Spausdinti

Paruošė Gediminas Vakaris

PADĖKOS DIENA LIETUVOJE

     Rugsėjo 8-ąją Lietuva minėjo Švenčiausiosios Mergelės Marijos gimimo šventę, Vytauto Didžiojo karūnavimo dieną ir pirmą kartą — Padėkos dieną. Iškilmės vyko visuose Lietuvos miestuose, miesteliuose ir rajonuose.

     Pagrindinės Padėkos dienos pamaldos buvo laikomos Šiluvoje. Šv. Mišias aukojo kardinolas V. Sladkevičius ir Lietuvos vyskupai. Kardinolas ir AT pirmininkas V. Landsbergis pasirašė Lietuvos pasiaukojimo Nekaltosios Mergelės Marijos širdžiai aktą. Padėkos dienos epilogas buvo Vilniuje. Vakare arkikatedroje buvo laikomos iškilmingos šv. Mišios. Po jų tūkstančiai vilniečių susirinko Katedros aikštėje paminėti įvykusias iškilmes. (Tiesa)

Gyvasis Baltijos kelias    J. Polio nuotr.

LAPKRIČIO 23—čioji - LIETUVOS KARIUOMENĖS ĮKŪRIMO DIENA

     Iškilmės paminėti Lietuvos kariuomenės įkūrimo dieną prasidėjo šv. Mišiomis Vilniaus arkikatedroje. Jas aukojo vyskupas Sigitas Tamkevičius. Buvo pašventintos Lietuvos kariuomenės vėliavos. Paskelbta, kad Lietuvos vyskupų konferencijos nutarimu prelatas Alfonsas Svarinskas paskirtas Lietuvos kariuomenės vyriausiuoju kapelionu.

     Po Mišių Katedros aikštėje vyko Lietuvos kariuomenės paradas, kuriame dalyvavo kariuomenės junginiai iš visos Lietuvos miestų ir rajonų. Krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius priėmė naujokų priesaiką. Lietuvos karius pasveikino atstovai iš Estijos ir Latvijos. Iškilmingą paradą Katedros aikštėje stebėjo užsienio šalių diplomatai. Po pietų Antkainio ir Rasų kapinėse pagerbti žuvusieji už Lietuvos laisvę. (Lietuvos aidas)

PAMINĖTA JONO BASANAVIČIAUS GIMIMO 140-OSIOS METINĖS

     Patriarchui prisiminti minėjimas įvyko Vilniuje, Menininkų rūmuose. Ožkabalių kaime (Vilkaviškio raj.) jubiliejaus proga buvo iškilmingai atidarytas memorialinis muziejus Jono Basanavičiaus gimtoje sodyboje. Sodyba atstatyta visuomenės pastangomis. Jau kelinti metai čia talkose sodinami ąžuoliukai — kuriamas Jono Basanavičiaus ąžuolynas.

     Lapkričio 23 dieną nuo pat ryto ėjo žmonės prie Jono Basanavičiaus kapo Vilniuje Rasų kapinėse. Padėjo vainikus rašytojai, medikai, kariai. Puokštes gėlių dėjo seni vilniečiai, kuriems yra tekę pažinti šį taurų žmogų. Lenkė galvas pokario metų studentai, kurie buvo persekiojami vien už tai, kad ateidavo prie šio kapo per Vėlines. (Lietuvos aidas)

JAUNUOLIŲ ŠAUKIMAS Į KARINĘ TARNYBĄ

     Šį rudenį šaukimo lapelius gavo 1965 -72 metų gimimo vaikinai, kuriems šiais metais sukako 19 metų.

     Krašto apsaugos ministerijos komendantūros, vykdydamos vyriausybės nutarimą, pradėjo pirmąjį po 50 metų jaunuolių šaukimą į tikrąją karinę tarnybą. Vaikinai tarnaus Lietuvos pasienyje, greito reagavimo brigadose, garbės sargybos daliniuose, VRM patrulių tarnybose, įkalinimo įstaigų apsaugoje. Tarnyba truks 12 mėnesių. Vaikinai, kuriems patiks tarnyba kariuomenėje, galės tapti liktiniais, stoti į karininkų kursus.

     Imami kariuomenėn tik labai geros sveikatos vaikinai. Ypač tikrinama regėjimas, spaudimas. Žiūrima, kad nebūtų širdies sutrikimų, psichinių bei neurologinių susirgimų.

