Spausdinti

P. DAUGINTIS, S J

     Pirmoje šio rašinio dalyje, lapkričio mėn. “Laiškų lietuviams” numeryje, rašėme, ką popiežius Jonas Paulius II savo enciklikoje “Centesimus Annus”, minėdamas enciklikos “Rerum Novarum” šimto metų sukaktį, sako apie socializmą ir komunistinę santvarką. Komunizmas laiko žmogų tik socialinio organizmo molekule, kolektyvo dalele, neigia Dievą ir žmogaus orumą. Ši santvarka atima iš žmonių privatinę nuosavybę, padaro juos savanaudiškų valdančiųjų vergais. Tad kokia turėtų būti gera ekonominė, socialinė santvarka? Gal kapitalistinė?

     Atsakydamas į šiuos klausimus, popiežius savo enciklikoje platokai rašo apie teisingą privačios nuosavybės sampratą. Kūrėjas Dievas sutvėrė žemę ir žmogų, davė žmogui apvaldyti žemę ir naudotis jos vaisiais. Ją Dievas davė visai žmonių giminei, neišskirdamas nė vieno žmogaus, nė vieno neprivilegijuodamas. Žemė ir jos gėrybės turi universalią, visuotinę paskirtį.

Algirdas Kurauskas

     Tačiau toji Dievo žmogui duota dovana — žemė pati daug vaisių jam neduoda, reikia paties žmogaus pastangų, darbo. Naudodamasis savo protu, laisva valia ir kūno jėgomis, žmogus ją padaro našią, sau tinkamą ir naudingą. Tai čia ir yra privačios nuosavybės pradžia ir teisė. Aišku, jis turi jausti atsakomybę nekliudyti kitiems turėti savo šios Dievo dovanos dalį. Be to, turi bendradarbiauti su kitais, kad geriau galėtų apvaldyti žemę ir gauti daugiau vaisių.

     Šalia privačios nuosavybės vėliau atsirado kapitalo, tos įvairių gamybos priemonių sumos, nuosavybė. Mūsų laikais yra ne mažiau svarbios kitos nuosavybės formos: turėjimas technikos priemonių, sugebėjimas jomis naudotis ir pan. Tie sugebėjimai yra labai svarbūs. Mat žmonės drauge dirba tam pačiam tikslui. Reikia tokio, kuris sugebėtų jiems vadovauti. Tai yra ypač svarbu šiais moderniais laikais, kai gamyba darosi labai sudėtinga. Reikia vadovo, kuris sugebėtų, pajėgtų, būtų atsakingas, reikalui esant, imtųsi net rizikos, visus gamybos veiksnius ir priemones jungtų našiai produkcijai. Tai biznieriai, įmonininkai, prekybininkai, komersantai.

Tad gal kapitalistinė santvarka?

     Popiežius rašo: “Grįžkime prie pirminio klausimo: ar po komunizmo aiškios nesėkmės galima sakyti, kad kapitalizmas yra triumfuojanti, pergalę laimėjusi socialinė santvarka? Ar kapitalizmas galėtų būti siektinas tikslas tų kraštų, kurie dabar stengiasi atstatyti savo ekonomiją ir bendruomenę? Ar kapitalizmas yra modelis, pateiktinas Trečiojo pasaulio šalims, ieškančioms kelio į tikrą ekonomimę ir civilinę pažangą?

     Atsakymas, žinoma, yra keblus, sudėtingas. Jei kapitalizmas suprantamas kaip ekonominė sistema, pripažįstanti pagrindinę, pozityvią vertę asmeniško biznio ir privačios nuosavybės bei iš jų kylančios atsakomybės už gamybos priemonių naudojimą ir laisvą savo kūrybos iniciatyvą, — tai atsakymas, be abejo, teigiamas. Tačiau jei kapitalizmas suprantamas kaip santvarka, kurioje laisvė ekonominėje srityje nėra nustatoma aiškiais teisiniais nuostatais, įjungiančiais ją kaip laisvės dalį į pilnutinę laisvą tarnybą žmogui, kuri iš esmės yra etinio ir religinio pobūdžio, — tai atsakymas yra tikrai neigiamas” (Nr. 42).

     “Marksistinis klausimo sprendimas sužlugo. Tačiau dirbančiųjų nustūmimas į bendrijos pakraščius ir išnaudojimas (prieš kurį kovojo komunizmas) tebėra stipriai paplitęs tiek neturtingųjų sluoksniuose, tiek ypač Trečiajame pasaulyje. Taip pat ir dirbančiųjų susvetimėjimas savo darbui net ekonomiškai pažengusiuose kraštuose. Sunkus ir didelis tebėra didžiosios žmonių daugumos materialinis ir dvasinis skurdas, neturtas...

