EL. VASYLIŪNIENĖ

     Didžiojo rusų filosofo Vladimiro Solovjovo yra likę devyni tomai veikalų. Jie liudija jo pasaulėžiūrą, jo mokslo eigą, filosofines pažiūras. Apie Vl. Solovjovą kaip asmenį žinome iš jo draugų pasisakymų, nes priešų nuomonė yra visuomet perdaug vienašališka. Vienas iš Vl. Solovjovo draugų buvo kunigaikštis Trubeckoj, kuris susipažino su rusų filosofu 1880 metais. Jo ir kai kurių kitų jo draugų nuomonę panaudoju, apibūdindama didįjį rusų filosofą Vl. Solovjovą kaip žmogų.

     Kalbėdami apie Vl. Solovjovo asmenį, gyvenusį mūsų žemėje ir priklausiusį 19 šimtmečio pabaigos rusų visuomenei, galime pritaikyti graikų filosofo Platono posakį apie filosofą iš viso — jis nemoka užrišti savo keleivinio maišo — nes jo žmogiškasis žvilgsnis yra nukreiptas anapus akimi regimos ir širdimi išgyvenamos tikrovės.

     Vl. Solovjovas buvo trumparegis: daiktus, kuriuos kiekvienas eilinis žmogus matė paprasta akimi, rusų filosofas turėjo įžiūrėti iš labai arti, prisimerkęs. Bet toli esamus daiktus filosofas matė labai gerai, įsižiūrėjęs į tolį, jis regėjo kažką, ko kiti nepajėgė įžiūrėti. Jo toliaregiškumas viršijo eilinį žmogų. Vl. Solovjovas mėgo žiūrėti į tolumas. Viename eilėraštyje savo draugui jis sako, kad "viskas, kas arti, yra arba liguista, arba miglota, viskas, kas toli, yra gražu ir šviesu". Šias eilutes galime suprasti perkelta prasme — jos iš tikrųjų turi gilią psichologinę mintį, kad iš arti mes savo artimais nusiviliame, nes pamatome jų klaidas. Vl. Solovjovas žiūrėjo į tolį. Jis mėgo nukreipti žvilgsnį kažkur anapus.

     Vl. Solovjovui buvo charakteringa tyla ir juokas. Kartais ištisomis valandomis jis išsėdėdavo, neprataręs nė žodžio, pasinėręs kažkokiose sunkiose dūmose, kurių nepajėgė išblaškyti draugai. Šiais momentais jis išgyvendavo nesuprantamą aplinkai slogutį: kas jį slėgė, kas jo dvasinį pasaulį aptemdydavo ir ką jis savo sieloje išgyvendavo — sunku atspėti. Ne vien tik Trubeckoj, bet ir kiti jį pažinojusieji liudija, kad šiais momentais aplinkoje esą asmenys labai nejaukiai pasijusdavę, nes nebuvo aiškios priežasties užsidaryti filosofui sunkiose mintyse. Kartais jis prapliupdavo juoku: jis juokėsi ilgai, kažkaip giliai, vaikiškai. Galime spėti, kad juokas palengvindavo jam sunkiųjų minčių slogutį nusimesti, jis rasdavo juoke palengvinimą ir poilsį. Kas matė V. Solovjovą besijuokiantį, ilgai negalėjo to juoko užmiršti. Jis nebuvo eilinis ir jo priežastys nebuvo žinomos aplinkai.

     Vl. Solovjovas, būdamas mėgiamas publicistas, uždirbdavo pakankamai pinigų, kad galėtų padoriai pragyventi. Deja, jo piniginis stovis visuomet rodė nuostolį, jis gyveno labai kukliai, o kartais ir vargingai. Piniginio klausimo srityje pasirodo Vl. Solovjovo filosofinis nepraktiškumas. Jis nepajėgė praktiškų dalykų sutvarkyti, o aplinka, žinodama jo nepraktiškumą, filosofą išnaudodavo.

     V. Solovjovas negalėjo atsakyti žmogui, kuris jo ko nors prašė. Už menkiausius patarnavimus jis gausiai atlygindavo. Užtat vežėjai atvažiuodavo anksti prie jo namų ir varžėsi, kuris filosofą veš į miestą. Jie gerai žinojo, kad gaus negirdėtai didelį atlyginimą. Bet ir pasivaikščiojimai filosofui nemaža kainavo: anais laikais elgetų pulkai žinojo keistuolio filosofo gerąją širdį. Jo vieno draugo liudijimu, kartą Vl. Solovjovas po pasivaikščiojimo Petrograde grįžo be pinigų, be piniginės, atidavęs senus batus, o naujieji kojas spaudė. Norėdamas taupiau praleisti vasarą, filosofas kartą apsigyveno kaime pas turtingą ūkininką, kuriam dovanų nupirko karvę. Atostogos jam kainavo daug brangiau, negu būtų kainavę kur kitur. Kai kas liudija, kad vieną žiemą filosofas vaikščiojo su fraku, užsivilkęs kitos spalvos kelnes, savotišką kepurę ir pirštines. Žiema buvo šalta, o savo šiltus kailinius jis buvo kažkam dovanojęs. Šią žiemą jo nestiprus kūnas kovojo su plaučių uždegimu. Vienas Solovjovo pažįstamų, negalėdamas rasti kažkur išsikėlusio draugo, pagaliau jį rado gyvenantį vargingame bute tik su keliais baldais. Filosofas pats sau kapojo malkas ir pats kūrenosi krosnį, besigindamas nuo šalčio. Yra likę Vl. Solovjovo laiškai tėvams, kuriuose jis sako, kad, neturėdamas pinigų popieriaus nusipirkti, rašo ant menko popiergalio. Savo tėvams jis yra rašęs, kad kasdieną valgyti pietų nėra būtina, užtenka ir kas antrą dieną pietų pavalgyti.

