Šio šimtmečio pradžioje gyveno Vokietijoje zoologijos profesorius Ernst Haeckel, kurs pagarsėjo, falsifikuodamas embrionų fotografijas, norėdamas įrodyti žmogaus kilmę iš gyvulio. Šis labai uolus materialistas mėgo filosofuoti ir parašė knygą "Die Weltraetsel" (Pasaulio mįslės). Apie šią knygą vokiečių filosofas Paulsen parašė: "Turime degti iš gėdos, kad mūsų, filosofų ir poetų, krašte dvidešimtame šimtmetyje galėjo būti parašytas, atspausdintas ir skaitomas toksai šlamštas." Nežiūrint to, šitas šlamštas milijonams bemokslių žmonių buvo virtęs tarsi evangelija.

      Tai prisiminiau, skaitydamas Emilio Troise knygą "Materialismo dia-lectico", B. A. 1938. Taip pat prisiminiau 1940-41 metus, kai rusai, okupavę Lietuvą, visus valdininkus ir ypač mokytojus privertė studijuoti dialektinį materializmą. Ir aš jį studijavau teoretiškai, bet mačiau ir jo praktiškąjį pritaikymą gyvenime. Dėkoju dabar Dievui, kad pasisekė iš ten pasprukti.

      Jau knygos pradžioje E. Troise vadina A. Muellerio filosofiją absurdiška ir vaikiška, drauge parodydamas labai menką nusimanymą apie reliatyvumo teoriją. Jeigu autorius būtų labiau pastudijavęs šią teoriją ir būtų paskaitęs pagrindinius tuo klausimu astronomo, teologo ir filosofijos profesoriaus A. Mullerio veikalus, gal būtų kitaip rašęs. Tiesa, Troise savo knygoje cituoja daugybę mintytojų, tačiau jų minčių nesupranta. Jis, galima sakyti, serga psichinio aklumo liga. Jis išauklėjo savo akis, kad nematytų. Atrodo, kad jis sąmoningai pasiryžta atsisakyti logiško protavimo. Savo knygos 12 puslapyje autorius rašo: "Du tvirtinimai gali būti vienas kitam priešingi, o vis dėlto tuo pat laiku abu teisingi. Tai yra centrinė reliatyvumo teorijos mintis, tai yra dialektikos esmė."

      Kita priemonė paversti savo akis nematančiomis tiesos yra nuolat kartoti vis tą patį dalyką, nors tai būtų visai tuščia ir klaidinga. Materialistai dažnu to paties dalyko kartojimu sau įsikala, kad pasaulyje egzistuoja tik medžiaga, ir ant tos autosugestijos jie stato visą savo "mokslą". 151 puslapyje jis rašo: "Mūsų dialektikos fundamentą sudaro materialistinis gamtos supratimas. Dialektika laikosi šio fundamento ir ji subyrėtų, jeigu kokiu likimo žaidimu materializmas turėtų griūti. Bet ir atvirkščiai, be dialektikos materialistinė pažinimo teorija yra nepilna, vienašališka, ir dar daugiau — ji yra negalima." Viena klaida ieško paramos kitoje. Prisimenu vokiečių pasaką, kaip vienas raitelis su savo žirgu pateko į balą ir buvo pavojus nuskęsti. Bet apsukrusis raitelis nenusigąsta, jis pagriebia arklio uodegą ir, sėdėdamas ant jo nugaros, tempia iš visų jėgų, manydamas, kad tuo būdu abudu bus ištraukti iš balos. Visiškai panašiai elgiasi ir mūsų "gudrieji" materialistai: savo materialistinį mokslą jie atremia į dialektinį metodą, o šį metodą atremia į materialistinį visatos supratimą.

      Jeigu šitos nesąmonės neturėtų taip rimtų ir baisių praktiškų pasekmių, galėtume praeiti pro šalį, nė žvilgsnio nekreipdami į tuos žmones, kurie patys save nustumia žemiau žmogiškosios vertės. Deja, šitos nesąmonės yra lydimos baisių praktiškų pasekmių. Pažeminę žmogų iki atomų konglomerato, materialistai paneigia visas žmogiškąsias vertybes. Minėtas autorius 225 ir toliau einančiuose savo knygos puslapiuose paneigia dorą, paneigia natūralinę ir bendrąją teisę. Jis rašo: "Teisė pradžioje yra tas pats, kas ir prievarta. Tik suktumas tų profesorių, kurie turi atsimokėti valdžiai už gaunamą išlaikymą, gali stengtis metafizikos gudrybėmis užtušuoti labai aiškų, permatomą ir neužginčijamą faktą, kad teisė tik sankcijonuoja tam tikrus gyvenimo santykius, kurie neturi nieko bendra nei su dora nei su kokiu universaliu ir transcendentišku teisingumu."

