P. DAUGINTIS, SJ

     Š'v. Jonas apaštalas gilioje savo senatvėje yra parašęs tokį įspėjimą tikintiesiems:

     — Mano vaikeliai, nemylėkite pasaulio, nei to, kas yra pasaulyje. Jei kas myli pasaulį, nėra jame Dievo meilės, nes visa, kas yra pasaulyje, tai kūno geismas, tai akių geismas ir gyvenimo puikybė. O tai nėra iš Tėvo, bet iš pasaulio. Praeina pasaulis ir jo geismai. Kas vykdo Dievo valią, tas išlieka per amžius!

     Tie žodžiai man atrodė labai pranašiški ir svarbūs ypač mums, šių dienų tikintiesiems. Dabar (ko nebuvo anksčiau) pasaulis su savo klaidinančia spauda, radiju, televizija, šviesjuostėmis ateina tiesiai į mūsų pačių namus. Viešoji nuomonė netvarkingų veiksmų ar elgesio nebevadina blogybėmis, nedrįsta viešai smerkti jų nedorumą ir didelę žalą žmogui ir visuomenei.

Čia prasideda Kauno miesto istorija: pilies liekanos (13 a.)    J. Polio nuolr.

     Aišku, “pasaulis” čia suprantamas blogąja prasme. Pasaulis blogąja prasme priklauso prie anų veiksmų, vedančių žmogų į blogį, į nuodėmę, būtent: netvarkingi polinkiai su aistromis, supasaulėjimas ir piktoji dvasia.

     Kūno polinkiai su aistromis ir kitomis - net dvasinėmis - galiomis tampa netvarkingi dėl gimtosios nuodėmės, blogo paveldėjimo ir paties žmogaus įsigytų blogų įpročių ar ydų. Blogasis pasaulis — tai žmonės, neigiamai įtaigaujantys savo pavyzdžiu, žodžiu, veiksmais ar sukurta aplinka. Pvz.: nekukliomis madomis, sąmoningai ar netyčia sudarytomis aplinkybėmis (baliukais su primygtinai siūlomais stipriaisiais gėrimais, aistringomis dainomis, šokiais) ar gyvenimo sąlygomis (turint bendrauti, gyventi, mokytis, dirbti su tokiais žmonėmis ar vis maišytis blogoje aplinkoje). Taigi tas blogasis pasaulis, veikdamas netvarkingus žmogaus polinkius, sukeldamas jo aistras, skatina, vilioja, traukia, o kartais net stumte stumia į blogus poelgius, dažnai ir į nuodėmę.

     Netvarkingais žmogaus polinkiais, jausmais ir galiomis bei pasaulio apgaulingomis įtaigomis dažnai vienaip ar kitaip pasinaudoja piktoji dvasia, ta amžina Dievo garbės ir žmogaus laimės priešininkė, sugundanti žmogų nuodėmėn, anksčiau ar vėliau nutraukdama jį pražūtin.

     Praktiškai labai sunku suprasti, dėl ko įvyko nuopuolis ir nuodėmė: ar dėl pasaulio neigiamos įtakos, ar dėl velnio pagundos, ar dėl paties žmogaus netvarkingų polinkių, Tačiau, teoretiškai kalbant, galima visas tas įtakas atskirai pasvarstyti.

     Aname šv. Jono apaštalo įspėjime, kaip ir gyvenime, jos nėra aiškiai atskirtos. Ten rašoma: “...visa, kas yra pasaulyje — tai kūno geismas, akių geismas ir gyvenimo puikybė”. Kūno geismas čia suprastinas, kaip gyvybinis polinkis su lytimu instinktu. Akių geismas — tai, ką žmogus mato ir trokšta turėti; tai polinkis gauti sau pačiam, įsigyti, naudotis daiktais, gėrybėmis, turtu, kitos lyties asmeniu (erotinė aistra, meilės jausmas). Gyvenimo puikybė — tai perdėtas savęs vertinimas, savimi pasitikėjimas, sąmoningas ar nesąmoningas savęs garbinimas, nustumiant į šalį Dievą, jį užmirštant, net neigiant.

