religinės ir tautinės kultūros žurnalas

1992 / KOVAS — MARCH/VOL. XLIII, NO. 3

TAU LENKIASI GIMTASIS MIESTAS

73

 Lacrima

GARSIŲJŲ JĖZUITŲ AMŽINO POILSIO VIETA

75

 Vytautas P. Jurkštas

PAPILDYMAI DĖL ATRADIMŲ

78

 Kun. Jonas Boruta, SJ

ŠV. KAZIMIERO BAŽNYČIA

79

 Red.

APIE ISTORINĘ ATMINTĮ...

80

 Alfredas Guščius

TEGUL NEIŠSIGĄSTA JŪSŲ ŠIRDYS

85

 K.J. Ambrasas, SJ

ŽODIS NUO KRYŽIAUS

86

 Kun. J. Lauriūnas, SJ

ESU SU JUMIS PER VISAS DIENAS

88

 Chiara Lubich

AMŽINYBĖS ILGESYS

89

 Ses. Gerarda Šuliauskaitė, EJK

MES NORIME GIRDĖTI APIE JĖZŲ

91

 Vincas Kolyčius

STAČIA GALVA Į DANGŲ

93

 Nina Gailiūnienė

NEGERA BŪTI VIENAM

96

 J. Lauriūnas, SJ

TĖVYNĖJE

99

 Gediminas Vakaris

KALBA

102

 Juozas Vaišnys, SJ

ATGARSIAI

104

 Red.

ĮVAIRYBĖS

105

 Red.

ŠYPSULIAI

106

 Red.

TRUMPAI

214

 Juoz. Pr.

Šis numeris iliustruotas Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios nuotraukomis. Viršelio piešinys — dail. Ados Sutkuvienės.

Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos.

Skyrių vinjetės ir apdaila Teresės Bogutienės.

Laiškai Lietuviams— Letters to Lithuanians (ISSN 00301-540) is published monthly except July/August, when bimonthly, for $15.00 a year by Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., 2345 West 56th Street, Chicago, Il 60636. Second class postage paid at Chicago, IL. POSTMASTER: Send address changes to Laiškai Lietuviams, 2345 W. 56th Street, Chicago, IL 60636 — 1098.

LACRIMA

Senasis Vilnius, miestas Gedimino,
Dar neužmiršo protėvių garsių.
Visi jį garsino, dabino, gynė,
Betgi Kazimieras — virš jų visų!

Karaliaus purpuro, garbės vainiko
Kazimieras netroško niekados.
Jie amžinybėj neverti skatiko,
Vargu ar sielai beatneš naudos...

Kitaip Tėvynę gerbęs ir mylėjęs,
Kitokią šlovę Lietuvai pelnys.
Neužpustys jo pėdsakų joks vėjas,
Nelies jo vardo užmaršties vilnis.

Šventajam lenkias Vilnius numylėtas,
Jo aureolės spindulių užlietas...

Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios vidus po restauracijos.

 (Atradimai Šv. Kazimiero bažnyčioje)

VYTAUTAS POVILAS JURKŠTAS

Šv. Kazimiero bažnyčioje — pirmojoje Vilniaus barokinėje šventykloje, statytoje 1604-1615 m., atsivėrė iki šiol visiškai nežinotas ir net nenumanomas kampelis. Apie jo gyvavimą neliudijo nė vienas šios svarbiausios Lietuvos jėzuitų provincijos bažnyčios praeities dokumentas, todėl atitinkamų žinių veltui ieškotume senuose vadovuose po Vilnių. Savaime aišku, kad šis objektas nepateko ir į Šv. Kazimiero bažnyčią tyrinėjusių istorikų, archeologų, architektų paieškų akiratį. Viską lėmė Jo Didenybė atsitiktinumas.

     Apie kokią bažnyčios didžiulio statinio dalį kalbama? Tai XVII a. laidojimo rūsys -kripta, matyt, slaptai užmūryta to pat amžiaus viduryje ar vėliau, prasidėjus žiauriems karams, kad mirusiųjų karstai būtų apsaugoti nuo užpuolikų kariaunos išniekinimo ir niokojimo. Taip ir liko rūsys neliestas iki mūsų dienų. Todėl nieko nuostabaus, kad apie jį nežinojo pastarųjų šimtmečių istorikai. Kriptos paslaptis galėjo būti patikėta tik svarbiausiems Lietuvos jėzuitų dignitoriams, bet, laikui bėgant, ir ji išsitrynė iš žmonių atminties.

