DR. JUOZAS PRUNSKIS

      Jeigu kas mus paklaustų, kurie autoriai yra daugiausia prisidėję prie mūsų charakterio ir pasaulėžiūros ugdymo, daugelis atsakytume, kad Foersteris ir Tihamer Toth. Kuris mūsų nėra godžiai sklaidęs "Jaunuomenės auklėjimo" lapus, kuris nėra gėrėjęsis didžiojo vengrų rašytojo T. Toth "Jaunuolio religija", "Jaunuolio būdu", "Atmerk akis" ir kitais?

      Būtų didelė nelaimė, jeigu su tais didžiaisiais žodžio meisteriais ir pasibaigtų mūsų pamėgtieji auklėtojai. Naujasis pasaulis — Amerika mums taip pat turi ką pasiūlyti. Drąsiai galima sakyti, kad kas Šveicarijai ir Vokietijai buvo Foerster, o Vengrijai T. Toth, tas JAV-bėms yra Fulton Sheen. Jis toks gilus mintytojas, kad į jo paskaitas Washingtono universitete klasės sausakimšai prisigrūsdavo studentų. Jis toks talentingas rašytojas, kad net protestantiškoje Amerikoje daugelis jo knygų pasiekė labiausiai perkamų veikalų garbę. Jis toks ugningas kalbėtojas, kad ir dabar žavi klausytojus televizijoje, kur nekartą yra pasakęs šiltų žodžių ir Lietuvai. Paagliau jis yra tokia įtakinga asmenybė, kad ne vienas garsus konvertitas jį pasirinko vadovu gyvenimo klystkeliuose ir buvo jo atvestas prie Viešpaties altorių.

Kelias i laimingą gyvenimą

      Vienas paskutiniųjų šio kūrybingo vyro veikalų yra populiarus leidinys "Way to Happy Living". Čia jis trumpais, ryškiais straipsneliais apžvelgia, kurie dalykai gyvenime gali suteikti laimę ir kurie ne. Čia jis gilinasi į vyro ir moters psichologiją ir sprendžia meilės problemas. Čia jis nagrinėja žmonių įpročius, pradėjęs nuo to prasmingo ispanų posakio: "Įpročiai iš pradžių yra voratinkliai, o vėliau pančiai". Jis neužmiršta net tokių kiekvienam darbo žmogui aktualių dalykų, kaip atostogos. Kartoja Al Smith žodžius: "Dvi svarbiausios atostogų dienos yra tos, kada išvykstame iš namų ir kada sugrįžtame". Jis pabrėžia atostogų reikalą, nes daugelis galėtume tą pat pasakyti, ką yra pasakęs Henry Ward Beecher: "Aš galiu metų darbą atlikti per vienuolika mėnesių, bet negalėčiau to padaryti per ištisus dvylika mėnesių".

      Nagrinėdamas žmogaus valios ir gėrio problemas, jis primena šv. Augustino žodžius: "Tasai, o Viešpatie, yra geriausias Tavo tarnas, kuris ne tiek dairosi, kad iš Tavęs išgirstų tai, ką jis nori, bet kuris labiau norėtų vykdyti tai, ką girdi". Fulton Sheen moka giliai įžvelgti į žmogaus sielą. Jis perspėja, kaip linkimas į bloga palaipsniui gali įleisti šaknis: "Blogis tai nėra plėšikas, kuris įsilaužia į namus; ne, jis yra įnamis, kuriam vieta yra išnuomota". Ugdydamas atlaidumo dvasią, F. Sheen primena, kad ji savaime išplaukia iš gerai išauklėto žmogaus psichologijos: "Žmogus, kuris nėra griežtas sau, bus visada kietas kitiems". Ir jis primena, kad mūsų apdailintas charakteris tai nėra mūsų malonė Dievui, bet mūsų pačių gerovė: "Kaip nuo bėgių nušokęs traukinys sunaikina save savo greičiu, taip žmogus sugriauna save, jei jis nušoka nuo Dievo įstatymų kelio".

      Švarus žmogaus vidus yra būtina sąlyga jo saulėto žvilgsnio į kitus. Anot F. Sheen, "širdis, kuri savyje slepia nuodėmę, jeigu tik dėl jos neatgailauja, nuolat reiškiasi kitų kritika ir neapykanta. Tie, kurie netiki kitų dorovingumu, dažniausiai išduoda savo širdies ydingumą". Pabrėždamas, kad kentėjimų šaknys yra blogyje, vis dėlto autorius perspėja, kad negalima kenčiančio žmogaus kaltinti, jog jis mirkstąs blogyje: "Niekada negalima manyti, kad dėl to, jog kas nors kenčia, jis yra baudžiamas už nusikaltimus. Bendrai, netvarka ir blogis šiame pasaulyje išplaukia iš žmogaus, kuris iškelia sukilimo vėliavą prieš Tvėrėją, tačiau jokiame atskirame atsitikime negalima tvirtinti, kad kentėjimas užgulė ant asmeniško to žmogaus kaltumo. Kristus mirė ant kryžiaus, nepadaręs nieko bloga. Nekaltasis gali lygiai taip pat kentėti, kaip ir kaltasis".