     Žinoma, komunistinės sistemos sužlugimas daugelyje kraštų pašalino kliūtį — negalėjimą spręsti problemų tinkamu ir tikrovišku būdu. Bet to negana. Iš tikrųjų kyla net rizika, kad gali išplisti radikali kapitalistinė ideologija ir laikysena. Ji net atsisako spręsti tas problemas. Mat ji iš anksto teigia, kad bet koks mėginimas jas spręsti yra pasmerktas sužlugti! Jų sprendimą ji aklai patiki laisvos rinkos jėgų išsivystymui.

     Juk yra faktas, kad daug žmonių, gal dabar net dauguma, neturi priemonių, kurios juos įgalintų dabartinėje gamybos sistemoje užimti žmogaus vertą ir aktyvią vietą. O joje žmogaus darbas tikrai yra centrinis... Jis neturi galimybės pasiekti pagrindinio išsimokslinimo, kuris jam leistų išreikšti savo pajėgumą ir kūrybinį sugebėjimą. Į tai kelio jiems nėra. Tai daugelis jų pasilieka nustumti į ekonominės visuomenės pakraštį, jeigu ir nebūtų jos išnaudojami. Daug kitų žmonių gyvena vargdami vien dėl pragyvenimo minimumo”.

     Taigi tokios yra sąlygos, kuriose tebeviešpatauja ankstyvojo kapitalizmo įstatymai, nė kiek neatsiliekantys nuo tamsiausių pirmojo industrializacijos metų tarpsnio. Kitas atvejis: daug kur žemė priklauso ne ją dirbantiesiems, bet jos savininkams. Taip jie tų kraštų ekonomijoje yra laikomi beveik vergais.

     Tokiais atvejais, kaip ir enciklikos “Re-rum Novarum” laikais, galima ir dabar kalbėti apie nežmonišką dirbančiųjų išnaudojimą. Nežiūrint didelių pasikeitimų labiau pažengusiose visuomenėse, kapitalizmo žmogiškieji trūkumai ir iš jų kylantis “daiktų viešpatavimas” liaudies žmonėms tebėra toli gražu nepranykęs. Neturtingiesiems prie materialinių gėrybių neturėjimo dar prisideda neturėjimas išsimokslinimo ir praktikos. O tai neprileidžia jų ištrūkti iš žeminamčios prispaustųjų padėties. Ir gaila, kad ne vien Trečiojo pasaulio žmonių dauguma gyvena tokiomis sąlygomis.

Kas yra modelis?

     Popiežius enciklikoje rašo, kad Bažnyčia neturi modelio, kurį galėtų pateikti. Realūs ir tikrai efektyvūs modeliai gali tik iškilti sudėtingose istorinėse situacijose, kaip kokie pastovai ar pastato griaučiai atsakingų visų tų pastangų dėka, kurie juos kuria, susidurdami su konkrečiomis problemomis, jų ekonominiais, socialiniais ir kultūriniais aspektais bei jų tarpusavio sąveika. Tačiau tokiam uždaviniui Bažnyčia pateikia savo socialinį mokymą kaip idealią ir neatmestiną orientaciją (Nr. 43). Popiežius trumpai nurodo, kaip pamatus ar gaires, nemaža tokių tiesų, nuostatų ir patirčių. Paminėsime keletą.

     “Būtinai pripažintina pozityvi laisvos rinkos ir firmos vertė, jei jos tinkamai rikiuojamos į bendrąjį gėrį”. Galima kalbėti apie kovą prieš ekonominę sistemą, jeigu ji suvokiama, kaip būdas išlaikyti absoliučią kapitalo viršenybę, gamybos priemonių ir žemės nuosavybę ir kaip priešingybė asmeniško pobūdžio žmogaus laisvam darbui. Kovoje prieš tokią santvarką siūloma, kaip alternatyva, kitokia sistema, tampanti valstybės kapitalizmu (Staatkapitalismus). Kaip labiau tinkama, pateikiama laisvo darbo, laisvos rinkos ir visų dalyvavimo sistema.

     Tokia bendruomeninė sistema nėra nukreipta prieš laisvos konkurencijos rinką. Tačiau reikia, kad tokia rinka būtų tinkamai visuomenės ir valstybės kontroliuojama. Taip būtų garantuojama pagrindinių visuomenės būtinųjų reikalų patenkinimas.