     Kripta pastatyta po presbiterijos grindimis. Ji neseniai aptikta, atsitiktinai pralaužus grindis nišoje už altoriaus, dešinėje pusėje. Nors bažnyčia jau grąžinta tikriesiems jos šeimininkams jėzuitams ir parapijos tikintiesiems, šventyklos tvarkymo-restauravimo ir puošimo darbai vyksta toliau. Pavyzdžiui, baigiama atkurti antroji (dešinioji) zakristija, restauruojamas čia pat esantis jėzuitų vienuolyno-profesų namų pastatas, apie kurį bus kalbama toliau.

Kun. Jonas Boruta, SJ

     “Dienovidis” nemaža dėmesio skiria senojo Vilniaus architektūros paminklams — jų istorijai ir jų dabartinei būklei aptarti. Jūsų redaguojamo laikraščio straipsniai supažindina visuomenę su problemomis, iškylančiomis šiais permainų laikais restauruojant praeities kultūros palikimą. O

Šv. Kazimiero bažnyčios kupolas, primenantis karalaičio karūną.

visuomenės dėmesys — tai vienas iš garantų, kad kultūros ir architektūros paminklai nebus palikti likimo valiai, t.y. galutiniam sunykimui. Dėkojame, kad ir Vilniaus jėzuitų šv. Kazimiero bažnyčia pateko “Dienovidžio” akiratin.

     Norėtume papildyti Vytauto Povilo Jurkšto straipsnyje “Garsiųjų jėzuitų amžino poilsio vieta” pateiktas žinias apie šį pavasarį po didžiuoju altoriumi atrastą rūsį — laidojimo kriptą. Kas gi šio atradimo “kaltininkai”?

     Šv. Kazimiero bažnyčia pašventinta kovo 3 dieną. Tai paskutinės didesnės iškilmės, kurioms vadovavo a.a. Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius.

     ŠV. KAZIMIERO BAŽNYČIA — viena gražiausių baroko paminklų Vilniuje, skirta Lietuvos šventojo globėjo garbei.

     Ją pastatė jėzuitai, remiami Leono Sapiegos. (I Lietuvą jėzuitai atvyko 1569 m.). Pavyzdžiu buvo garsioji Romos Gesù (Jėzaus vardo) bažnyčia. Kertinis akmuo 1604 m. buvo atgabentas iš Antakalnio kalnų.

•    Šv. Kazimiero bažnyčia pašventinta 1609 m.; 1610, 1655, 1707 ir 1749 m. ją naikino gaisrai.

•   Vienas iš žymiausių čia dirbusių (apie 30 metų) tėvų buvo šventasis kankinys Andriejus BOBOLA (1657 m. nužudytas rusų kazokų, 1938 m. kanonizuotas).

•    Uždarius jėzuitų ordiną — 1773 m. — bažnyčia perduota kunigams emeritams, paskui parapijai, vėliau vienuoliams misijonieriams. (1814 m. jėzuitų ordinas atkurtas).

Alfredas Gusčius.

A Žižiūno nuotr.

ALFREDAS GUŠČIUS

     Stalininių konservatorių organizuotas perversmas sutrumpino mūsų kelią į laisvę mažiausiai vieneriais metais. Politiškai išsivadavome netikėtai greitai. O dvasiškai, morališkai? Subjektyvusis faktorius dabar pasidarė aktualesnis, svarbesnis. Kodėl? Todėl, kad dar daugelio tautiečių sielose tebesnaudžia... gauruotasis mamutas, t.y. dar daug kas tebėra praradęs istorinę atmintį bei tautinės savigarbos jausmą.

     Tautinės savimonės bei apskritai asmenybės pamatai klojasi vaikystėje ir paauglystėje. Kas vaikystėje negėrė klevo ar beržo sulos, o jos paragavo jau įkopęs į amžiaus zenitą ar nusileidęs į gyvenimo vakaro prieblandą, tasai nebesužinos tikrojo šio gėrimo skonio ir gaivesio. Taip, sulos cheminė sudėtis išliks ta pati, tačiau gėrėjas bus visai kitas. Ką žmogus patiria vaikystėje, to vėliau jokia intelektualinė ar racionalinė veikla nebegali atstoti, pakeisti.