     Savo nepraktiškumą Solovjovas gerai žinojo ir pats iš to juokėsi. Šiam tikslui net yra parašęs eilėraštį, kur aprašo, kaip filosofas iškeliavo į Sacharą apsirengęs cilinderiu ir fraku. Beduinas nustebęs palaikė jį velniu ir vos nenušovė.

     Solovjovas pasižymėjo aštria kritika, savotišku švelniu sarkazmu, kurį ypač taikė pats sau. Savo gerų draugų tarpe mėgdavo panaudoti švelnųjį sarkazmą, kas jo kalbą darė įdomią ir patrauklią.

     Solovjovas mėgo draugus. Jis buvo socialus žmogus, ištikimas ir geras draugas. Bet niekas negalėjo jo įsivaizduoti esančio tėvu ar vyru — jo visa asmenybė tam netiko. Solovjovas ir liko pats vienas gyventi. Nors 11 metų prieš mirtį gydytojai patarė jam vesti, sutvarkyti savo gyvenimą, kad būtų kas nors, kas prižiūrėtų jo sveikatą ir tvarką gyvenime.

     Solovjovo sveikata kentėjo ir nuo gyvenimo būdo. Jis pakeisdavo naktį diena, o dieną naktimi. Kartais dirbdavo ištisomis naktimis, nežiūrėdamas poilsio ir valandų. Kartais jis miegodavo dienomis, užmiršdamas valgį.

     Solovjovas buvo ne tik publicistas ir filosofas, bet ir poetas. Jis mėgdavo rašyti laiškus eilėraščiais, eiliuodavo įvairiomis pripuolamomis progomis. Pvz., kartą filosofas įėjo į draugo kambarį ir susižavėjęs pagyrė gražiąją gėlę. Jam buvo paaiškinta, kad tai nėra gėlė, o velykinio margučio lukštas, užmautas ant pagalio. Jis nei kiek nenusiminė, o ta proga parašė eilėraštį. Vl. Solovjovo eilėraščiai yra turiningi, kiek kartoki, turį savyje kokią nors gilesnę mintį.

     Solovjovas mėgo draugus, bet pats buvo ne visų mėgiamas. Jo keista tyla, užsidarymas, nekalbumas be jokios priežasties šaldančiai veikė aplinką. Savo artimiausiems draugams Solovjovas buvo įdomus: ypač jo pasikalbėjimai, jo temos ir jų abstraktus vystymas rimtesniems asmenims patiko. Bet savo vidiniame gyvenime jis buvo vienišas.

K. Varnelis

Nekalto Prasidėjimo Seserų koplyčios presbiterija Putname

 

     Solovjovas buvo giliai tikintis. Iš pradžių jis buvo ištikimas stačiatikybės sūnus. Bet nusivylęs stačiatikių dvasininkija, kuri "užsidėjo valstybinę uniformą", Solovjovas nepalūžo tikėjime. Jis ieškojo visuotinės bažnyčios ir ją surado Romos katalikų tikėjime. Kai kurių asmenų tvirtinimu, netikėjimo krizę Solovjovas yra išgyvenęs ankstyvoje jaunystėje, bet be ypatingų audrų, kaip daugumas jo amžiaus jaunuolių. Modernios anais laikais materialistinės teorijos nesiderino su Vl. Solovjovo psichine konstrukcija, kuri buvo perdėm mistinė.

     Solovjovas buvo susidomėjęs ir spiritistinėmis teorijomis bei buvusiais madoje spiritizmo seansais. Bet greitai įsitikino, kad ten daug yra eilinio vikrumo ir melo. Nuo spiritizmo jis nusigręžė.

     Solovjovas visą savo gyvenimą turėjo vizijų, ypač miego metu. Miegodamas jis kalbėjosi su mirusiais, kartais labai aiškiai matomais. Šalia miego filosofas išgyvendavo įvairias iliuzijas ir haliucinacijas, prie kurių buvo pripratęs ir jų nebijojo.

     Solovjovas buvo giliai išstudijavęs įvairias filosofines pažiūras, ypač Vakarų Europos filosofų, kurių nuomones kai kur pasisavino, pvz. Kanto. Savo mintis jis pergalvodavo, turimą parašyti veikalą prieš tai giliai išgyvendavo bei suplanuodavo ir tik tada rašė. Jo stilius pasižymi kondensuotumu, preciziškumu, nors netrūksta ir lakios poezijos.

     Vl. Solovjovas yra palikęs gilų įspūdį savo bendraminčiams ir bendralaikiams, kurie su pagarba apie jį rašė ir kalbėjo.