Bruno Markaitis, S. ].

THE TEN COMMANDMENTS

      Cecil de Mille, viena didžiausių asmenybių Hollywood filmų pasaulyje, savo filmams dažnai naudojo biblinius įvykius. Turėdamas filmų gaminime 40 metų patirtį, jis pasišovė pastatyti nepaprastą filmą, investuodamas į jį 13.500.000 dolerių ir panaudodamas visas filmų industrijai žinomas priemones. Išdava yra 3 valandų ir 39 minučių spektaklis, kuris vietomis žiūrovui kvapą užims, o vietomis primins tariamus Vagnerio žodžius apie Čaikovskio muziką, kad, girdi, deimantai spindi šlamšto krūvose.

      Filmo vardas mums rodosi netikslus. Jis turėtų vadintis ne "10 Dievo įsakymų', bet "Mozė”. Jis susilauks įvairios kritikos ir dėl to, kad maža turima žinių apie Mozę nuo to momento, kai Egipto princesė iškėlė jį iš Nilo vandenų iki tos dienos, kai jis, nužudęs egiptietį, ieškojo prieglaudos pas savo būsimąjį uošvį Jetrą. Tai ilgas laikotarpis, duodąs daug progų vaizduotei pasireikšti. Filmas pasinaudoja šiomis progomis labai produktingai.

      De Mille į filmo pastatymą žiūrėjo rimtai: planavo jį 10 metų, pašventė 3 metus ir 300.000 dolerių istorinėms, topografinėms ir kt. studijoms. Kairo lygumose pastatė 60 akrų miestą, kuris esąs Ramezio "iždo miesto" replika. Kadangi turinys siūlo dėkingų momentų priglušinti žiūrovą dydžiu ir mase, de Mille jais pasinaudoja masinėse scenose, kai 20.000 "hebrajų" palieka Egipto nelaisvę, kai du 70.000 kubinių metrų talpumo baseinai vaizduoja Raudonosios jūros persiskyrimą nepaprastai įspūdingai ir įtikinančiai, o faraono kariuomenė žūva įniršusios "jūros" bangose.

      Šiam filmui tinka visi epitetai, kuriuos paprastai savinasi filmų reklamos: grandiozinis, monumentalinis, kolosalinis, vienintelis ir t. t. Aktorių eilėse matome Yul Brynner, Anne Baxter, Edward G. Robinson, Yvonne de Carlo, Debra Paget, John Derek, Sir Cedric Hardwicke, Judith Anderson, Vincent Price ir kt.

      Mozės charakterio ir asmenybės rutuliojimasis, turint omenyje ir fantastinį Egipto perijodą, mums atrodo labai logiškas, vykęs ir psichologiškai labai stiprus. Mums taip pat atrodo, kad Charlton Heston atlieka Mozės vaidmenį kilniai, įtikinančiai ir didingai.

      Muziką parašė Elmer Bernstein. Mūsų manymu jai trūksta ir dvasingumo, ir orientalinio kolorito, ir modaline skale paremtos tematikos.

      Filmas turi eilę silpnų ir pigių vietų, bet mes jį stipriai rekomenduojame visiems be išimties.

(Color - Vista Vision).

THE GIANT

      Nors filmas, kaip pats titulas netiesioginiai pastebi, yra savos rūšies gigantas laiko atžvilgiu, bet jame yra daug žavių momentų, ir ištvermingas žiūrovas, manome, nesigailės nei savo laiko, nei savo ištvermingų pastangų.

      Mums atrodo, kadvienas pagrindinių filmo žavesių yra neseniai tragiškai žuvęs James Dean, kurio vaidyba turi kažką magiško ir magnetiško. Kiekvienas kad ir mažiausias jo gestas kalba be žodžių, ir kai kiti aktoriai vaidina savo vaidmenį ar giliu, ar paviršutinišku įsigyvenimu, tai James Dean ne tik išgyvena savo vaidmenį pulsuojančiai, savitai ir originaliai, bet jis jame visiškai pasineria. Tai buvo labai reto talento aktorius. Tikras gigantas!

      Atrodo, kad režisierius George Stevens jau seniai ieškojo geros progos pasijuokti iš Texas gyventojų. Šis filmas ir turiniu ir ilgiu pateikė režisieriui daug galimybių, ir jis juokiasi iš Texas charakteristinių bruožų, pasinaudodamas kiekviena gerai išmokto amato plonybe. Viena tų plonybių yra nelaukti kontrastų su gretinimai, jungiant rimtą su linksmu, tragišką su juokingu ir t.t. Ypač Stevens juokiasi iš naujųjų Texas milijonierių, kurienežiūrint visų savo milijonųliko tuo, kuo jie anksčiau buvo.

      Filmas jungia tris kartas, ir šiame asmenų, aplinkybių ir pasikeitimų komplekse yra daug įkvepiančių epizodų ir gyvenimo išminties fragmentų. Elizabeth Taylor, Rock Hudson, Chill Wills ir kt. yra savo vietose ir vaidina be priekaišto, bet juos visus nustelbia James Dean, kurio vaidybinis talentas kalba už jį vertingiausiais pagyrimo žodžiais net po aktoriaus mirties.

LUST FOR LIFE

      Labai geras filmas, vaizduojąs vieną didžiausiųjų praėjusio šimtmečio tapytojųVincentą Van Gogh. Iš šalies žiūrint, jo gyvenimo raida rutuliojasi per staigiai augančiu crescendo. Gal nebūtų netikslu sakyti, kad kaltas buvo jo artistinis temperamentas ir kantrybės trūkumas, neatsižvelgiąs į prigimties nustatytas ribas.