     Čia nėra galimybės plačiai aprašyti tokio pasaulio viliojimą, spaudimą, trauką, apgaules. Prisiminkime tik įtaigius skatinimus į gardžius valgius, skanumynus, stipriuosius gėrimus šeimoje, giminėje, baliuose ir komercijoje, arba konsumerizmu persiėmusios visuomenės psichologinį spaudimą į patogų, pasiturintį gyvenimą (vis geresnius baldus, rūbus, automobilius, namus), ar bendraamžių neigiamą įtaką vaikams, paaugliams, jaunuoliams (rūkymą, narkotikų vartojimą, gaujas), ar mergaičių ir moterų apsirengimo madas, laisvą elgesį. Panaši neigiama įtaka yra sekso, meilės ir kitų jausmų srityje per erotines noveles, romanus, nepadorias fotografijas, reklamas, televizijos programas, filmus. Visa tai skatina ir apgaulingai vilioja į erotiką, lytinį santykiavimą, todėl ir į netvarkingąją — “laisvąją” — meilę, šeimų skyrybas, abortus ar homoseksualizmą. Tačiau retai paminimas pavojus užsikrėsti AIDS ar kitomis lytinėmis ligomis. Nekreipiama dėmesio į tokių ligonių fizines ar dvasines kančias (AIDS ligonio gygymas per metus kainuoja apie 40 tūkst. dolerių, o vieno narkotiko vaiko mokymas specialiose mokyklose apie 10 tūkstančių per metus).

     Tai veikia mus visus. Kas ryžtingai nestoja prieš tokio pasaulio įtaką, tas anksčiau ar vėliau persiima pasaulietiška galvosena ir pasaulėžiūra. Jo laikysena ir elgsena dažnai tampa nuodėminga.

Atsilaikymas ir pasaulio dvasios nugalėjimas

     Nelengva atsilaikyti prieš vylingą pasaulio dvasią. Juo sunkiau, kad mūsų laikais kultūra, civilizacija ir patys žmonės yra labai stipriai supasaulėję. Juk gyvename laikotarpyje, kuriame sekuliarizacija (blogąja prasme) ir netvarkingi, nedori elgesiai nebelaikomi blogybe. Kasdien turime gyventi ir bendrauti su šiais supasaulėjusiais žmonėmis. Taip pat privalome patenkinti savo gyvybinius bei dvasinius poreikius. Turime naudotis savo ir kitų netvarkingais polinkiais, jausmais, net ir netvarkingomis savo dvasinėmis galiomis.

     Tačiau su Dievo pagalba galime atsilaikyti ir nugalėti, jeigu tikrai stengsimės. Dėl to Paskutinės vakarienės salėje Jėzus kalbėjo savo apaštalams, kuriems grėsė pavojus jo išsiginti: “Melskitės ir budėkite, kad neįpultumėte į pagundą”. Ir “Tėve mūsų” maldoje jis mokė prašyti: “Neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto!” Tos dieviškos pagalbos reikia Viešpatį nuoširdžiai prašyti, ypač kai užpuola pagunda ar ilgai nenori pasitraukti.

     Pats Jėzus, Dievo Sūnus, prašė pagalbos savo apaštalams, mokiniams, tad ir mums:

     — Tėve, aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio, bet kad apsaugotum juos nuo piktojo. Jie nėra iš pasaulio, kaip ir aš nesu iš pasaulio (Jn 17, 15).

     Be to, Jėzaus nurodymas “budėkite” sako, kad mes patys turime būti apdairūs ir dėti daug pastangų atsilaikyti bei nugalėti pagundas, iš kur jos beateitų. Pirmiausia turime tvirtai nusistatyti ir to nusistatymo laikytis: pasaulis, nors vilioja ir žada daug džiaugsmų, bet iš tikrųjų neteikia tikro džiaugsmo, pasitenkinimo ir patvarios, kilnios laimės. Pasaulietiška galvosena, pasaulio išmintis yra klaidinanti, vedanti į sunkumus, skausmą, vargą, blogį, nuodėmę, žemišką ir amžinąją pražūtį.

     Visiems laikams galioja apaštalo Jokūbo žodžiai: “Argi nežinote, kad draugystė su pasauliu yra priešinga draugystei su Dievu? Taigi, kas nori būti pasaulio bičiulis, tas tampa Dievo priešininkas. Dievas, priešinasi išpuikėliams, o nuolankiesiems teikia savo malonę” (Jok 4, 14). O apaštalas Paulius rašė Korinto, ano meto didmiesčio ir tarptautinio uosto, tikintiesiems: “... o mes (tikėjimu ir krikštu) gavome ne pasaulio dvasią, bet iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume mums Dievo suteiktas dovanas”. Toliau jis labai rimtai įspėja: “Tegu niekas savęs neapgaudinėja! Jeigu kas jūsų tarpe tariasi esąs išmintingas, tepasidaro kvailas, kad būtų išmintingas. Juk šio pasaulio išmintis Dievo akyse yra kvailystė. Parašyta: ‘Jis sugauna protinguosius jų gudrybėje...’ ir toliau: ‘Viešpats žino išminčių mintis — kad jos niekingos’ (Plg. Job. 5, 19; Ps 93, 11). Tad niekas tenesididžiuoja žmonėmis” (1 Kor 2, 10; 3, 18).