      Taigi, teisė, jų nuomone, yra tik sukčiavimas arba, kaip rusai sako, buržuazijos prietarai. Materializmas arba socializmas - komunizmas nepripažįsta teisės. Komunistiškoje valstybėje tikrai galingesnis gali sakyti silpnesniajam: "Kas yra tavo — yra mano, bet kas yra mano — nėra tavo." Nėra teisės turėti nei savo namų nei savo žemės. Jeigu savo pastangomis ir sunkiu darbu esi įsigijęs namuką ar sklypą žemės, nemanyk galėsiąs ilgai jais naudotis. Tai būtų tuščia svajonė ir "buržuazinis prietaras''. Tuoj turėsi palikti savo žemę ir savo namuką — tavo šeimos židinys bus nacijonalizuojamas, o pats turėsi eiti į keturis vėjus, ir tavo likimas priklausys nuo komunistiškųjų "šarlatanų". Dialektinis materializmas Rusijoje ir kituose užgrobtuose kraštuose apiplėšė ir pavertė skurdžiais apie 150 milijonų žmonių, kurie pirmiau buvo laisvi ir gėrėjosi savo įsigyta nuosavybe. Ne ką geresnė ir fabrikų darbininkų padėtis. Komunistų valdininkai reikalauja iš jų besaikio darbo, juos paverčia tikrais vergais. Jeigu darbininkas tik kelias minutes pasivėluoja į darbą, per tris mėnesius iš jo algos išskaitoma po 25 procentus. Jei antrą kartą pasivėluoja, gauna kalėjimo. Mūsų krašte kartą darbininkas turėjo nubėgti pašaukti gydytoją savo susirgusiai motinai ir dėl to kiek pasivėlavo į darbą. Už tą "nusikaltimą" jis gavo septynerius metus kalėjimo! Taip, teisė komunizmui yra tik buržuazijos prietaras!

      Taip pat buržuazinis prietaras yra ir teisė į laisvę, į savo šeimą ir į gyvybę. Rusijoje daugiau yra vertinama gyvulio gyvybė negu žmogaus. Tai mes matėme savo akimis. Materialistams šeima neturi jokios vertės, nes kas gi yra tėvo, vaiko, vyro ar žmonos meilė? Materialisto akimis žiūrint, tai tik atomų ar elektronų virpėjimai. Ir todėl naktį komunistų sunkvežimiai atsiranda tai prie vienų, tai prie kitų namų, ginkluoti vyrai griebia iš miego šeimas ir užkaltuose gyvuliniuose vagonuose išveža į Sibirą. Bet tuo dar nesiriboja velniškas komunistų siautimas. Šeimos yra išardomos: vyrai išvežami viena kryptimi, moterys kita, vaikai dar kita. Šeimos nariai negali vienas su kitu susitikti, susirašinėti, nežino, ar jie yra dar gyvi, ar jau mirę.

      1943 metais teko kalbėti su rusų darbininkais ir kaimiečiais, pabėgusiais iš Rusijos. Suaugę vyrai, kurie dar atsiminė caro laikus, sakė, jog jie bučiuotų kazokų arklių pasagas, jeigu tik vėl galėtų sugrįžti caro laikai. O kai aš jiems priminiau, kad vėl gali ateiti komunistai į mūsų kraštą, jie, rodydami į netoli esantį ežerą, pasakė, kad jie verčiau jame nusiskandins, negu vėl taps komunistų vergais ir matys tas baisenybes, kurias lengva širdimi vykdo žmonės, paneigę Dievą ir sąžinę.

      Pagal materialistų - pozityvistų doktriną tiek yra verta kokia nors teorija, kiek yra vertas jos praktiškas pasitvirtinimas gyvenime. Matome, kad materialistų doktrina paverčia žmogų ne tik į gyvulį, bet į būtybę, dar žemesnę už gyvulį. Paverčia žmogų į būtybę, trokštančią kančios ir kraujo. Neišmanėliai daug kur skelbia darbininkams, kad materializmas atnešiąs išsivadavimą iš skurdo, bet tikrumoje yra taip, jog komunistinėje priespaudoje daugiausia kenčia silpnesnieji, t. y. darbininkai. Materializmas yra brutalios jėgos mokslas. Tik brutalūs žmonės, neturį sąžinės, laikinai gali pasipelnyti iš materializmo, bet ir tokiems kraugeriams, panašiai kaip Berijoms ar Malenkovams, ateina užsipelnytas galas.