      Jo tėvas buvo pastorius. Ir sūnus norėjo būti naudingas žmonėms, sekdamas tėvo pėdomis. Apsigyvenęs tarp Belgijos angliakasių, jis puolė į darbą, užsidegęs religiniu fanatizmu, bet jo jėgos nebeišlaikė. Didžiausia Vincento laimė buvo jo brolis Theo, pilnas nuostabaus supratimo ir šilimos, kurį puikiai vaidina britų aktorius James Donald. Theo įkalba Vincentą grįžti į tėvo namus ir atsidėti tapybai, kai pastarasis ima skųstis, kad iki šiol visi jo bandymai pasirinkti gyvenimo kelią baigėsi triuškinančiomis nesėkmėmis. Bet grįžti į tėvo namus jis grįžo ir pradėjo dirbti žmogaus jėgas viršijančiu užsidegimu. Tapyboje didžia dalimi jis buvo savamokslis, ir jam reikėjo milžiniškų pastangų pasisavinti anatomijos, formos, kompozicijos žinias bei reikalavimus. Žingsnis po žingsnio jis kopė į tobulesnį ir tikresnį komplikuotos technikos apvaldymą.

      Theo tikėjo brolio genijumi ir, norėdamas praplėsti jo artistinį akiratį ir supažindinti su impresijonizmu, pasikviečia Vincentą į Paryžių, kur pastarasis užsidega nauja kūrybos ugnimi. Čia jis susipažįsta su impresijonistų eile ir jų tapybine technika. Čia jis susitinka ir susidraugauja su Paul Gauguin, kuris iš karto pripažino Van Gogh'o savitą ir iš niekieno neskolintą originalumą.

      Ilgiau nepakęsdamas tos pačios vietos ir ilgėdamasis akį veriančios gamtos, Vincentas iškeliavo į Aries Pietų Prancūzijoje, kur jis tapė neįtikėtinu prolifiškumu, sukurdamas geriausius savo kūrinius, kovodamas su jį žudančia vienatve ir iš proto vedančia įtampa. Čia jį aplankė Gauguin, bet neužilgo jų mintys ir nuomonės apie meną bei gyvenimą pradėjo kryžiuotis kaip priešų kardai. Gauguin apsisprendė palikti savo draugą, nebepaisydamas Vincento atsiprašymų ir maldavimų. Pamatęs savo dažniau pasitaikantį lygsvaros netekimą. Van Gogh nutarė gydytis psichiatrinėje sanatorijoje. Čia jis atsigavo ir vėl pradėjo tapyti senu užsidegimu ir koncentracija. Bet į jo audringą ir nepaprastai jautrią sielą ėmė grįžti senos depresijos ir šiurpulinga vienatvė. Nebepakeldamas įtampos ir nebematydamas išeities, Vincentas Van Gogh nusižudė.

      Filmas per stato Van Gogh'o gyvenimo problematiką su didele diskrecija ir skoniu, už ką žiūrovas bus dėkingas ir filmo statytojui, ir režisieriui: John Houseman ir Vincente Minnelli. Kirk Douglas vaidina su iki šiol nematytu jautrumu, gyliu ir subrendimu. Tai bus, mūsų manymu, jo stipriausias vaidmuo iki šiol.

      Geriausiai filmą supras žiūrovas, turįs ne tik kūrybinį talentą, bet ir įgimtą, sunkiai suvaldomą veržlumą kurti, ieškoti, išreikšti. Jamdaugiau negu kitambus suprantama ir vienatvė, ir įtampa, ir per greitai eksploatuojamos prigimties maištas.

      Žiūrovo dėmesį būtinai reikia atkreipti į tai, kad filme jis matys didelį skaičių Van Gogh'o kūrinių fotografijų, kurios padidintos ir perduotos nuostabiu spalvų turtingumu, tikslumu ir tobulumu. Nuotaikingą muzikinį foną davė Miklos Rozsa.

THE TEAHOUSE OF THE AUGUST MOON

      Neįprasto įdomumo ir linksmumo komedija, kurioje Marlon Brando, japonė Machiko Kyo, Glenn Ford ir Eddie Albert varžosi dėl pirmos vietos, savaime aišku, vaidybiniu atžvilgiu. Aktoriaus Marlon Brando gerbėjai vargu jį beatpažins ir sunkiai supras jo japoniškąjį tarimą. Mat, japonai r taria 1 ir, berods, atvirkščiai. Bet Brando daugelį nustebins savo genialiu universalumu. Machiko Kyo užpelnytai atmintina dėl subtilumo, turtingos išraiškos ir jautraus moteriškumo. Ne vienas žiūrovas ją prisimins iš japonų filmų, vardu "Rašomon" ir "Pragaro Vartai".

      Filmas rekomenduotinas kaip viena stipriausių 1956 metų komedijų.

(Color-CinemaScope).

THE SOLID GOLD CADILLAC

      Gera komedija, kur Judy Holliday ir Paul Douglas turi daug progų parodyti savo komedijinius su gebėjimus. Šis filmas yra naujas įrodymas, kad Holliday yra viena stipriausių moterų komikių filmuose. Labai geras Douglas, kuris gauna puikiausius rezultatus tam tikru nuotaikos prilaikymu ir moduliacija, daugiau naudodamasis rezervuotumu negu emocijos išsiliejimu.

      Judy Holliday vaidina merginą, kuri milžiniškoje korporacijoje turi 10 akcijų ir teisę dalyvauti akcininkų susirinkimuose.

      Jos įkyrūs ir demoralizuojantys klausimai priverčia korporacijos tūzus duoti jai vietą korporacijoje, kur ji galų gale taip įsitvirtina, kad pasikeičia ne tik korporacijos veidas, bet ir jos didžiųjų ponų veidai.