Bernadeta Miliauskaitė—Harris
Kiekvieną kartą, kai aplankau mamą įeidama pro duris, pirmiausia pastebiu Šventosios Šeimynėlės paveikslą, kuris jau daug metų kabo virtuvėje ant sienos prie stalo. Augant pas tėvelius, kiekviena diena prasidėjo ir baigėsi po tuo paveikslu. Iš ryto valgydavome pusryčius po juo, prieš išskubėdami j mokyklą ir darbus. Vakare valgydavome vakarienę, tėveliui grįžus iš darbo. Susėdę prie stalo, dalindavomės praėjusios dienos įspūdžiais, džiaugsmais ir skausmais. Kiek pergyventa po tuo paveikslu!
Pažvelgus į Šventą Juozapą, Mariją ir Jėzų, pamąstau, kad tokia šeima ir šeima, kurioje aš užaugau su tėvais, sesute ir broliu, darosi retenybė. Tai besikeičiančių laikų rezultatas. Su jais atėjo įvairių pavojų šeimos išsilaikymui.
Pirmas iš tų pavojų yra skyrybos. Esant JAV-bių gimnazijos mokytoja, tenka susitikti su mokinių tėvais. Dažnai nežinia, kurio mokinio tėvai jie yra, nes pavardės skirtingos. Šeimai išsiardžius, vaikai pasilieka gyventi su tėvu ar motina. Išsiskyrę tėvai veda antrą ar daugiau kartų. Vaikai pasilieka pirmo tėvo pavardę. Kiti atsiduria naujo tėvo ar motinos sukurtoje šeimoje ir turi įbrolius ir įseseres.
Ne visi, kurie išsiskiria, vėl susituokia. Vieni lieka auginti vaikus, pasidalindami jais savaitgaliais su išsiskyrusiu tėvu ar motina. Nors vaikai praleidžia savaitgalius su tėvu ar motina, jie nejaučia jų kasdieninės meilės. Visi šie pergyvenimai paveikia vaikus ir pasireiškia jų elgesyje mokykloje bei santykiuose su likusiais šeimos nariais, draugais, mokytojais ir vyresniaisiais.
Šiais laikais, nors tėvai nėra išsiskyrę, jie vis tiek yra atskirti nuo vaikų. Dauguma motinų nenori praleisti visą laiką namuose, augindamos vaikus, kadangi nenori atsisakyti savo profesijos ar sumažinti finansus. Priešmokyklinio amžiaus vaikų globą paveda dienos apsaugos centrui. Tai yra kitas pavojus šeimai, globėjai neatstos motinos. Vaikų auklėjimas reikalauja motinos pasiaukojimo, kad būtų galima jiems įskiepyti katalikybės ir lietuvybės vertybes. Vaikai greitai užauga, ir baigiasi šis ypatingas gyvenimo laikotarpis, kuris jau nesikartos.
Trečias didelis pavojus yra augantis skaičius neištekėjusių mergaičių, kurios pagimdo kūdikius.
Kokia gali būti šio krašto ateitis, kada jos pačios, dar būdamos nesubrendusios, jau gimdo kūdikius? JAV-bių gimnazijose yra tokioms mokinėms specialiai įrengti kambariai, kur globojami jų kūdikiai pamokų metu. Ant durų iškaba prašo: “Tylos! Kūdikėliai miega”. Deja, tie kūdikėliai nežinos šeimos meilės. Kokias šeimas sukurs jie patys užaugę?
Daug kūdikėlių visai nepažins gyvenimo, nes motinos juos žudo dar negimusius. Moterys, kurios kovoja už lygias teises, teigia, kad daryti ar nedaryti abortą yra moters sprendimas. Užuot dedamos pastangas šeimai išlaikyti, šios moterys ją ardo.
Kita šeimos ardytojų grupė siekia lygių teisių homoseksualams. Jie nori, kad jų gyvenimas su vienas kitu būtų pripažintas kaip susituokusiųjų gyvenimas. Tai vedybų išjuokimas. Jų gyvenimas visai negali prilygti prie Dievo įsteigto moterystės sakramento, kurį apibūdina šventas Matas Evangelijoje:
“ ...jog Kūrėjas iš pradžių ‘sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį’ ir pasakė: ‘Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu’ “ (Mt 19, 4-5).
Dar baisiau yra, kad ši grupė kovoja dėl homoseksualų teisių įsisūnyti ir auklėti vaikus. Jų gyvenimas bus rodomas tiems vaikams kaip normalus. Katalikų Bažnyčia nepateisina šio elgesio.