     Tikrai daug kas save apgaudinėja ar leidžiasi pasaulio gudriųjų apgaudinėjamas. Vietoj peršamo, gardžiais valgiais, svaiginamaisiais gėrimais ir narkotikais žadamo, didelio malonumo, pasitenkinimo, geros sveikatos ir laimės, tokie (su priaugusiu svoriu) pajunta nemalonumus, įtampą, aukštą kraujo spaudimą ir palengva įvairias nervų, širdies, kepenų, vidurių, vėžio ligas, vergavimą alkoholiui, narkotikams, su žalingomis, skaudžiomis pasekmėmis patiems, šeimai ir visuomenei. Kaip jau rašėme, prie dar didesnių blogybių veda apgaulinga, labai plati reklama ir pasaulio propaganda sekso bei erotinės meilės srityje. Aniems, tapusiems “pasaulio bičiuliais” dėl pinigų, turto, aukštų, įtakingų vietų ir garsaus vardo bei garbės, tenka dideli, varginantys rūpesčiai, nerami sąžinė, nervų įtampa ir su tuo susijusios įvairios ligos, o taip pat nuskriaustųjų neapykanta. Žinoma, toks žmogus tampa ir Dievo priešininku, nebegauna iš jo pagalbos, malonių bei tėviškos globos.

     Užtai reikia įprasti iš anksto nepasitikėti pasaulio dvasia ir nesielgti pagal pasaulio “išmintingųjų” įtaigas. Priešingai — gyventi pagal Dievo įsakymus, nuostatus, patarimus. Jie surašyti Šv. Rašto knygose. Senovėje ir dabar žydai jas vadina torah, lietuviškai tariant, “nurodymai”, t.y. dangiškojo Tėvo savo vaikams su meile duoti nurodymai, kaip jie turi elgtis ir gyventi, kad būtų tikrai išmintingi bei laimingi žemėje ir amžinybėje. Skaitytojas turėtų save pirmiausia klausti, ar jis visiškai tais Dievo nurodymais ir jo gerumu pasitiki?

     Tų nurodymų tikėjimu apšviestas protas ir jautri sąžinė padės atskirti: ar veiksmas yra geras, įtaigautas meilės ir Dievo Dvasios; ar blogas — skatinamas pasaulio dvasios (o gal ir piktosios dvasios) ir jo paties kūniškumuo.

     Pirmą kartą pasakyti “ne!” gali būti kiek sunkoka. Antrą kartą lengviau, o trečią kartą gana lengva. Taip įprantama, įsigyjama dorybė. Ji lotyniškai išreiškiama žodžiu “virtus” — stiprybė, jėga. Žmogus tokiu būdu psichologiškai įgauna dvasinę jėgą, stiprybę dorai elgtis — dorybę.

     Šitaip elgdamiesi, valgyme ir gėrime įsigyjame santūrumo, blaivybės dorybę; sekso srityje — skaistybės dorybę. Pasiprašydami Dievo pagalbos, su noru ir toliau skaisčiai elgdamiesi, persiimsime skaistybės dvasia, o taip pat paklusnumo, gailestingumo, meilės dvasia. Palengva mūsų gyvenimas bus persunktas krikščioniškąja dvasia. Tuo būdu ne tik objektyviai mūsų sieloje gyvena Šv. Dvasia, bet ir subjektyviai jaučiame, asmeniškai su ja bendradarbiaujame.

     Prašome, norime ir leidžiamės Šv. Dvasios pamokomi, stengiamės gyventi pagal josios mokymus, apšvietimus, įkvėpimus, įspėjimus bei raginimus mylėti Dievą, artimą. Užtat jaučiamės mylimi ir mylintys, patenkinti, džiaugsmingi ir laimingi.

