Balti alyvų žiedai šypsosi už lango ir jų malonus kvapas pripildo kambarį. Paukščių chorai džiaugiasi gamta, čiulbėdami pavasario dainą. Gegužės saulutė glosto gėlių galvas, priversdama jas nusišypsoti pavasario džiaugsmu. Gamta bunda iš miego ir gyvybė grįžta į žemę. Visa aplinka liudija apie Kūrėjo meilę, kurs gražiuoju gegužės mėnesiu linksmina žmogaus širdį. Žieduose paskendęs pasaulis kalba apie Dievo gerumą. Visa tai kviečia žmogų mylėti. Bet šis mėnuo ypatingai atkreipia dėmesį į vieną Dievo meilės atspindį. Gegužis yra paaukotas motinos garbei. Pavasarį gimdančioji gamta primena vaikams motinos meilę. Motina — tai kilni Dievo dovana žmogui. Vien tik jos vardo paminėjimas pripildo vaiko širdį džiaugsmu ir meile.

      Ir man, rašant šiuos žodžius, brangioji Motule, stoja prieš akis kūdikystės dienos, įvystytos Tavo meile. Tu sutikai savo kūdikį džiaugsmu žėrinčiu veidu. Tavo meilios akys jo sielą pripildė pasitikėjimu. Tu švelniai nušluostei jo ašaras, ir motinišku glamonėjimu nutildei skausmą ir baimę. Kokia kilni ta motinos siela, kuri savo kūdikiui auginti nesibijo jokios aukos! Tau neatėmė kantrybės nei vargai nei nemigo naktys, savo pareigą atlikai su didžiausiu pasiaukojimu.

      Taip, aš turiu mylinčią motiną, bet kažin ar Tu, Motule, turi mylintį sūnų? Ar mažai yra pasaulyje motinų, kurios neturi jas mylinčių vaikų? Kiek yra vaikų, kurie neįvertina motinos troškimų nei aukų! Jie negerbia tų principų, kuriuos motina įdiegė į jų sielas, kai dar buvo maži. Suprantu, kaip giliai vaikas Tau atveria širdies žaizdą, kai jis už meilę atsilygina nedėkingumu. Jis lengvapėdiškai žaidžia Tavo meile, padarydamas Tave motiniškumo kankine. Kiek yra šiandien tų sūnų palaidūnų, kurie Tavo įskiepytas dorybes išmaino į tuščius malonumus ir brangiausius Tavo dovanotus perlus meta į purvą. Todėl šiandien, dovanodamas Tau gėlių puokštę, norėčiau, kad mano meilė Tau niekados nesibaigtų. Žinau, kad Tu jausiesi laiminga tik tada, kai aš ieškosiu tikro grožio ir tikros laimės. Tu noriai pasirenki vargą, kad tik Tavo vaikas būtų laimingas, kad jis pasiektų savo tikrąjį pašaukimą, kad išsipildytų jo sielos troškimai. Jeigu jis, vykdydamas pašaukimą ir pildydamas pareigą, nuo Tavęs ir atsitolina, jo meilė dar labiau Tau didėja. Geriau pažindamas gyvenimą, jis labiau įvertina Tavo pasiaukojimą.

      Tu gerai žinai, kad žmogui visuomet yra reikalinga motiniška priežiūra ir meilė. Išleisdama savo sūnų į gyvenimą. Tu jį pavedi kitos, dangiškosios Motinos globai. Ji mums paties Dievo yra paskirta Motina. Ji stovėjo ant Kalvarijos kalno po savo Sūnaus kryžiumi, ji tebestovi ir prie kiekvieno mūsų gyvenimo kryžiaus. Aš Tau, Motule, esu labai dėkingas ir už tai, kad mane Tu pirmoji supažindinai su šia dangiškąja Motina ir pavedei jos globai. Pagaliau juk Marijos motiniška meilė yra Tavo meilės šaltinis. Joje Tu randi ir savo kančių prasmę. Kristus labai mylėjo savo Motiną. Dievas ją apsaugojo nuo kiekvienos nuodėmės, nuo kiekvienos nelaimės, bet neatėmė jai kryžiaus, neapsaugojo jos nuo kančios, nes kančia kilnina žmogų ir labiausiai jungia su Dievu. Tik kančia atpirko žmogų. Kas kenčia, dalyvauja tame atpirkimo darbe.

      Tavo meilė, Motule, tikrai yra kilni, nes ji trykšta iš dieviškosios sutvėrimo ir atpirkimo meilės. Tavo meilė ir mane jungia su Dievu, todėl ji niekad neužges. Nors ir nubyrės gegužės žiedai, bet mano meilė Tau pasiliks amžinai.

Tavo sūnus.