Mintys kasdieniam gyvenimui

      Antrasis naujesniųjų Fulton Sheen veikalų, pasiekęs taip pat nemažo populiarumo ir susilaukęs daugelio laidų, yra "Thougts for Daily Living" (Mintys kasdieniam gyvenimui). Galima būtų pasakyti, kad tai giliu psichologišku įžvelgimu parašyta pritaikomoji pedagogika. Visų pirma F. Sheen čia atkreipia dėmesį į beprasmio gyvenimo tragediją. Jis kartoja žydo rašytojo Franz Werfel žodžius, kuris, paveiktas Liurdo Marijos, parašė jos garbei "Bernadetos giesmę". Werfel sako: "Žmogus nusisuka nuo savo vidaus pasaulio, nes jo tuštumas jam yra skausmingesnis negu tuštumas tikrojo pasaulio, kur nors šiokį tokį palengvinimą atneša triukšmas ir spindėjimas". Vidaus ramybę, anot F. Sheen, atneša tvarkingas gyvenimas: "Vidaus pasitenkinimas yra tvarkos atnešama ramybė; tvarka reiškia pojūčių palenkimą protui, proto palenkmią tikėjimui, kūno palenkimą sielai ir visos asmenybės pasivedimą Dievui". Einant tobulumo ir išganymo keliu, reikia išsiveržti iš kasdieniškumo ir vidutiniškumo: "Tik vieną žingsnį anapus vidutiniškumo", — primena konvertitas Leon Bloy, — "ir mes būsime išganyti".

      Toliau, yra labai svarbu atsipalaiduoti nuo to kieto prirakinimo prie žemės: "Mes esame kaip laivai, kurių burės yra pilnos gero vėjo — gerų intencijų, bet mes nepajudame pirmyn, nes per giliai įleistas inkaras". Savo gyvenimo laivo inkarą mes turime įleisti į Dievo įstatymų gelmes ir laikytis Jo nustatytų apribojimų: "Upė, kuri pasilieka savo vagoje, gali būti naudingas susisiekimo kelias, tačiau ta, kuri išsilieja iš krantų, būna arba potvynio priežastimi arba virsta dvokiančia bala".   

      Modernusis žmogus dažnai jaučia, kad su juo kažkas netvarkoje, bet dažnai jam lengviau išsipasakoti psichoanalistui negu ryžtis save patį perdirbti. F. Sheen šią klaidą atskleidžia kietu sarkazmu besišypsančiomis lūpomis: "Pasaulyje yra tam tikras skaičius žmonių, kurie yra protiniai ligoniai arba, tariant senu paprastu žodžiu, — kvaili. Tačiau taip pat yra geras skaičius žmonių, kurie taip dažnai pažeidė sąžinės įstatymus ir palaužė savo minčių bei širdžių mechanizmą, kad jie mano, jog gali būti išgydyti ta pačia terapija, kaip ir kvailieji. Tai neįmanoma, nes jų nelaimė yra moralinės srities, o ne kūno funkcijų, ne organizmo. Jie sugriovė savo gyvenimą nekontroliuojamu palaidumu; taip kaip ir stiklas sudužtų, jeigu jisai būtų naudojamas skaldyti uoloms".

      Tikruoju keliu einąs žmogus matys kitokią išeitį. Jisai visų pirma pajus tai, ką išreiškė Daniel Webster, kai jį kartą kažkas paklausė, kokia buvo didžiausia mintis, kuri kada nors buvo įėjusi į jo galvą. Webster atsakė: "Tai mintis, kad aš asmeniškai turėsiu duoti atskaitomybę už man Dievo duotas dovanas, ir kad už jas turiu būti dėkingas".

      Kas svarbiausia, kad toksai save pagal Dievo nurodytą būdą perdirbąs žmogus ne tik pats sieloje praturtėja, bet turi įtakos ir aplinkiniam pasauliui. Massillon, didysis prancūzų pamokslininkas, buvo kartą paklaustas, kur jisai įgijo tą nepaprastą patyrimą apie žmonių aistras, kur jis taip įgudo spręsti sudėtingas žmogaus vidines problemas. Jis atsakė: "Visų pirma, egzaminuodamas savo paties širdį". Siekdamas tobulumo, grumdamasis su savo ydomis, jis įgijo daug patyrimo, kurį galėjo perduoti ir kitiems. Tai buvo giliai jaučiama jo pamoksluose, apie kuriuos Prancūzijos karalius Liudvikas XIV pasakė: "Aš girdėjau daugelį kalbėtojų, ir jie man labai patiko, bet kiekvieną kartą, kai aš klausau jūsų. Tėve Massillon, aš nebepatinku pats sau".

      Save tobulindami, netiesioginiai mes išmokstame dar vieno meno — kada ir ką kur kalbėti. Persai savo jaunuomenę mokė svarbiausia dviejų menų: mokėti tylėti ir sakyti tik tiesą. Sokratas kartą su juo buvusiam žmogui pasakė: "Kalbėki, kad aš tave galėčiau įžvelgti". Pravertos žodžiui lūpos atskleidžia, ar mūsų viduje yra puvėsiai, ar dieviškų gėlių darželis. Kaip gydytojas dažnai iš liežuvio pažįsta, ar žmogus serga, taip dieviškasis Gydytojas iš mūsų kalbos spręs apie mūsų dvasines ligas.

      Tai kelios mintys, paimtos iš minėtų prof. Fulton Sheen knygų. Kruvinų sąmyšių sujauktame pasaulyje svarbu, kad kiekvienas individualiai dėtume pastangų nors kiek pasaulį palikti geresnį, o tai galima pasiekti, pradedant nuo savęs, kaip kinų priežodis sako: "Geriausias būdas išlaikyti miestą švarų, jei kiekvienas nušluos tarpą ties savo durimis".