Spausdinti

CHIARA LUBICH

     Ši trumpa pastraipa paimta iš Patarlių Knygos (3, 11-12), kurioje minimas sūnaus drausminimas nereiškia tėvo bausmės, bet jo meilę kuri siekia vaikui to, kas gera.

     Tas apaštalo laiškas žydams skirtas tiems krikščionims, kurie buvo bandomi persekiojimais. Tos persekiojimų reikšmės priminimas galėjo jiems padėti suprasti, kad Dievo leidžiamas bandymas nėra tikra bausmė, bet ypatinga Tėvo meilė.

     Todėl čia mąstomi žodžiai ir palygina mūsų temą su anksčiau svarstyta, kuri primena krikščionio kentėjimų reikšmę. Tada pabrėžėme įvairius poveikius, kuriuos bandymai sukelia — šalindami mūsų netobulumus, mėgindami mūsų ištikimybę ir norą dalyvauti Kristaus pasaulio išganyme. Šį kartą mes pabrėžiame tą ypatingą meilę, kuri tuos bandymus mums siunčia. Čia minimų bandymų prasmė rodo, kaip dangiškasis Tėvas myli ir rūpinasi kiekvienu iš mūsų.

“Nes Dievas griežtai auklėja, ką myli, ir plaka kiekvieną sūnų, kurį priglaudžia” (Žyd 12,6)

     Dievas visuomet siunčia mums bandymus iš meilės. Tačiau čia mąstomi žodžiai akcentuoja dar kažką: jei mes ištversime, vadovaudamiesi Jėzaus mokymu ir ypač sekdami juo ir būdami su juo, kai mus ištinka bandymai, mes patirsime prie to, ką jau patyrėme, dar kitą bandymų poveikį, dar nuostabesnį ir labiau paliečiantį. Mes pamatysime, kad nėra abejonės, jog Dievas myli mus konkrečiai. Jo meilė mums yra visiškai asmeniška, kaip tėvo ar motinos kiekvienam vaikui, kaip menininko, kuris savo meno kūrybai koncentruoja visą dėmesį, visą įsijautimą, visą savo genijų.

     Kaip mes galėtumėm gyventi pagal čia mąstomus žodžius? Apsispręsdami kiekvieną bandymą nuoširdžiai priimti kaip dangiškojo Tėvo gilią ir asmenišką meilę, kuri daro mūsų santykius su juo vis intymesnius.

     Lengva atpažinti Dievo Tėvo meilę palaimingame gyvenimo džiaugsme, gamtos grožyje, kurį jis sutvėrė, dvasinėje paguodoje, kurią jis karts nuo karto mums siunčia, gėrybėse, kurias jo apvaizda parūpina. Bet sunkiau atpažinti jo meilę bandymuose. Iš tikrųjų mes esame tikri jo vaikai, jei tikime jo meile taip pat ir tokiais momentais. Taip darydami, mes galėsime patirti jo meilę visose mūsų egzistencijos apraiškose.

     Mes galėsime pamatyti savo gyvenimo prasmę. Suprasime, jog, ką tik jis leidžia nutikti mūs gyvenime, yra jo asmeniškos meilės plano mumyse vykdymas, nuostabus atbaigimas, net jei kartais leidžia skausmingus nutikimus, kad viduje galėtumėm pajusti, kaip Dievas vadovauja įvykiams, savo begaline išmintimi paversdamas blogį gėriu. Trumpai tariant, mes galėsime matyti visuose tuose dalykuose, kuriems leidžia įvykti, jog jis parenka labiausiai tinkamą ir veikiantį būdą vesti mus toliau savo meilės keliu.

     Tada mūsų širdyse gims nuostabi meilė jam, mūsų tarpe įsigalės visiška vienybė, kuri atsidavusiems krikščionims yra būtina.

     Tad apsispręskime taip ir gyventi. O apsisprendę galėsime nuoširdžiai tesėti, nes dar ir tai mus skatina, kai žinome, jog viso pasaulio įvairių tautų ir rasių daugybė žmonių taip ir stengiasi gyventi.

Iš anglų kalbos išvertė Kostas Paulius