     Panašia alegorija gali tarnauti Kryžius ir Nukryžiuotasis. Kieno namuose šios relikvijos kabėjo, “abrozdėliais”, sudžiovintom gėlėm ar verbom apkaišytos, kas vaikystėje prieš jas klaupėsi, kalbėjo poterius, maldas, tasai vėliau, išėjęs už gimtojo kiemo vartų, plačiajame gyvenimo vieškelyje elgėsi padoriau, drąsiau, tvirčiau.

K.J. AMBRASAS,SJ

     Kristus, prieš rengdamasis savo kančiai ant kryžiaus, nemaža kalbėjęs savo mokiniams. Tose kalbose pasirodo labai bičiuliškas, tėviškas. Savo mokinius vadina labai gražiais vardais: “Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis” (Jn 13,33). Jis paskelbia savo mokslo svarbiausiąją doktriną: “Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs mylėtumėte vienas kitą!” (Jn 13,34). Tatai kertinis viso Kristaus mokslo, kurį jis, vaikščiodamas šios žemės keliais, žodžiu ir pavyzdžiu skelbė žydams, akmuo. Į socialinius, visuomeninius ir etninius gyvenimo dėsnius Kristus padeda naują pamatą, kurio tikrai turi pakakti visam pasaulio rūmui, visoms kartoms, visiems laikams, visoms visuomeninėms formacijoms ir visiems žemynams. Ne pagal rūbus, ne pagal veido spalvą ar kalbą, ne pagal turtinę padėtį Jėzaus mokinius galima skirti, bet Didysis tautų Mokytojas paskelbia naują skiriamąjį bruožą, kuris nebuvo anksčiau žmonių, tautų tarpusavio santykiuose: “Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus” (Jn 13,35).

     Tiek man, tiek ir visai mūsų tautai šitas Kristaus prieš 2.000 metų paskelbtas visų formacijų ir santykių principas yra nepasenęs. Priešingai — jis kuo aiškiausiai ir akivaizdžiausiai parodo, kad ten, kur šis kertinis akmuo yra išimtas iš valstybės pamatų, išbrauktas iš žmonių širdžių, tenai byra, griūva viskas: ekonominis ir politinis, socialinis ir moralinis gyvenimas. Be šio pagrindinio tarpusavio santykių principo nesilaiko joks žmogaus rankomis sukurtas pastatas...

KUN. J. LAURIŪNAS, SJ

     Vokietijoje, Vestfalijos provincijoje, Didžiosios savaitės pradžioje miestų ir kaimų gyventojai ruošiasi įspūdingai, nuo senų laikų praktikuojamai Didžiojo penktadienio procesijai. Tądien per miestą traukia eisena, o jos viduryje vyras neša kryžių. Šitaip tie žmonės pagerbia didįjį Kentėtoją Jėzų Kristų.

     Mintimis sustokime prie kryžiaus. Anot romėnų rašytojo Cicerono, mirtis ant kryžiaus buvo pati baisiausia mirtis senovėje. Romos senate jis yra pasakęs tokius žodžius: “Kryžius tenepaliečia nė vieno Romos piliečio kūno, tenebūna jis net mūsų piliečių mintyse, akyse, ausyse”.

     Kryžiaus mirties bausmė atėjo pas romėnus iš kitur ir ji buvo taikoma tik svetimšaliams. Ši žiauri bausmė buvo sugalvota finikiečių, paskui ją pasisavimo kartaginiečiai, o pagaliau buvo įsivesta romėnų. Kai romėnai įžengė į Palestiną, ten buvo įvesta ir kryžiaus mirties bausmė. Ką kryžiuodavo? Didžiausius nusikaltėlius, pavyzdžiui, tokius, kurie apiplėšdavo šventyklą; būdami kareiviai, pabėgdavo iš kariuomenės, išduodavo valstybines paslaptis, sukildavo prieš valdžią. Galbūt kai kam yra žinomas Spartako vardas, kuris vadovavo vergų sukilimui Romoje. Istorikai aprašo, kaip šis sukilimas buvo numalšintas ir kaip į nelaisvę paimti sukilėliai buvo nukryžiuoti išilgai kelio, vadinamo Via Appia. Nuteistasis tokiai mirčiai paprastai turėdavo pats nešti į nuosprendžio vietą medžio skersinį. Ten nuvykus, pasmerktąjį prikaldavo prie skersinio, o paskui pritvirtindavo prieš išilginio mieto ir iškeldavo. Lėta mirtis būdavo neapsakomai baisi.

