Juozas Prunskis

     Ar tik ne pirmas atvejis Prancūzijos istorijoje, kad jų sostinės kardinolas Jean—Marie Lustiger yra žydas. Tiesa, jis yra išėjęs prancūzų mokyklas, yra prancūzų kultūros žmogus, bet ir jis pats save laiko žydu.

     Tai įdomus asmuo ir patiems prancūzams. Du jų intelektualai — Paryžiaus politinių mokslų instituto direktorius Louis Missika ir Socialinių tyrimų nacionalinio centro direktorius Dominique Walton 65 valandas su juo kalbėjosi, į juostelę įrašydamas to pasikalbėjimo eigą. Susidarė ištisa knyga, pavadinta “Le Choix de Dieu: Entretiens avec Jean—Louis Missika et Dominique Walton”. Šią knygą Rebecca Howell Balinski išvertė į anglų kalbą. Ji yra neseniai išleista Ignatius Press San Francisco mieste ir pavadinta “Choosing God —    Chosen by God. Conversations with Jean —    Marie Cardinal Lustiger”.

     Pirmą kartą gyvenime teko matyti tokią knygą, kuri ištisai sudaryta iš pasikalbėjimo duotų klausimų ir susilauktų atsakymų, lyg koks ilgas interviu, užimąs net 423 puslapius.

     Iš knygos paaiškėja, kad kardinolo Lustiger tėvai 1918 m. iš Lenkijos atsikėlė į Prancūziją. Abudu tėvai yra žydai. Kardinolas dar turi ketveriais metais jaunesnę seserį. Jo senelis buvo rabinas Lenkijoje. Kardinolas sako, kad visą laiką jis save laiko žydu. Jo vardas buvo Aaronas. Jų šeimoje Biblija buvo laikoma užrakinta. Tėvai nebuvo labai religingi. 1936 m. busimasis kardinolas pirmą kartą surado Šv. Raštą. Kai jis buvo tik dešimties metų, į jo rankas pateko knyga apie katalikus kankinius

     D. Britanijoje. Tada dar jam buvo daug neaiškumų, nes jis nežinojo skirtumo tarp katalikų ir protestantų, nebuvo mokęsis Britų istorijos. Skaitydamas Naująjį Testamentą, jis pajuto naują įnašą į savo žydiškąją pasaulėžiūrą. 1940 m. jis jau skaitė katalikų autorių Paskalį. Jis ypač pamėgo religinius draminius Corneille ir Racine veikalus. Kartą Montaigne licėjuje jis pastebėjo mokinius, einančius į katekizmo pamoką ir diskutuojančius kai kuriuos klausimus. Ir jis įsiterpė j jų būrį. Bet šie jį tiesiog išspyrė, šaukdami: “Esi žydas, čia ne tavo reikalas!” vis dėlto jis susidomėjo katalikybe ir nusprendė apsikrikštyti. Krikštą jis priėmė Orleano katedroje.

     Vienu metu jis ginčijosi su kitu žydu. Lustiger jam įrodė, kad Kristus yra Mesijas. Tada jo katalikybei besipriešinantiems tėvams tas žydas pasakė: “Nieko jau nebegalite padaryti. Duokit jam valią”. Motina mirė gana anksti. Ji buvo nugabenta į Auschvvitzą ir ten nužudyta.

     Lustiger krikštą ir pirmąją Komuniją priėmė 1940 m. rugpjūčio 25 d., paskui per dvejus metus jau nuodugniau galėjo gilintis į krikščionybę. Dabar jis suartėjo su mokslo draugais katalikais ir net įsijungė į Prancūzų katalikų jaunimo organizaciją. Jis pats sakė: “Aš atradau krikščioniško gyvenimo grožį ir karštumą. Beveik kasdien ėjau į Mišias”.

