1957 LAPKRIČIO MEN. (NOVEMBER)  VOLUME VIII, NO. 10

     GYVENIME niekas vietoje nestovi, viskas juda ir keičiasi. Po dienos naktis, po vasaros ruduo, po jaunystės ateina senatvė. Visas žmogaus gyvenimas yra sudėtas iš nuolatinių susitikimų ir atsiskyrimų, iš pasisveikinimų ir atsisveikinimų. Jei to nebūtųnebūtų gyvenimo. Uola nesikeičia, nes joje nėra gyvybės. Judesys yra gyvybės ženklas, o sustingimasmirties. Žmogus su šiuo gyvenimu susitinka ir greitai vėl skiriasi. Verkia kūdikis, pirmą kartą gyvenimą sveikindamas, nes jo prigimtis gal nujaučia, kad po ilgesnės ar trumpesnės metų virtinės reikės ji atsisveikinti. Metai ugdo žmogaus kūną, ir brandina dvasią— metai didina žmoguje gyvenimišką judėsi, keisdami žmogų stipryn ir geryn. Bet metams vis sukant ir sukant gyvenimą, žmogus pamato, kad jo kūnas yra atvirkščiai proporcingas dvasiai. Kai kūnas vis silpsta ir silpsta, kai vis artėja sustingimui, dvasia nuolat stiprina sparnus ir pagaliau, palikusi nejudantį sustingusi kūną, kyla aukštyntikrajam savo gyvenimui, nesuvaržytam kūniško sustingimo. Kai jos žemiškasis gyvenimas pasikeis į amžinąjį, ji nuolat gyvens ir judės, bet jau daugiau nesikeis—- ji gyvens nuolatiniu gyvenimo sveikinimu ir susitikimu su juo. Niekados daugiau nereikės skirtis ir atsisveikinti.