CHIARA LUBICH

    Per visą savo gyvenimą ant žemės Jėzus stengėsi vienyti savo apaštalus su savimi, kad jie būtų viena su juo. Kai jis ruošėsi palikti šį pasaulį ir paskutinė valandėlė artėjo, prieš palikdamas juos, jis davė jiems visą galią tęsti jo misiją, tai yra skelbti Evangeliją, kad jo meilė vienytų visą žmoniją į vieną didingą šeimą.

     Suprantama, jog apaštalus pasitiks didelis pasipriešinimas ir ištiks visokios sunkenybės. Tačiau Jėzus užtikrino juos, kad visuomet bus su jais, vadovaudamas ir padėdamas jiems, nors jie jo ir nematys daugiau ligi savo gyvenimo pabaigos. Jis laikys juos vienybėje, kai jie bus pasklidę visame pasaulyje, kad galėtų būti vienširdžiai ir vienminčiai su juo.

“Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos” (Mt 28,20).

    Tada jis ir veiks jų apaštalavimo darbuose.

    Tai ne atsitiktinumas, kad Matas šiais žodžiais baigia Jėzaus gyvenimo aprašymą ant žemės. Tie jo žodžiai mums primena, kad Jėzaus buvimas mūsų tarpe neša gausių vaisių ne tik Bažnyčios visame gyvenime ir jos darbuose, bet taip pat jo apaštalų bei įpėdinių veikloje ir visų jo mokinių pastangose bei darbuose. Iš tikrųjų Jėzus mūsų juk nepaliko. Jei mes jo ir nematome, jis visuomet yra mūsų tarpe. Jis nesiliaujančiai duoda mums šviesos savo žodžiais, dalinasi su mumis savo dieviškuoju gyvenimu sakramentuose (ypatingai Šv. Eucharistijoje) ir per savo dvasininkiją mums vadovauja. Jėzus tęsia pasaulio pašventinimą darbais savo mokinių, kurie jo vardu yra susivieniję.

SES. GERARDA ŠULIAUSKAITĖ, EJK

     Tėvas Pranciškus Masilionis, SJ, mirė 1980 m. Š.m. vasario 26 d. sueina 90 m. nuo jo gimimo. Rengiamasi užvesti jo beatifikacijos bylą.

     Tėvas Pranciškus Masilionis daugumai yra žinomas kaip tikrai šventas kunigas, skaudžiai kenčiąs dėl Bažnyčios ir Tautos nelaimių bei vargų. Jis ne tik meldėsi, sielojosi, bet kartu ieškojo konkrečių priemonių, kuriomis galima daugiausia laimėti sielų amžinybei, uždegti širdis siekti didelių idealų. Nepasitenkindamas pastoraciniu darbu savoje parapijoje, jis globoja jaunuosius kunigus, pasimetusius audringų permainų sūkuriuose, veda rekolekcijas persekiojimų išblaškytoms seserims vienuolėms, dirba su jaunimu, ypač sėkmingai Šiauliuose. Šiam tikslui rašo knygas rekolekcijoms, apie atskiras dorybes plačias konferencijas, įvairius straipsnius. Be to, parašo nemažą pluoštą eilėraščių, poemų, sonetų. Pogrindyje išspausdintas rašomąja mašinėle didelis eilėraščių rinkinys “Jaunoms širdims”, poemėlės “Kalėdos kaime”, “Pirmosios Kalėdos” ir kt. 1990 m. JAV išėjo T. J. Kidyko, SJ, redaguotas eil. rinkinys “Per aukas į garbę”.