     Komendantūra kiekvienam naujokui primena, kad atvykstantys tarnauti būtų nusiprausę, trumpais plaukais, su savim turėtų šakutę, peiliuką, šaukštą, puoduką, tualeto reikmenis ir vieną pamainą apatinių drabužių.

     Komendantūros darbuotojai sako, kad šaukimas vyksta sklandžiai. Daug jaunuolių veržte veržiasi į greito reagavimo dalinius ir garbės sargybą. Tačiau kaip ir visur, kareivius apgyvendinti trūksta patalpų. (Lietuvos aidas)

GEDIMINO METAI

     1991-ieji metai buvo paskelbti Gedimino metais. Tais metais sukako 650 metų nuo Gedimino mirties. 1993 metais bus 670 m. nuo Vilniaus — Lietuvos sostinės įkūrimo.

Siūloma Vilniaus centre, Lukiškių aikštėje, pastatyti paminklą Lietuvos sostinės Vilniaus įkūrėjui — Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui Gediminui. 1323 metais pirmą kartą minimas Vilniaus vardas. Gediminas jau tada buvo perkėlęs Lietuvos sostinę iš Trakų į Vilnių. Kunigaikštis Gediminas rašė laiškus į Vakarų Europos valstybes, kviesdamas atvažiuoti į Vilnių ir įsikurti pirklius, amatininkus, vystyti prekybą. (Tiesa)

SPAUDŽIAMOS SULTYS

     Anykščių valstybinėje įmonėje “Anykščių vynas” pradėtas perdirbti naujasis obuolių derlius. Obuoliai superkami iš septyniolikos apylinkinių rajonų.

     Iš naujo derliaus spaudžiamos koncentruotos sultys. Tūkstantis tonų šių sulčių bus parduotos Vokietijai. Per šių metų sezoną jau pagaminta 31 tona koncentruotų raudonųjų serbentų sulčių. (Tiesa)

LIETUVOS POLICIJA

     Spalio 2-oji yra policijos šventė. Ji bus minima kasmet. Šiemet Vilniuje šventė prasidėjo prie Vidaus reikalų ministerijos. Vilniaus miesto gatvės jau seniai nebuvo mačiusios tokio gražaus būrio uniformuotų vyrų, kurie grojant orkestrui žygiavo darnia greta. Arkikatedroje Vilniaus vyskupas J. Tunaitis pašventino policijos vėliavą, aukojo šv. Mišias, kuriose dalyvavo vyriausybės nariai. Po pietų skverelyje prie VRM kultūros ir sporto rūmų pasodinti ąžuoliukai. Atidengtas paminklinis akmuo. (Tiesa)

VYSKUPAS VINCENTAS BORISEVIČIUS

     “Lietuvos aide” Aldona Kudžmaitė rašo, kaip jai pasisekė surinkti labai daug medžiagos apie kankinį vyskupą Vincentą Borisevičių. Vieni su juo dirbę ar kalėję prisiminimais dalijosi laiškuose, kiti pasakojo atvykę į butą, nebegalintys seneliai ar ligoniai kvietė atvažiuoti.

     Keturiasdešimt šeštųjų metų vasario penktosios vakaras buvo lyg ir toks pat, kaip visi kiti vakarai. Atlaikęs katedroje šv. Mišias, drauge su savo dviem seserimis vyskupas sėdo vakarieniauti. Bet prasiveria kambario durys ir įeina Telšių saugumo darbuotojas Raskevičius su pasiūlymu, kad vyskupą nuveš į Vilnių, kur vyksta Lietuvos vyskupų susirinkimas. Tik išėjus į kiemą, atsiskleidė baisi klasta. Kieme stovinčioje mašinoje sėdėjo dar keli saugumiečiai, kurie iššokę grūste į ją įgrūdo vyskupą ir užtrenkė duris. Vyskupas buvo nuvežtas į Vilnių, į valstybinio saugumo požemius ir užvesta baudžiamoji byla. Veltui Lietuvos vyskupai prašė LTSR Aukščiausios tarybos pirmininką J. Paleckį, kad vyskupas būtų paleistas. Niekas nepadėjo. Pančiai nuo šešiasdešimtmečio Ganytojo taip ir nenukrito iki pat jo mirties.

