūrio. Kai prisimena, jau pervėlu. Su ašaromis akyse bėga pasakyti mamai, kas atsitiko. Ar mažajam reikės laukti kito sekmadienio ir vienam, be draugų ir iškilmių, priimti pirmąją šventąją Komuniją? Aišku, kad ne! Bažnyčia nėra kokia pamotė, užsispyrusi, kad jos kiekvienas įsakymas būtų žūt-būt išpildytas. Ji, užjaučianti motina, tokiu ypatingu atveju atpareigoja Jonuką nuo įsakymo būti nevalgiusiam prieš šventąją Komuniją.

      —    Tikrai gražiom spalvom nušvietėte Bažnyčią, kunige, — ji pirmoji atsiliepė, man nutilus.

      —    Ačiū.

      —    O tu, Stepai, girdėtus pavyzdžius įsidėk į atmintį. Tavoji geresnė už mano. Kartais jie gali būti praktiški mūsų gyyenime, — šyptelėjo.

      —    Dar vienas dalykas, Tėve, — tarė vyras. — Mano pusbrolis žinote, truputį atšalęs tikėjime. Nekartą mudviem teko susiginčyti dėl religijos. Jis nori pereiti pas protestantus. Sako ten daug mažiau reikalaujama negu iš katalikų. Ir kaip pavyzdį vis kiša gimimų kontrolę: esą vien katalikų Bažnyčia tokia atsilikusi nuo kultūringo gyvenimo ir tą praktiką laikanti neleistina, nuodėminga.

      — Žinau tą seną priekaištą. Kai kas, gal būt, norėtų pereiti pas plėšikus, nes jie gali pasiplėšti. Tačiau kadangi plėšikai vagia, iš to dar neseka, kad jiems tai leista daryti. Arba yra religinių sektų, neigiančių pragarą. Ar kas mano jo galėsiąs išvengti, tapdamas tokios sektos nariu? 15-me šimtmetyje labai daug kas netikėjo, kad žemė ne plokščia, o kamuolys. Tačiau ji kaip buvo taip ir paliko apskrita.

      -— Bet jis tvirtina, kad šventajame Rašte nieko nėra pasakyta apie gimimų kontrolę. Ją uždrausti esąs kunigų išmistas, — pertraukė.

      — Šventasis Raštas nėra vienintelis tiesos šaltinis. Yra Dievo apreikštų tiesų, šventajame Rašte neužrašytų, bet Kristaus paliktų perduoti iš kartos į kartą gyvu žodžiu. Apie Marijos Dangun Paėmimą neparašyta šventajame Rašte. Daugelis protestantų tuo faktu netiki. Bet ar dėl to Dangun paimta Dievo Motina išmetama lauk iš ten? Tačiau net ta-da, jei ne tik šventajame Rašte, bet ir gyvajame Bažnyčios žodyje nieko nebūtų pasakyta, — kitais žodžiais, jei Dievo visai nebūtų apreikšta, — dorovės dėsniai visvien žmones saistytų, nes daugumas jų išplaukia iš pačios žmogaus prigimties. Ir prieš 10-ies Dievo įsakymų paskelbimą ant Sinajaus kalno lygiai nebuvo galima pasisavinti svetimą nuosavybę, žudyti, meluoti ir t.t. Išskyrus 3-jį įsakymą, visi likusieji yra niekas kitas, kaip iškilmingas pakartojimas to, ką Kūrėjas yra įrašęs į žmogaus prigimtį. Gimimų kontrolė kaip tik yra prieš Kūrėjo tvarką ir planą. Taip sakysim, gavęs iš kur nors dar nematytą įrankį, jį apžiūrėjęs ir išanalizavęs mechanikas lengvai sužinotų, kuriam tikslui padarytas. Štai kad ir mūsų garlaivis. Jei kas anksčiau tokio įtaiso ir nebūtų regėjęs, matydamas jame vairą, motorus, suolus, valgyklą, langus, lovas, gelbėjimosi valtis, netrukus pasakytų: tos mašinos tikslas gali būti tik vienas — žmones vandeniu vežioti. Panašiai, pažiūrėję į tą Tvėrėjo nuostabiai sugalvotą įtaisą — žmogaus kūną ir jo skirtingą sutvarkymą vyre ir moteryje, galime pasakyti: pagal Kūrėjo planą vedybinio akto tikslas gali būti tik vienas — naujos gyvybės kūrimas. Kiekvienas savavališkai įsibraująs į pačios prigimties nustatytą to akto eigą, tuo pačiu įsibrauja į Dievo planus ir juos suardo. Ir tai pasakytina apie kiekvieną vyrą ir kiekvieną moterį, nesvarbu, ar jie būtų katalikai, ar protestantai, arba ir visai nekrikštyti.

      Vyras pasisakė, jog ta tiesa apie Tvėrėjo išmintį, įrašiusią tąjį prigimties įstatymą į kiekvieno žmogaus — mokyto ir bemokslio, turtingo ir beturčio — sąžinę ir širdį, jį sugėdinusi. Maldoje kartais taip maža pagarbos jautęs Dievui. Būtume apie tai daugiau pakalbėję, bet po keliolikos minučių turėjau palikti garlaivį. Pažadėjau apie tą prigimties įstatymą parašyti išsamiau “Laiškuose Lietuviams”. Viena tik dar mane neramino. Tu paaiškinai, galvojau, jog Bažnyčia neturi galios keisti Dievo įsakymų. Bet jie sakys: kodėl gi Dievas toks nenuolaidus ir stato tokius griežtus reikalavimus? Pasirodo, mano apsirikta. Užsiminus apie tai, buvau nustebintas abiejų gilaus tikėjimo. Dievas žinąs, ką darąs, nors mes šiapus to ir nepajėgiame suprasti.

      —    Man prisiminė tas gražus, kartą girdėtas pamokslas apie Kristų,— dar pridėjo ji. — Jis negalėjo praeiti pro verkiančią motiną, neprikėlęs jos į kapus nešamo sūnaus. Imdavo iš motinų rankų mažyčius ir juos laimindavo. Kartą pasirūpino, kad vestuvininkai turėtų pakankamai vyno. Jam buvo gaila išalkusios minios, gaila ligos kankinamų. Dėl to Jis tokiai daugybei jų grąžino sveikatą. Bet taip pat buvo nepalenkiamas ir be nuolaidų, skelbdamas dorovės įstatymus. Niekas tačiau negalėtų sakyti, jog tai darė dėl užuojautos stokos ar aklo fanatizmo.

—    Iš savo pusės, kai pagalvoju, neturėčiau jokio malonumo būti po mirties kartu su tinginiais, savanaudžiais ir kiekvienos aukos išsigąstančiais ištižėliais, — pridėjo vyras.

      Laivo sirenai sušvilpus, atsisveikinau su ta vedusiųjų pora ir nuskubėjau namo, klausdamas savęs, kam daugiau naudos mūsų pokalbis atnešė : mano aiškinimas jiems, ar tos jaunos motinos meilė ir supratimas Kristui, parodęs man, jog tikėjimas lietuvių širdyse dar tebėra gyvas ir neišblėsęs.

A. Tamošaitis, S. J.