     T. Masilionio poezija — tai priemonė skelbti Dievo žodį. Jei kas ieškotų šiuose rinkiniuose didelės meninės vertės kūrinių, — tektų apsivilti, o tiems, kurie trokšta pažinti Tėvo Pranciškaus dvasią — nuostabus lobynas. Čia autorius parodo skaitytojui amžinybės nuostabų grožį, Dievą kaip begalinės visatos Kūrėją, vertą didžiausios meilės ir pagarbos. Tik paklausykit:

     Milijarduos šviesmečių beribių,
     Milijarduose galaktikų didžių
     Milijardai milžinų žvaigždžių
     Viešpaties sodybos nuosavybė!

     Sukrečia šie dydžiai vargšę dvasią:
     Šias be skaičiaus saules ir žvaigždes
     Meilė kuria ir jas veda drąsiai,
     Mums! Tik man! Net vien tik dėl Tavęs!

           (“Viešpaties sodyba”)

     Amžinybė — tai ne po mirties laukiantis dieviškasis baisus teismas, bet tikroji tėviškė, namai, kur mūsų laukia Gerasis Tėvas, norėdamas mums padovanoti savo beribę, visokį protą viršijančią meilę.

VINCAS KOLYČIUS

     Tokį užrašą rado priklijuotą prie sakyklos vienas kunigas, atėjęs sakyti pamokslo. Kodėl toks užrašas? Mat visi to kunigo pamokslai nieko bendro neturėdavo su tos dienos liturginiais skaitiniais, bet būdavo kaip pasaulietiškos paskaitos, įvairios filosofinės idėjos. Užtat kažkas iš parapijiečių, radęs progą, ir priklijavo tą pageidavimą.

     Norisi keliomis mintimis pasidalinti apie pamokslus, nes gana dažnai pamokslai būna panašūs į paskaitas. Jeigu kas nors, turėdamas drąsos, kunigui ir primena, tai gauna atsakymą, jog žmonės nemėgsta, kad kunigas aiškintų Šv. Raštą, jie mieliau klausosi įvairių pasakėlių. Bet kyla klausimas, ar pamokslininkas yra tam, kad žmonėms pataikautų, ar kad laikytųsi Bažnyčios nurodymų, kam jis ir yra pašauktas.

     Štai ką sako Bažnyčia II Vatikano suvažiavime: “Pamokslui, kuris yra liturginio veiksmo dalis, tebūnie rubrikomis nurodyta, kiek apeigos leidžia, tinkamiausia vieta. Pamokslų sakymo pareiga tebūnie atliekama kuo ištikimiausiai ir deramai. Pamokslams medžiaga pirmoje vietoje tebūnie semiama iš Šv. Rašto ir liturgijos šaltinio, kad jais būtų tarsi skleidžiami nuostabūs Dievo darbai išganymo istorijoje, arba Kristaus paslaptis, kuri visuomet mumyse yra ir veikia, ypač liturginių apeigų metu” (Liturginė konstitucija, 35-2). Kitoje vietoje vėl pabrėžiama: “Liturginėse apeigose svarbiausia vieta tenka Šventajam Raštui. Juk iš jo yra imami ir paskui pamoksle aiškinami skaitymai” (Lit. konst., 24 paragr.).

NINA GAILIŪNIENE

    Ar prisimenate, kad Lietuvoje pamokslai būdavo po Mišių? Daugelis, ypač per vasaros karščius ir žiemos šalčius, išgužėdavo lauk, prieš kunigui įlipant į sakyklą. O manęs ir su saldainiais niekas nebūtų išviliojęs laukan be pamokslo. Kaip ir visiems vaikams, Mišios man baisiai prailgdavo. Niekados pamokslas.

     Mat pamokslininkai dažniausiai kalbėdavo apie nuodėmes, pragarą ir skaistyklą. Kaip šių laikų vaikus “horror movies” prirakina prie TV, taip mane žavėdavo vaizdžiai piešiamas pragaras. Velniai su ragais, uodegomis ir kanopomis. Vienintelis jų užsiėmimas ir malonumas yra kankinti ten esančias sielas. Vieni kursto niekados negęstančią ugnį. Kiti su ilgais samčiais maišo katiluose verdančią smalą. Treti su trišakiais pasmeigę sielas, pamurkdo į tą smalą ir įmeta į ugnį, kad smarkiau degtų... ar gali būti geresnis “horror movie”?