     Bet nacių okupacijos metu jį pradėjo varginti policija. Sakė, jog jie žino, kad jis yra žydas. Ant jo oficialaus dokumento uždėjo antspaudą “Žydas”. Dabar jam reikėjo slapstytis, pasirūpino gauti netikrus dokumentus, įsijungė į jaunų rezistentų sąjūdį “Krikščioniškas liudi-jimas”ir platino jų slaptą žurnalą “Temoignage Chretien”.

     Jis buvo Toulouse mieste, kai baigėsi II pasaulinis karas. Skaudžiai jį paveikė naujos prievartas pareiškimas, kai prancūzai plakė ir gatvėmis vilko kolaborantus su okupantais, kai šaukė “kekšės!”, vilkdami pusnuoges nacių drauges. Tame mieste tada prancūzai komunistai labai žiauriai elgėsi.

     Į Paryžių Lustiger grįžo 1944 m. Motina jau buvo nacių nužudyta, o jis su tėvu nebegalėjo apsigyventi jų ten konfiskuotoje pastogėje. Tais pačiais metais jis įstojo į Sorbonos universitetą. Per porą metų išėjęs klasikinės literatūros kursą, dvejus metus studijavo filosofiją Katalikų institute. 1946 m. jau įstojo į kunigų seminariją Anksčiau nestojo, nes vis dar buvo įtempti santykiai su tėvu.

     Seminarijoje buvo 60 klierikų. Visi jau buvo studijavę universitetuose. Lustiger buvo sužavėtas ten rasta intelektualine laisve. Bet 1950 m., kai jis jau buvo 24 m. amžiaus, turėjo atlikti karinę tarnybą. Pagrindinį apmokymą gavo pėstininkų pulke. Nesislėpė, kad jis buvo klierikas.

     Seminarijoje Lustiger išbuvo septynerius metus. Jau tada jis palaikė ryšius su universiteto studentais ir su jų kapelionu. Įšventintas kunigu, jis buvo paskirtas Sorbonos universiteto studentų kapelionu. Jo dvasinei globai buvo pavesti ir Paryžiaus akademijos studentai. Su studentais tada darbavosi apie 20 kunigų, daugiausia jėzuitai. Nuo 1959 m. Lustiger tapo Richelieu centro direktorium, o 1965 m. paskirtas visų studentų kapelionų vyresniuoju.

     Jam įstrigo į mintį faktas: kai popiežius Jonas Paulius II vyko į Liurdą, jį aerouoste sutiko prezidentas Mitterand. Popiežius pakartojo prancūzų šūkį: “Liberté, Egalité, Fraternité” (Laisvė, Lygybė, Brolybė), išryškindamas, kad tai krikščionybės išugdytas šūkis.

     Kard. Lustiger labai brangina laisvės principus. Minėtiems mokslininkams, vedusiems su juo pasikalbėjimus, jis pasakė: “Pirmoji žmogaus teisių deklaracija pabrėžė jų nepanaikinamą charakterį, tvirtinant, kad kiekvienas žmogus jas gavo iš Tvėrėjo. Tai teistinis humanizmas. Jis toks pasiliko Jungtinėse Valstijose, kurių revoliucija įvyko pirma Prancūzijos ... Vienintelė jėga, kuri įstengia atsilaikyti iki galo, yra dvasinė ... Žmogus pasilieka laisvas, bet Bažnyčios pareiga, kalbant Dievo vardu, nurodyti, kas gera ir kas bloga”.

     Kalbėdamas apie Kristaus palikimą, Lustiger sakė: “Mano patirtis įtikino mane, kad konfrontacijoje su mūsų laikų inovacijomis ir pažiūromis Evangelija pasilieka vaisinga. Liudydamas daugelio intelektualų ir menininkų — jaunų ir vyresnių — atsivertimus, aš mačiau, kaip Bažnyčia yra sudaryta”.