     Bažnyčia pripažįsta teisėtą pelno vaidmenį kaip gero firmos funkcionavimo rodyklę. Iš tikrųjų bet kurios biznio firmos uždavinys paprastai yra ne vien gauti pelno. Jau iš savo prigimties firma yra bendrija asmenų, siekiančių vienu ar kitu būdu patenkinti savo pagrindinius reikalus, tarnaudami visai bendruomenei. Be pelno siekimo yra ir kitų žmogiškų bei moralinių faktorių (plg. Nr 35).

     Žmogus savęs ir savo šeimos aprūpinimui dirba drauge su kitais. Kartu dirbdamas, savaime jis įsipareigoja ne tik sau, bet ir kitų labui: savo šeimos, darbo grupės, bendruomenės ir pagaliau visos tautos bei žmonijos. Be to, jis bendradarbiauja su kitų tarnautojų darbais, taip pat su medžiagų gamintojais ir pristatytojais. Tokiu būdu bendrauja vis platesnėje solidarumo grandinėje. Taip susidaro ir solidarumo sąmonė, ir pareiga bei šūkis: vienas už visus, visi už vieną! Vadovaujantis solidarumo dvasia ir solidarumo principu, yra galima tikrai gera solidaristinė ekonominė ir socialinė santvarka.

     Kaip jau anksčiau minėta, žmogus savo darbu padaro šios žemės daiktus, kaip darbo objektus ir priemones, savais. Jo darbas ir veikla yra privačios nuosavybės pagrindas. Tačiau privati nuosavybė, kaip gamybos priemonė, turi būti solidari su kitais žmonėmis. Ji turi socialinių pareigų, ir žemiškosios gėrybės niekada nepraranda savo visuotinės paskirties. Ji tampa nepateisinama, jeigu nenaudojama ar neleidžia kitiems dirbti, ar panaudojama palaužti darbininkų solidarumą bei vykdyti spekuliaciją. Tai nuosavybės piktnaudžiavimas Dievo ir žmogaus akyse (plg. Nr. 43).

     Asmuo gali visiškai realizuotis, save atbaigti tik laisvai pasiaukodamas kitiems (mat žmogus turi socialinę prigimtį). Panašiai ir nuosavybė morališkai save pateisina kūrinijoje tik būdama savu būdu ir laiku patogi priemonė kitų žmonių darbui ir jų žmogiškam augimui. Juk ji Kūrėjo yra visiems sutverta ir padovanota.

     Žmogus, turėdamas pareigą užsidirbti duoną, turi ir teisę dirbti bei turėti užsiėmimą. Todėl benduomenė, kurioje ši teisė sistematiškai ignoruojama ar kurios ekonominė politika neįgalina darbininko pasiekti patenkinamą pragyvenimui užsiėmimo lygį, negali būti morališkai pateisinama. Ji tai pat nepasieks socialinės taikos. Tai jau nurodė pop. Leonas XIII savo enciklikoje “Rerum Novarum” (Nr. 83).

     Taip pat pripažintinas darbininkų pastangų teisėtumas, siekiant visiško savo asmens orumo, respektavimo bei aktyvaus dalyvavimo platesnėse industrinių firmų gyvenimo srityse. Taip jie, bendradarbiaudami su kitais ir jų vadovaujami, galėtų tam tikra prasme “dirbti sau patiems”, naudodami savo protą ir laisvą iniciatyvą. Juk firma negali būti laikoma vien “kapitalo draugija ir bendrove”. Ji yra asmenų bendrija. Žmonės joje dalyvauja įvairiais būdais, pvz., pateikdami firmos veikimui reikalingo kapitalo, ar patys savo darbu jame dalyvaudami. Tiems tikslams pasiekti reikia plataus jungtinio darbininkų sąjūdžio, siekiančio dirbančiųjų asmens išlaisvinimo ir pilnutinio išsivystimo.

Kas jau daroma?

     Galima paklausti, kiek jau bandoma įvykdyti Jono Pauliaus II ir ankstyvesniųjų popiežių socialinių enciklikų skelbiamas tiesas, žmogaus pagrindines teises, darbininkų reikalavimus aktyviai dalyvauti firmų bei ekonominiame šalies gyvenime. Tuos kilnius siekimus daugelis šalių įsirašė į savo konstitucijas, daugelis partijų ir sąjūdžių į savo veiklos programas. Daug kur reikalai gerokai pagerėjo, bet niekur stipriau nepakeitė esamos socialinės ekonominės santvarkos. Tačiau vienur kitur jau siekiama tai padaryti. Bandoma, kaip dabartinis popiežius savo enciklikoje minėjo, kapitalistinės santvarkos formas pakeisti alternatyviomis, kitomis formomis.