     Visais laikais visuose kraštuose įvairiausių nusikaltimų peryklos yra didmiesčiai. Lietuvoje miestai buvo maži, tai mažai buvo ir nusikaltimų. Lietuva tikrai buvo šventa žemė. Žmogžudystė ar apiplėšimas — retenybė. Kaime namai nerakinti. Gyvuliai nakčiai palikti ganyklose. Nebuvo vagysčių, išprievartavimų, abortų, skyrybų, susimetėlių. Tai kur tos baisios nuodėmės? Kodėl tiek daug ir dažnai buvo kalbama apie pragarą? Ogi todėl, kad lengva buvo jame atsidurti.

     Kaip žinome, užtenka vienos sunkios nuodėmės netekti pašvenčiamos Dievo malonės. Be svarbios priežasties nedalyvauti Mišiose sekmadienyje buvo laikoma didele nuodėme. Numirsi, neišpažinęs ir neapgailėjęs tokios nuodėmės, ir šmaukšt i pragarą... Nenuostabu, kad kunigai jautė pareigą tokią galimybę nuolatos laikyti tikintiesiems prieš akis.

 (Jaunimui pamqstyti)

J. Lauriūnas, SJ

     “Negera žmogui būti vienam” — yra parašyta Šventame Rašte (Pr 2,18). Vienišumas yra sunkiausia žmogaus nedalia, todėl vaikutis glaudžiasi prie motinos krūtinės, segasi į tėvo ranką. Paūgėjęs ieško žaidimo draugų, o dar vėliau dairosi savo gyvenimo draugo. Ši pastaroji, visam gyvenimui skirta draugystė yra apspręsta skirtinga lytimi. Pagal Kūrėjo mintį ji turi ypatingą uždavinį: ne tik užpildyti vienišumą, bet ir pašaukti į gyvenimą naują kartą.

     Šventame Rašte rašoma: “Dievas sutvėrė žmogų kaip savo paveiklsą: sukūrė jį kaip Dievo atvaizdą. Kaip vyrą ir moterį juodu sutvėrė” (Pr 1,27). Vyras ir moteris — kiekvienas savitu būdu atspindi Dievą. Abu jie yra lygiai vertingi Dievo akyse, bet kiekvienas, ateidamas į pasaulį, atsineša savitą prigimtį, tiek fizinę, tiek dvasinę. Vyras — fiziškai judresnis, išoriškai veiklesnis, jis kuria techniką, siekia karjeros; jo dėmesys skirtas daugiau daiktams, jo žvilgsnis siekia už namų. Jo mąstymas labiau racionalus, sausas, logiškas; vaizduotės ir jausmų pasaulis ne toks stiprus. Moteris — priešingai: mažiau judri fiziškai, mažiau linkusi į išorinę veiklą. Ji labiau domisi žmogumi, namais. Jos jausmų pasaulis ir vaizduotė — gyvesni, joje stiprus motinystės jausmas. Kažkas juokaudamas pasakė: “Vyras prote turi viena ląstele daugiau, o moteris širdyje turi vieną pluoštelį daugiau”. Vyras ir moteris gyvenime turi ir skirtingas veiklos sritis, kur parodo savo pranašumą. Abu jie yra skirti vienas kitam: būdami saviti, jie papildo vienas kitą. Šitai pabrėžiama Šventame Rašte: “Vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie savo moters; ir bus du viename kūne” (Pr 1,24). Jiedu sukurs atskirą, naują pasaulį, kuris vadinamas šeima.

     Nors jiedu yra skirtingi, bet tarp savęs lygūs, abu sukurti “pagal Dievo paveikslą ir panašumą”. Šią lygybę nusako vaizdas, pateiktas Šventojo Rašto autoriaus, kad moteris sukurta iš vyro šonkaulio. Čia nereikėtų matyti moters pažeminimo. Tai rytietiškas, semitiškas išsireiškimas, pabrėžiantis abiejų lygybę: abu tos pačios prigimties, Lietuvis apie savo žmoną pasako: “Tai mano dešinioji ranka”. Arabas sako: “Tai kaulas iš mano kaulo”.