Galima sakyti, kad šie šeimos pavojai yra rezultatai šių dienų žmogaus palinkimo galvoti tik apie save. Nori išpildyti savo norus, o nenori pasiaukoti kitiems. O meilė ir pasiaukojimas yra reikalingi išlaikyti šeimą. Šventas Paulius rašo:
“Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško savo naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria” (1 Kor 13,4-7).
Geriausias meilės ištvermingumo pavyzdys yra Šventoji Šeimynėlė, kurios galva yra Šventas Juozapas. Jis negalvojo apie savo norus ar malonumus. Priėmęs Dievo valią vesti Mariją, sutiko būti jos Skaistusis Sužadėtinis. Jis parodo, kad skaistybė yra reikalinga ir šiais laikais, kai žmogus galvoja daugiausia apie lytinį santykiavimą ir nelaiko tai nuodėme. Kūno geidulių patenkinimas pasidarė svarbesnis už Dešimt Dievo įsakymų. Ši galvosena ir sukūrė problemas, kurios griauna šeimą: bendras gyvenimas prieš vedybas, skyrybos, abortai, homoseksualizmas ir besiplečianti AIDS liga. Jei žmogus susilaikytų ir suprastų lytinio santykiavimo svarbumą tik vedybiniame gyvenime, šios problemos sumažėtų.
Deja, šiais laikais yra juokiamasi iš šio pagrindinio žmogaus gyvenimo principo. Vietoj skaistybės yra skelbiama “safe sex”, apie kurį net aiškina mokyklose ir gimnazijose. Verčiau reikėtų mokyti, ką šv. Paulius rašo savo šeštajame laiške Korintiečiams:
“Saugokitės palaidumo! Bet kokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkėlis nusikalsta savo kūnu. Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau? Iš tiesų esate atpirkti už didelę kainą. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu” (18-20).
Šventas Juozapas sąžiningai atliko tėvo pareigas, o Marija — motinos. Ji apie save negalvojo, kai sutiko būti Jėzaus Motina. Pergyveno jo kančią ir mirtį, niekam nepriekaištaudama. Ji mus moko, kaip priimti Dievo valią. Jėzus užaugo, gerbdamas ir mylėdamas savo tėvus ir jų pasiaukojimą.
Šventoji Šeimynėlė neapsiėjo be bandymų. Su džiaugsmu buvo laukiamas Kūdikėlis Jėzus. Kaip liūdna buvo Marijai jį pagimdyti tvartelyje tarp gyvulių! Kandangi nebuvo saugu tėviškėje, Šventoji Šeimynėlė turėjo gyventi tremtyje, Egipte. Kaip skaudu buvo palikti savo namus ir artimuosius! Jėzui paaugus, tėvams nežinant, jis pasiliko šventykloje. Šventas Juozapas ir Marija jo ieškojo tris dienas. Kaip išsigandę jie buvo, nežinodami, kur jų vaikas. Šventas Juozapas mirė, palikdamas Mariją ir Jėzų. Kaip liūdna netekti šeimos galvos! Šventoji Šeimynėlė nebėgo nuo šių kryžių, ieškodama abortų ar skyrybų, bet juos priėmė.
Šventoji Šeimynėlė tikrai įgyvendino šv. Pauliaus žodžius, kuriuos turėtume prisiminti ir mes:
“Taigi jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai, apsivilkite nuoširdžiu gailestingumu, gerumu, nuolankumu, ramumu ir kantrumu. Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Viešpats jums atleido, taip ir jūs atleiskite. Viršum viso šito, tebūna meilė, kuri yra tobulumo raištis” (Kor 3, 12-14).
Mūsų virtuvėje irgi kabo Šventosios Šeimynėlės paveikslas, kuris primena meilę ir pasiaukojimą. Pažiūrėjus į jį, padėkoju Šventajai Šeimynėlei, kad augant globojo mūsų šeimą. Taip pat prašau jos padėti mano šeimai ir visoms šeimoms sekti jų pavyzdžiu ir nugalėti šių laikų problemas.
■ Jurbarko "Caritas" skyriaus pakviestas, ten viešėjo Vokietijos Ksanteno katedros "Caritas" pirmininkė Katerina Dupon. Jos dėka į Jurbarką jau du kartus buvo atvežtos didelės rūbų, maisto, medikamentų siuntos. Buvo atvykusi su vyru. Juodu su būreliu jurbarkiečių buvo nuvežti į kryžių kalną, kur pastatė kryžių.
■ Maskvoje įvykusio sukilimo metu, kada sukilėliai buvo užėmę radijo stotis, Jelcinas per jų neliestą katalikų radijo stotį paragino gyventojus skubėti prie parlamento ir jį ginti, nepaisant tankų. Tai katalikų radijo stočiai dėkingas Jelcinas leido transliuoti Mišias Marijos garbei iš Fatimos, Portugalijos.