     Sakykim, Vak. Vokietijoje jau tuoj po II pasaulinio karo įstatymo keliu prie visų firmų įvestos įmonių tarybos su gana plačiomis teisėmis. Po penkerių metų “Bendravaldystės įstatymu” (Mitbestimmungsrecht) visų didžiųjų firmų (su 10.000 samdinių) aukštąjį vadovybės organą (Aufsichtrat) turi sudaryti pusė darbdavių ir pusė darbininkų atstovų. Nuo 1977 metų tai privalo daryti ir firmos su 2000 tarnautojų. Be to, prie Ekonomikos (“Wirtschafits”) ministerijos įkurta Laisvosios rinkos konkurencijos komisija. Jos nariai stebi visas didesnes firmas, priima suinteresuotų asmenų ar firmų pagrįstus nusiskundimus ir kasmet Ministerijai pateikia platų pranešimą. Nusikaltusieji nelojalia konkurencija administraciniu ar teismo keliu skaudžiai baudžiami. Vokiečiai jau savo socialinę ekonominę santvarką pradeda vadinti Socialia rinkos ekonomija.

     Savotišką darbininkų dalyvavimą firmų pelne ir jų priaugančioje nuosavybėje Brazilijoje įvedė karinė valdžia 1970 m. Pagal pelno siekiančioms įmonėms privalomą “Socialinės integracijos” programą visos moka tam tikrą įnašą į šios programos specialų fondą. Tačiau taip susidariusias pinigų sumas darbininkai ir tarnautojai tegali išsiimti tik labai specialiais atvejais. Bet asmuo kasmet nuo tos pinigų sumos gauna atitinkamus nuošimčius. Pinigai skolinami įvairioms įmonėms, jų praplėtimui ar naujų įkūrimui.

Kas dar darytina?

     Popiežius savo enciklikoje “Centesimus Annus” skyriuje “Valstybė ir kultūra” rašo, ko valstybė neturėtų daryti ekonominiame ir kitokiame kultūriniame bei socialiniame gyvenime: daug nesikišti į ūkinį procesą, neužimti aprūpintojos vaidmens, išstumdama mažųjų bendrovių veiklą. O ką turėtų daryti? Stengtis sudaryti taikią, saugią viešąją tvarką, palaikyti pastovią pinigo ir finansų vertę ir pan. Paskutiniame skyriuje “Žmogus yra kelias” jis skatina visus atsakinguosius asmenis ekonominius, socialinius, politinius ir kultūtinius dalykus kreipti į žmogų, į tikruosius jo siekius, teises ir t.t.

     Jis norėtų ir skatina, kad K. Bažnyčios socialinis mokymas būtų labiau pažįstamas ir vykdomas. Juo labiau tose šalyse, kuriose, komunizmui sužlugus, trūksta aiškios krypties atstatymo procese. O Vakarų kraštai, vienpusiškai vertindami komunizmo sugriuvimą kaip savosios ekonominės sistemos (kapitalizmo) pergalę, eina rizikos keliu, nedarydami būtinų savosios santvarkos pataisymų. O Trečiojo pasaulio šalys išgyvena vis didesnę savojo neišsivystymo tragediją, kuri su kiekviena diena darosi vis skaudesnė (Nr. 56).

     Įsidėmėtinas Leono XIII, nurodžiusio tuometinio darbininkų klausimo išsprendimo galimybes, stiprus pareiškimas: “Kiekvienas tuoj ir betarpiškai teatlieka savo dalį visomis jėgomis, kad blogis, kuris jau dabar didelis, nepasidarytų nepagydomas” (“Rerum Nova-rum”, Nr. 113). Bažnyčiai niekas neprimes jos bendradarbiavimo trūkumo.

     Tačiau dauguma žmonių nesiryžo atlikti tos savo dalies. Todėl po 25 metų Rusiją užvaldo bolševikinis komunizmas, paskui per 75 metus visą Sov. Sąjungą ir jos įtakos sferoje įtrauktas valstybes bei kraštus valdė nežmoniškas žiaurusis komunizmas.