     Kad nugalėtume pasaulio viliones, gali kartais tekti griežtai, net radikaliai pasielgti. Taip mokė ir reikalavo Kalno pamoksle V. Jėzus: “Kiekvienas, kuris geidulingai žiūri į moterį, jau svetimauja savo širdimi. Todėl, jeigu tavo dešinioji akis skatina tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin... Ir jeigu tavo dešinioji ranka gundo nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Verčiau tau netekti vieno nario, negu kad visas tavo kūnas būtų įmestas į pragarą” (Mt 5, 28).

     Kitais žodžiais nusakant šį vaizdų, rytietišką, kontrastais įštartą pasakymą: jeigu kuris dalykas taip naudingas tau, kaip tavo dešinioji ranka, ar kuris asmuo taip reikalingas, kaip dešinioji akis, tačiau skatina į nuodėmę — atsisakyk to dalyko (tokio laikraščio, knygos, programos, filmo, mados, subuvimo). Jeigu kas traukia nusigerti, susipykti, paleistuvauti ar svetimauti, tai visai nutrauki bendravimą su tokiu asmeniu, šeimos nariu, gimine, bičiuliu, draugu, grupe, kompanija. Pradžoje tai gali būti skaudu, ilgu ir sunku gyventi, bet taip geriau tavo sielai ir dvasiai, ramiau tavo sąžinei ir nervams. Vėliau bus visai gerai.

     Taip atsilaikant, nugalint ir nesileidžiant būti apgautam, labai svarbu teigiamai veikti, nepalikti savo dvasios tuščios, duoti savo širdžiai ir polinkiams kuo nors pasitenkinti, pasidžiaugti, pasigėrėti. Reikia juos nukreipti į tvarkingus, gerus dalykus, į gražius, kilnius išgyvenimus. Kitaip sakant, sublimuoti, pakelti juos į aukštesnį lygį ar plotmę. Pvz.: siekiant išsimokslinimo, vis auklėtis ir grožėtis menu, pačiam įsigyti ar iš kitų pasiskolinti gerų knygų, žurnalų, meniškų albumų, skaidrių, juostelių; žinoti, kuriam kanale geros programos, filmai, kur vakarai ir renginiai su dora publika, šokiais. Būtina taip pat turėti gerą šeimą, priklausyti kuriai veikliai katalikiškai organizacijai, draugijai, klubui, įsijungti (ar pačiam sudaryti) į gerų, kilnių tautiečių būrelį, vienminčių ratelį, kuriame galima susieiti, pasidalinti žiniomis, kartu pasidžiaugti savųjų pasisekimais, švęsti laimėjimus ir dėkoti Dievui.

     Biznio ir kituose reikaluose mes paprastai nesileidžiame apgaudinėjami. Jei kartą kas mus apgauna, tai daugiau nepasitikime ir stengiamės su juo nebendrauti. Panašiai reikia elgtis ir dvasiniuose bei doros reikaluose, iš anksto nepasitikėti pasauliu, išpuikusiais bičiuliais, per daug moderniomis draugėmis. Jei apgavo, tai griežtai reaguoti ir pasidaryti vykdytinas išvadas. Jei patys apsigavome ar buvome pasaulio apgauti - nenusiminti, ypač jei tai įvyko dėl žmogiškos silpnybės. Ateityje turime būti labai apžvalgūs, nepasiduoti, kovoti ir daugiau budėti. Dievas tokias kaltes vis atleidžia.

    Tačiau, jei kuris aiškiai žino, kad tai netvarka, blogybė ir nuodėmė, o vis tiek leidžiasi suviliojamas, tai tada jau negerai. Taip įsukama į kelią pražūtin. Todėl reikia stengtis vis atsilaikyti, būti nugalėtojais, kurie visad pasitiki Dievo pagalba, jo tėviškais įsakymais ir nepailstančiu gerumu. Būkime kuklūs, neišdidūs, nesivaikykime pasaulio smagumų ir tuštybių. Būkime tikri katalikai, tvarkingai gyvenantys, kitiems džiaugsmą ir gėrį nešantys, patys besidžiaugiantys visais kilniais džiaugsmais, jausmais ir miela Dievo, šeimos, savo bičiulių draugyste.

*    Jei visu smarkumu veržėmės į kokį nors tikslą ir prašėme Dangaus pagalbos, bet negavome — vadinasi, sėdome ne į savo ratus.

*    Jeigu nori būti laimingas, laimink kitus pirmasis.