     “Vyskupą tardydavo, — pasakojo atvykęs zarasiškis K. Gurskis, — kiekvieną naktį. Iškviesdavo vakare, o paleisdavo tiktai ryte. Iš tardymo vyskupas ateidavo labai pavargęs, bet miegoti negalima, nes jau rytas. Stovėdavo ištisas valandas prie kameros kampe esančio staliuko beveik ant vienos kojos, nes antroji buvo labai nesveika — išsiplėtusios venos. Vyskupas buvo labai ramus ir kantrus. Visus kameroje esančius ramino tikėjimu, kad tos kančios kada nors pasibaigs”.

     “Mus nepaprastai žavėjo vyskupo šventumas, — pasakojo vilnietis A. Kavaliauskas, — labai tyliai, nes nebuvo galima garsiai kalbėti, jis pasakojo kameros kaliniams apie tiesą, gėrį, grožį, šventumą ir kitas dvasines vertybes. Sielojosi, kad tų vertybių vis mažiau ir mažiau beturi Lietuvos jaunimas. Skundėsi ir kad labai iškreipta, suklastota tikrovė jo byloje. Dėl savo ateities nejautė nė mažiausio nerimo”. — “Prieš Dievą ir sąžinę jaučiuosi esąs teisus, todėl ko man bijoti”, — sakydavo.

     B. Čaplikas iš Marcinkonių sakė, kad kažin ar būtų iškentėję tas baisiąsias kančių dienas, jei nebūtų buvę drauge su vyskupu. Jis mums davė tiek daug dvasinės stiprybės, kad ji gaivino mus net tolimame Magadane ar kituose lageriuose.

     Kiekviename laiške, pasakojime, vis tokie šilti, gražūs atsiliepimai. Sudomino mane vienas autentiškas, su dvylika parašų, antspaudu patvirtintas dokumentas. Dvi savaites prieš vyskupo teismą jį pateikė Telšių miesto gydytojai žydai. Laiške buvo tvirtinama, kad vyskupas Borisevičius vokiečių okupacijos metu priglaudęs ir slėpęs dešimt suaugusių moterų žydžių. Laikė kaimuose ir pas kai kuriuos vyskupijos kunigus besislapstančius žydus. Iš Telšių kalėjimo išlaisvino ir išgelbėjo nuo pražuvimo keturmetę žydukę. Žydai prašė teismą į tai atsižvelgti. Niekas nepadėjo. Buvo nuteistas sušaudyti.

     Kartu kalėjusiųjų prisiminimuose vyskupas visada buvęs nepaprastai nuoširdus, gera linkintis, gailesingas. Gavęs menką siuntinėlį (nes didelių neduodavo), dalijosi su kitais. Buvo kantrus, grįžęs iš tardytojo padrąsindavo kitus nenusiminti. Buvo mušamas, kentėjo daug, buvo labai sutinusios kojos. Visada vilkėjo sutaną, buvo nepalūžęs, tiesus, labai ramus.

     Vyskupas Vincentas Borisevičius buvo sušaudytas 1946 m. lapkričio 18 d. Bet kur? Kur tavo kapas, vyskupe? Kur ilsisi tavo kaulai, kuriuos Lietuvos tikintieji nori surasti ir garbingai palaidoti? Daugelio iš visos Lietuvos atėjusių laiškų autoriai tvirtina, kad vyskupas sušaudytas Gedimino kalno papėdėje, netoli Vilnelės. Lapkričio 17 d. vyskupas B. Borisevičius buvo labai gražiai paminėtas Telšių katedroje. Daug žmonių susirinko ir kitose Lietuvos bažnyčiose pasimelsti už ganytojo sielą.

     O ten, prie Vilnelės, Gedimino kalno papėdėje buvo daug uždegta žvakučių. Kaip auką, kaip širdies dalelę, kartu su gražiausiais jausmais tikintieji jas čia atnešė ir uždegė. Kas žino, gal žvakutės sužibo ir toje vietoje, kurią prieš keturiasdešimt penkerius metus aplaistė ganytojo kraujas.

■    Nijolė Sadunaitė išrinkta Vilniaus dekanato "Caritas" pirmininke. Jos įstaiga yra Odminių g-je 8-7, beveik priešais katedrą.

■    Viena iš dienraščio "Draugo" redaktorių — Aldona Zailskaitė — yra baigusi teologijos studijas. Rašo turiningus religinius vedamuosius ir veda rekolekcijas. 1991 spalio pirmą savaitgalį vedė rekolekcijas moterims Čikagoje, o antrą spalio savaitgalį — Los Angeles grupei.