Dialektinis metodas

      Materializmo propagandistai skelbia, kad jų "filosofija" yra paremta dialektiniu metodu ir kad materializmo likimas priklauso nuo šito metodo likimo. Todėl bus naudinga bent kiek su šiuo metodu susipažinti.

      Žmogus, žvelgdamas į save, mato, kad esama pastovios buities. Daugelis žmonių bijosi pažvelgti į save, nes žmogiškoji buitis neatskiriamai yra surišta su pareiga ir atsakomybe. Kaip bauginantis turėtų būti žvilgsnis į savo vidų ir į tikrąją buitį tam, ant kurio sąžinės guli milijonų žmonių kančios ir mirtis! Todėl daugybė žmonių stengiasi išsiblaškyti tuščiuose išviršiniuose dalykuose, stengiasi žiūrėti tiktai į materialinius dalykus. Bet ir tenai jie susitinka su buitim. Penktame šimtmetyje prieš Kristų graikų filosofas Parmenides, mintydamas apie buitį, tarsi nepastebėjo jos tęstinumo. Jis ima tik vieną buities piūvį sakydamas: buitis yra, nebūties nėra. Jis taip argumentuoja: iš buities nieko naujo negali atsirasti, nes tai, kas yra — yra, o tai, kas turėtų tapti, kas turėtų atsirasti — to nėra. Bet iš nieko negali niekas atsirasti. Jeigu kokiu nors momentu nieko nėra, tai nieko nebus ir per visą amžinybę. Iš tokio protavimo Parmenides darė išvadą, kad veiksmas yra tik iliuzija.

      O Heraklitas iš tų pačių principų padarė tokią išvadą: buitis ir nebuitis tai yra tik abstrakcijos; tikrumoje esama tik vyksmo, judraus priešingybių identiškumo. Iš čia kyla universalioji kontradikcija, kurią užtinkame visuose daiktuose. Jis sakydavo, kad du kartu neįžengiame į tą pačią upę, į tą pačią srovę... viskas teka, viskas praeina, nieko nėra pastovaus.

      Aristotelis savo Metafizikoje rašo: "Ir taip amžinasis visų tyrinėjimų objektas, kaip senesniųjų, taip ir dabartinių, yra vis tas pats, amžinai atsinaujinąs klausimas, kas yra buitis. Tai yra panašu ir į kitą klausimą, kas yra substancija". Čia reikia pastebėti, kad Aristotelis šituo neleistinu šuoliu užsidaro sau ir savo sekėjams uždaro duris į plačius buities horizontus. Atrodytų, kad materialinio daikto substancija yra medžiaga. Aristotelis mums siūlo padaryti abstrakciją nuo šito daikto išmatavimų, spalvos, kiekybės, ir kas liks, tai ir bus materija — medžiaga. Bet juk tai negalima, nes nėra medžiagos be erdviškumo, tęsimosi, kiekybės. Aristotelio prote vietoj medžiagos, vietoje buities vaizduojamasi tuštuma, grynas niekas, gryna nebuitis. Todėl jis ir rašo: "Pirminė medžiaga yra tai, kas savyje netufi nei formos, nei kiekybės, nei jokios kitos savybės."

      Norėdamas suderinti Parmenido ir Heraklito pažiūras, Aristotelis įveda "potencijos" sąvoką, kuri, deja, vėl yra dviprasmė, nes, pagal jį, esama

A. Gulbinsko nuotr.

Šv. Kryžiaus lietuvių parapijos Čikagoje 50 metų sukaktis. Iškilmingoje eisenoje matyti J. E. kardinolas S. Stritch, klebonas A. Linkus, prel. I. Albavičius ir kiti.

aktyvios ir pasyvios potencijos. Pirminę medžiagą aristotelikai dažnai vadina gryna potencija, tai reikštų, kad potencija yra kažkas, kas yra neapibrėžta. Žymus aristotelikas Garrigou - Lagrange savo labai vertingoje knygoje apie Dievo egzistenciją rašo: "Reikia sutikti, kad tai, kas atsiranda, negali kilti iš determinuotos buities. Atsiradimas yra perėjimas iš nedeterminuotos buities į determinuotą, pvz., iš daigo atsiranda augalas, iš embriono suaugęs gyvis ir panašiai. Nedeterminuotą buitį, galinčią tapti determinuota, vadiname potencija. Jeigu nebūtų ko nors, kame kas nors vyksta ar atsiranda, tai visai nebūtų jokio vyksmo ar pasikeitimo, turėtų būti tik išnykimas buvusio daikto ir sutvėrimas naujo".