     “Evangelijos socialinis mokymas ir iššūkis neturi būti laikomas vien teorija, bet pirmiausia pagrindu ir motyvu veiklai. Visi žino, kaip pirmykštė Bažnyčia pagal jį gyveno, kaip su savo turtu dėl artimo meilės elgėsi, kaip per šimtmečius gailestingi tikintieji ir jų draugijos bei vienuolynai padėdavo vargšams, išlaikydavo jiems ligonines, kaip visais rūpindavosi. Jie įžvelgdavo neturtingajame patį Jėzų Kristų, turėdavo galvoje Kristaus didįjį meilės įsakymą ir jo labai įsakmius įspėjimus turtingiesiems. Ir dabar Bažnyčia savo pirmenybe pasirinko neturtinguosius.

     Tokia meilė ir gailestingumo darbai teikia Bažnyčios socialinei doktrinai daugiau tikėtinumo negu vidinė jos argumentų logika. Juk meilė artimui konkrečiai reiškiasi teisingumo raginimu bei vykdymu. Ir čia klausimas eina ne tik apie tai, kad duoti tik tai, kas atlieka. Juk neturtas daugelyje kraštų didelis. Juk ir Vakarų valstybėse skursta didžiulės masės (bedarbiai, seneliai, ligoniai, konsumerizmo aukos, tik sezono metu dirbantieji, pabėgėliai, kurių yra apie 14 milijonų, daugiausia komunistinio režimo ir jo sukeltų partizaninių karų aukos).

     Besivystančiuose kraštuose ištisos tautos yra nustumtos šalin, atskirtos nuo ekonominio ir žmogiškojo išsivystymo. Ten kyla didelės krizės ir baisios tragedijos: badas, užkrečiamos ligos, AIDS, tarpusavio ar baltųjų skerdynės. Neužtenka joms duoti materialinių gėrybių, kurių mūsų technologija ir ekonominė pažanga gali pagaminti. Labiausiai reikia sąmoningo nusiteikimo jiems padėti, nesibaiminančios aukos, o kartais ir rizikos. Reikia pakeisti gyvenimo stilių, gamybos ir sunaudojimo modelius, įsigyvenusias valdančių jėgų struktūras, kurios dabar valdo bendruomenes, įvairių institucijų veiklos pakreipimo į bendrąją gerovę, tiek savo krašto, tiek visos pasaulio žmonijos.

     Juk dabar vyksta vadinamoji stipri globalizacija, t.y. visų kraštų ekonomikos susijungimas su viso globo, viso žemės rutulio šalių ekonominiu gyvenimu. Ta auganti ekonomikos internacionalizacija turėtų atitinkamų tarptautinių agentūrų būti peržiūrima ir kreipiama į bendrąją žmonijos gerovę” (plg. Nr. 58).

     Baigiame popiežiaus žodžiais: “Iš tikrųjų yra reikalingas atvirumas dialogui, įsipareigojimas ir vispusiškas bendradarbiavimas tikinčiųjų ir visų geros valios žmonių; tuo labiau asmenų ir grupių, turinčių ypatingą atsakomybę politiniame, ekonominiame ir socialiniame gyvenime, tiek savo krašto, tiek tarptautinėje plotmėje” (Nr. 60, 61). Ir mes visi, gyvenantieji daugiau ar mažiau demokratiniuose kraštuose, galime ir turime prie to prisidėti.

• Už veikalą “Ateitininkai komunistų ir nacių kankiniai” Ateitininkų federacija paskyrė 2.000 dol. premiją, kurios pusė eis leidėjui, o antra pusė - knygos redaktoriams. Redaktoriai: a.a. L. Kerulis, P. Narutis ir J. Prunskis. Jie irgi savo dalį paskyrė knygos išleidimui. Leidėjas: Krikščionis Gyvenime, vadovaujamas prel. Vytauto Balčiūno. Premijos mecenatas prel. Juozas Prunskis. Knyga jau sulaužyta ir atiduodama spaudai. Leidinį peržiūrėjo Česl. Grin-cevičius.

• JAV vyskupų suvažiavimas Vašingtone lapr. 11-14 d. svarstė privalomų švenčių klausimą, palikdami jų visas šešias, tik įvesdami lengvatų, kai jos būna šeštadieniais ir pirmadieniais; nutarė įvesti mišiolėlį su prieinamesniais skaitymais vaikams, įvedė kai kuriuos pakeitimus parapijų tarybų sudarymui bei parūpino kai kuriuos naujus bažnytinių įstatymų paaiškinimus.