A. DOMINAITĖ

      Kiek džiaugsmo suteikia kiekviena dovana! Jau taip Kūrėjo leista, kad galime savo meilę pareikšti konkrečiu dalyku — dovana. Kaip rūpestingai renkame dovanas savo mylimiesiems, renkame tokias, kurios būtų mylimajam brangios ir naudingos, kad galimai dažniau jomis grožėtųsi ar naudotųsi.

      Tačiau kartais mes per greitai tas dovanas pamirštame, taip priprantame, kad laikome savaime būtinu dalyku ar net numetame į šalį. Todėl tikrai gera laiks nuo laiko sustoti ir suskaičiuoti, peržiūrėti savo dovanas.

      Kokia didelė Kūrėjo dovana mums pojūčiai; kiek grožio ir gėrio akimis mes suimame į save; kokiais akordais mus praturtina ausys, ir kokių malonumų mums suteikia kiti pojūčiai. Tačiau noromis ar nenoromis per tuos pačius pojūčius patenka į mūsų pasaulį ir kenksmingi dalykai. Nors šios dovanos geros, bet ar neturime dar geresnių?

      Žmogus filosofijos vadovėliuose apibūdinamas kaip protaujantis gyvis. Tad žmogus nuo kitų kūrinių skiriasi galia protauti, galvoti. Reiškia, jam Kūrėjas suteikė ypatingą dovaną — protą. Tačiau šiais laikais dažnai girdime sakant, kad žmonės, ypač šitame žemyne, skuba, bėga, bet negalvoja — atrodo, tą Dievo duotą dovaną padeda į šalį. Tikrai neretai girdime posakį: "Nežinau, kodėl taip padariau". Juk tuo posakiu pripažįstame, kad negalvojame. Žinoma, kai kurie dalykai impulsyviai įvyksta, bet galime po to pergalvoti ir padaryti išvadas, kad kitą kartą jau sąmoningai vienaip ar kitaip darytume. Gal šiam dalykui būtų galima pritaikyti ir Evangelijos posakį, kad Viešpats biaurisi drungnais, kurie nei šilti, nei šalti. Tie drungnieji kaip tik nepanaudoja tos Dievo dovanos — protavimo, jie leidžia gyvenimui riedėti bet kaip, taip kaip pasitaiko. Vieną dieną užėjo vienoks jausmas — jis elgiasi vienaip, kitą dieną užėjo kitoks — jis elgiasi vėl kitaip. Toks asmuo tikrai pavojingas, nežinai, ką šiandieną ir ką rytoj padarys. Jis dalykų neapsvarsto.

      Kita ypatinga Kūrėjo dovana žmogui yra laisva valia. Mes dalykus priimame, apsvarstome, įvertiname ir renkamės. Ir esame laisvi pasirinkti vieną ar kitą — gėrį ar blogį. Tai dovana, kuri gali būti maloni ar pražūtinga. Galime palyginti su ugnimi, kuri turi galią naikinti ir šildyti. Taip ir mes pasirenkame arba naikinančią nuodėmę, arba šildančią malonę.

      Pažinę, apsvarstę ir pasirinkę dalykus, einame prie jų vykdymo. Žinoma, nuo mūsų pasirinkimo priklausys visi tolimesni veiksmai. Vykdyti savo pasirinkimui yra duota trečioji dovana — laikas. Laikas yra tarytum vandens lašai, trykštą iš amžinybės žemėn. Tačiau tie laiko momentai, tos minutės gali būti priimtos ar ne. Taip, kaip puri žemė suima

J. Paukštienė    Mergaitės galvutė (rašalas)

lietaus lašus, kurie viską atgaivina, arba uolos, nuo kurių nurieda nepanaudoti gaivūs vandens lašai. Į kiekvieną minutę turėtume žiūrėti kaip į brangiausią turtą. Taip kaip dykumų gyventojai įvairiais būdais renka lietaus lašus, turėtume rinkti ir sąmoningai priimti kiekvieną minutę, ją paversti nevystančiu žiedu. Mes nežinome, kada debesėlis praeis pro mus, kada sustos kritę lašai — minutės, nežinome, kada Viešpaties dovana pasibaigs.

      Manau, gera šias tris didžias dovanas prisiminti ir visada naudoti. Todėl šias dovanas norėčiau suglausti į vieną sakinį: negaišink laiko — jis trumpas, pažink dalykus ir sąmoningai įvertink, rinkis kas aukščiausia ir kilniausia!