      Prieš porą tūkstančių metų graikai galėjo panašiai protauti, bet dvidešimtojo amžiaus žmogus kitaip galvoja, nes jis aiškiai mato, kad visi materialiniai vyksmai ir visi daiktai yra kuo griežčiausiai determinuoti. Augalų ir gyvulių pasaulyje paveldėjimo dėsniai kuo griežčiausiai determinuoja busimąjį gyvį. Jeigu teologas - apologetas nebūtų užmiršęs teologo - biologo Mendelio, jis nebūtų galėjęs rašyti, kad daigas ar embrionas esančios nedeterminuotos būtybės. Paimkime pavyzdį iš chemijos. Štai viena deguonies ir dvi vandenilio molekulės, esančios pakankamo greičio, kad susidūrusios galėtų sudaryti naujus atomų susigrupavimus. Visas šitas vandens susidarymo vyksmas yra griežtai de-

A. Gulbinsko nuolr. Šv. Kryžiaus bažnyčios vidus auksinio jubiliejaus dieną.

terminuotas visose savo stadijose, ir čia nėra jokios potencijos.

      Matėme, kad Aristotelio ir jo sekėjų prote labiausiai apčiuopiamoji buitis (medžiaginė buitis) jų abstrakcijos dėka virsta tuštuma, tarsi nebuitimi. Hegelis paima šitą tuščią buitį ir iš jos sudaro savo filosofiją. Vokiečių istorikas Weber šitaip rezumuoja Hegelio doktriną: "Buitis yra bendriausioji sąvoka ir kaip tik todėl ji yra neturtingiausioji ir beveik nulinė. Būti baltu, ištisu arba geru reiškia būti šiuo tuo; bet būti be jokios determinacijos reiškia visai nebūti, reiškia nebuitį. Taigi, gryna buitis prilygsta nebuičiai. Ji yra tuo pat laiku ji pati ir jos priešingybė. Jeigu ji nebūtų daugiau negu ji pati, ji amžinai liktų nevaisinga; jeigu ji nebūtų nieku daugiau kaip niekas, ji būtų nulio sinonimas, taigi, visiškai bejėgė ir nevaisinga. Kaip tik todėl, kad ji yra ir viena ir antra, ji virsta kokiu nors daiktu, kitokiu daiktu, visokiais daiktais. Pati kontradikcija, kuri joje yra, virsta vyksmu, išsiskleidžiant ir išsirutuliojant. Vyksmas yra tuo pat laiku buitis ir dar nebuitis (tas, kas dar bus). Šitos dvi priešingybės, kurios pagimdo naują buitį, jau yra joje susiliejusios. Iš to susidarys nauja kontradikcija, kuri išsispręs naujoje sintezėje, ir taip vis toliau iki absoliutinės idėjos atėjimo".

      Garrigou - Lagrange savo jau minėtoje knygoje kritikuoja Hegelio fundamentalinę doktriną silogizmo formoje: "Grynoji buitis yra gryna indeterminacija. Bet gryna indeterminacija yra gryna nebuitis. Taigi, grynoji buitis yra grynoji nebuitis. Vidurinis terminas "grynoji indeterminacija" imama dviem skirtingom prasmėm. Viename sakinyje šis terminas neigia bet kokią determinaciją, bendrinę, rūšinę ar individualinę, bet neneigia esybės (idealios ar realios), kuri yra aukščiau galimų jai priskirti bendrųjų determinacijų. Priešingai, kitame sakinyje terminas "gryna indeterminacija" paneigia ne tik bet kokią bendrinę, rūšinę ar individualinę determinaciją, bet ir bet kokią būtybę, kurią būtų galima aptarti. Taigi, argumentu pasakoma, kad grynoji buitis yra neapibrėžta buitis. Bet neapibrėžta buitis yra gryna nebuitis. Aišku, jog šis paskutinis sakinys yra klaidingas. Iš kitos pusės nesimato, kodėl iš tų kontradikcijų identifikavimo turėtų atsirasti vyksmas."