     Jam teko organizuoti tūkstančių studentų pilgrimines keliones į garsiąją Chartres šventovę. Jis mokėjo su studentais bendrauti, kaip su lygiais, vis dėlto neprarasdamas kunigo vaidmens. Jis kalbėjo: “Tie jauni žmonės, kuriems aš tarnavau, pasidarė man nuostabi, nepakeičiama dovana. Padedant jiems susirasti pačius save ir Dievą, buvo neįkainojamas paskatinimas mano paties dvasiniam gyvenimui”.

     Jam taip pat buvo džiaugsmas atlikti poros mėnesių kelionę į JAV. Tačiau po kurio laiko iš studentų kapeliono Lustiger buvo perkeltas darbuotis Sainte-Jeanne-de-Chantal parapijoje. Tai buvo perkėlimas į paprastutes pareigas, bet jis čia taip nuoširdžiai įsijungė į darbą, kad verkė, kai reikėjo iš parapijos keltis kitur. Jis visuomet pabrėždavo krikščioniškosios moralės svarbą, kuri yra paremta Dievo įsakymais.

     1979 m. Lustiger buvo paskirtas Orleano vyskupu. Tai jis laiko labiausiai lemiama tarnyba savo gyvenime. Orleano vyskupu jis išbuvo metus ir tris mėnesius. Jis sako, kad gavęs žinią, jog skiriamas Paryžiaus arkivyskupu, iš pradžių pajuto liūdesį, kad reikės palikti Orleaną. Jis net nesijautė, kad būtų labiausiai tinkamas toms pareigoms. Bet ir tada jis viešai prisipažino, kad yra žydas, Lenkijos emigranto sūnus.

     Kard. Lustiger yra gerbiamas ir įtakingas žmogus. Ši jo dabarties pasisakymų knyga apima daugelį istorinių, ideologinių, religinių klausimų, ryškiai nušviečia jo gyvenimo kelią. Reikia tik stebėtis tų dviejų jį kalbinusių mokslininkų gilumu, įžvalgumu, keliamų klausimų aktualumu ir platumu.

Atsiųsta paminėti

Aleksandras Radžius. KELIAUJAME ABU, MĖNULI. Eilėraščiai. Dailininkas Paulius Jurkus. Leidėjas “Darbininkas”. Spaudė Pranciškonų spaustuvė, 341 Highland Blvd., Brooklyn, NY 11207. 1991 m. 64 psl., kaina 6 dol. Ciklų motto šv. Pranciškaus Asyžiečio “Saulės giesmės” ištraukos. Giesmės vertėjas — Stasys Santvaras.

Aleksandras Radžius, be abejo, yra vienintelis mūsų poetas, savo eilėraščius rašąs iš žvaigždžių ir astronomijos. Jau pirmiau jis yra išleidęs tris knygas: Paukščių takas (1961), Baltas mėnulio miestas (1975) ir Priimk mane, mėnuli (1980).

Šiame rinkinyje yra 49 eilėraščiai, parašyti modernia forma, nesilaikant nei pastovaus ritmo, nei rimo, bet (kaip knygos aplanke rašoma) “visur jie sukasi melodingai ir plaukia kaip tie žvaigždynai, kaip tas Mėnulis, kaip Visata”.

David Fainhauz. LITHUANIANS IN THE USA. Aspects of Ethnic Identity. Lithuanian Library Press, Inc., Chicago, IL 1991. Išvertė Algirdas Dumčius. 246 psl., kaina 15 dol.

Į LAISVĘ. Nr. 112 (149). Rezistencinės minties ir politikos žurnalas. Leidžia Lietuvių Fronto

Bičiuliai tris kartus per metus. Redaguoja Juozas Baužys, 9240 Cliffside Ln., Orlando Park, IL 60462. Administracija: J. Prakapas, 14 Thelma Dr., Bakersfield, CA 933 05.

LITUANUS. Vol, 37, No. 4. Šį numerį redagavo Antanas Klimas. Redakcijos ir administracijos adresas: Lituanus, 6621 S. Troy, Chicago, IL 60629-2913.