      Kaip matome, Hegelio galvojimas yra visiškai klaidingas ir materialistų taip garbinamas dialektinis metodas yra tik pastangos nuslopinti žmogaus galvojimą. A. Korn savo knygoje "Hegel y Marx", B. A. 1944, rašo, propaguodamas socializmą: "Patyrinėkite pirma dialektiką, kuri yra jo metodas... Kai gamtininkas nustato sąvoką — stuburiniai, iškyla jo priešingybės sąvoka — bestuburiniai. Sintezė, kuri apima stuburinius ir bestuburinius, yra tai, kad jie visi yra gyvuliai. Taip jis sudarė sąvoką, kuri apima abi grupes. Tai yra tik vienas pavyzdys to, kaip visur tyrinėjimuose susitinkame vis tą patį opozicijos fenomeną tarp priešingų sąvokų ir drauge galimybę visados sintetizuoti šias sąvokas į vieną aukštesnę".

      Bet juk mokslinės klasifikacijos buvo daromos daug anksčiau negu buvo gimęs Hegelis su savo dialektiniu metodu! Ir kurgi čia matyti nebuitis, kur čia tapimas, vyksmas? Kaip stuburiniai, taip lygiai ir nestuburiniai gyvuliai egzistuoja tuo pat laiku, ir kaip tik todėl juos galime apibendrinti vienu žodžiu "gyvuliai". Čia nėra jokio vyksmo, jokio prieštaravimo ir jokios opozicijos logikai.

      Apie šitą materialistų taip garbinamą metodą vienas žymiausių šių laikų mintytojų Nicolai Hartmann rašo: "Filosofai ne visada matė, kad kontrastas tarp vieningumo ir antagonizmo yra koreliatyvus santykis. Heraklitas suprato universą, kaip daugybės antagonizmų harmoniją. Iš to jis išveda svarbų dėsnį: kiekviena harmonija suponuoja antagonizmą, nes ji iškyla virš jų; ir kiekvienas antagonizmas suponuoja harmoniją, nes kitaip jis pats save sunaikintų. Šitą dėsnį randame pritaikytą visur, kur esama lygsvaros tarp priešingų tendencijų: dinaminėse gamtos struktūrose, antagoniškuose organinės gyvybės procesuose, lygiai ir antagoniškuose žmonių bendruomenių interesuose.

      Deja, Hegelio dialektinės schemos dėka tapo uždengtas nuo akių esamas didelis kategorinių santykių įvairumas ir sunaikintas natūralusis turtingumas. Be to, šiai dialektikai trūksta aiškaus kategorijų ir sąvokų skirtingumo supratimo. Aišku, kad dialektika, kuri sąmoningai prisišlieja prie sąvokos, tuo pat nutolsta nuo realiojo pasaulio ir nuo jo kategorijų.

      Tai aiškiai matyti tame būde, kuriuo jo sintezės iškyla aukščiau priešingybių. Šitos sintezės nėra prieštaravimų išsprendimas, bet tik jų iškėlimas kitur, kur jos pasilieka besipriešinančios. Visada galima sudaryti panašias sintezes ir net tam tikru būdu galima parodyti jų turinį, nors tuo dar negalima pasakyti, kad tokių dalykų būtų tikrovėje. Visiškai klaidingas yra trečiasis momentas, vadinamasis progresyvus kilimas."

      Taigi, rimčiausieji dabartiniai filosofai, aiškiai parodo, jog tas materializmo ramstis — dialektinis metodas — yra tik paprasta klaida. Įsivaizduokime, kad koks nors hegelianistas - marksistas yra fabriko savininkas ir šeštadienį turi savo darbininkams išmokėti algas. Darbininkai, sustoję eilėmis, laukia užmokesčio už savo darbą. Ateina fabriko savininkas ir jiems sako: "Žiūrėkite, štai vienoje kasoje turiu du doleriu, kitoje kasoje visai nieko nėra, tenai yra gryna nebuitis. Taigi, tezė yra du doleriai, antitezė yra nebuitis. Dabar padarykite jūs patys sintezę — daugybę dolerių — ir patenkinti eikite namo." Tai atitiktų ir jau minėto socializmo propagandisto A. Korn nuomonę: "Šis procesas taikomas logiškam mūsų protinių operacijų egzaminui, lygiai gamtos procesui kaip ir istorijos procesui. Tai yra universalus metodas, kurio niekas neišvengia".

      Taip ir daugelis mūsų yra matę šitą garsųjį metodą, pritaikytą nuskurusiems ir suvargusiems darbininkams bei kaimiečiams. Šitie vargšai jau gerai žino, ką reiškia buities ir nebuities sintezė. Teorijoje tai yra kvailybė, o praktikoje — baisiausias skurdas, badas, ašaros ir vergija be galo,

Dr. J. Mačernis