V. Bagdonavičius, MIC

     Ilgai laukti pal. Jurgio Matulaičio užrašai, kuriuos redagavo seselė Ona Mikailaitė, pagaliau praėjusių metų pabaigoje pasirodė. Ši knyga yra vertinga daugeliu atžvilgių. Ji yra vertinga, norint geriau pažinti pal. Jurgio dvasinį vadovavimą, bet taip pat vertinga ir lietuvių tautos atgimimo, jos kultūros, ypač kalbos puoselėjimo atžvilgiu. Šiuose asmeniniuose užrašuose yra surašyti Vilniaus vyskupo vargai, kai ten keitėsi lietuvių, komunistų ir lenkų valdžios. Ten yra apstu užrašų, kurie sudomins ir lietuviškos kultūros bei politikos istoriką.

     Žinoma, pradžioje yra daug intymių palaimintojo Jurgio užrašų, kurie liudija, kaip vystėsi ir brendo jo vienuolinis pašaukimas. Pamaldus skaitytojas juose ras apsčiai medžiagos savo religiniams mąstymams. Lietuvių kultūros istorijai yra labai įdomūs ir vertingi tie užrašai, kurie jo padaryti esant Vilniaus vyskupu. Ligi šiol ši užrašų dalis nebuvo paskelbta, tik O. Mikailaitės redaguotame rinkinyge jie pirmukart pasirodo. Juose ras įdomios medžiagos kiekvienas lietuvis, kuris domėsis lietuvių tautos istorija, ypač kaip ji reiškėsi Vilniuje Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Ta istorija čia iškyla nieko nepridengtu realizmu.

     Antra vertus, šiuose užrašuose galima apsčiai rasti sveiko pamaldumo pamokų. Pal. Jurgis drįsta sakyti, kad reikia savo kūną mylėti. Taip pat jam nėra savas pasyvus pamaldumas, pasitenkinantis vien kantrybės dorybės ugdymu. Jam yra būdingas pamaldus aktyvumas, einąs ligi užpuolimo kovos. Tačiau santykiuose su žmonėmis jis nori būti labai kitiems prisitaikantis. Šis didelis kovotojas už tiesą labai rūpinasi neužgauti oponento, kad tokiu būdu jo dar labiau neatitolintų nuo Bažnyčios. Ne vien religiniam gerumui Matulaitis yra atviras. Kiekvienas geras sumanymas bet kurioje srityje turi susilaukti mūsų pritarimo. Matulaitis pasisako prieš uždarą religingumą. Į individualumą ir iniciatyvos išlaikymą jis žiūri kaip į išlaikytiną dalyką ir vienuoliniame gyvenime. Jis nėra svetimas religingo žmogaus džiaugsmui. Džiaugsmas darbe jam atrodo ugdytina savybė žmonių gyvenime. Kalbėdamas apie aktyvaus religingumo ugdymą katalikiškame gyvenime, jis nesivaržo siūlyti pavyzdį iš “Išganymo armijos” veiklos.

     1919-1925 metų užrašai yra ypatingos reikšmės Vilniaus istorijai. Vyskupui čia teko išgyventi Lietuvos atsikūrimą, Lietuvos valdžios pasitraukimą, komunistų ir lenkų okupacijas. Tie užrašai yra daryti sau pačiam ir ilgai išlaikyti slaptai, liudija Vilnių, kaip milžinišką kultūrinių bei politinių kovų katilą, kuriame teko vyskupui išlikti nesužlugdytam. Čia sutinkame daug žinomų pavardžių, bet kitokioje scenoje, negu juos pažinome anksčiau. Čia ir Biržiškos, ir Šleževičiai, ir Kapsukas, ir Tumas-Vaižgantas bei daugelis kitų. Labai gerai, kad redaktorė išnašose pateikia duomenų apie čia minimus asmenis ir kai kuriuos įvykius. Tos žinios šių užrašų skaitymui labai gerai pasitarnauja. Tautinės kovos Vilniuje buvo pasiekusios didelę įtampą, jos stipriai veikė ir Bažnyčios gyvenimą. Ne tik lietuvių ir lenkų kovos, bet ir žydų bei baltgudžių klausimas vertė vyskupą į tas problemas įsikišti.

     Tačiau skaitant šiuos užrašus, reikia nepraleisti iš akių, kad jie nebuvo skirti viešumai. Jie buvo paties žmogaus, esančio dideliame politinės kovos ir kultūrinių varžybų sūkuryje, parašyti sau pačiam. Neatkreipus į tai dėmesio, galima padaryti per daug bendrų išvadų. Taip, pvz., čia Matulaitis daug kartų pasisako prieš kunigų politikavimą. Lenkijos valdžios žmonės ir lenkai vyskupai taip pat kaltina lietuvius ir gudus kunigus politikavimu.

     Esant šitokioms aplinkybėms, pasisakymas prieš kunigų politikavimą gali būti pastūmėtas per toli. Žinoma, kai kunigas reiškiasi kaip Bažnyčios atstovas, jis neturi veikti kaip politinės krypties atstovas. Tačiau, antra vertus, niekas, negali atimti kunigams jų politinių teisių, kurias turi kiekvienas kitas pilietis. Blogybė iškyla, kai bažnytinis veikimas panaudojamas politiniams tikslams. Prieš tai turėjo pasisakyti ir vysk. Matulaitis. Prieš tai kovojo ir lenkai vyskupai, bet visa tai taikydami tik lietuviams ir baltgudžiams kunigams. Teisingą šiuo klausimu aiškinimą galima rasti pal. Matulaičio užrašuose. “Aš, negalėdamas sulaikyti kunigų nuo politikos, ir čia palieku jiems laisvą valią. Bet negaliu sutikti, kad kuri nors viena partija imtų uzurpuoti Bažnyčią ir tikybą” (280 psl.).

     Daug įdomios dokumentinės medžiagos skaitytojas ras šiuose užrašuose. Pasirodo, kad Matulaitis Vilniaus vyskupu buvo paskirtas, rekomenduojant Lieuvos vyriausybei. Prez. Smetona jį įtikinėjo, kad nevengtų šios pareigos. Lenkų pastangos išlaikyti Vilniuje lenkybę šiuose užrašuose sutinkamos labai dažnai. Jų pastangos nušalinti lietuvį kleboną iš Giedraičių yra pats grubiausias iš keleto kitų atvejų. Antra vertus, skaitytojas čia ras buvusį vokiečių karo kapelioną Muckermann, SJ, kuris pasiliko Vilniuje organizuoti darbininkų ir buvo komunistų išvežtas teisti į Minską.

     Mūsų valstybininkams galėtų būti įdomi siena tarp Lietuvos ir Baltgudijos, kurią gana smulkmeniškai nubrėžia Matulaitis (322-323 psl.). Pažindamas parapijų tautinę padėtį, jis turi pagrindą aptarti tas linijas.

     Artimi Matulaičio santykiai su būsimu popiežium Pijum XII, kuris tada buvo nuncijus Varšuvoje ir lankėsi Vilniuje bei nepriklausomoje Lietuvoje, Matulaitį pastato tarp centrinių Bažnyčios figūrų šio šimtmečio pradžioje.

     Pal. Matulaičio veikla Vilniuje buvo būdinga tokiu religiniu veikimu, kuris imasi tų problemų svarstymo, jos veržiasi į jį iš visų pusių. Jis nesistengia jų nustumti į šalį ir atsidėti tik dvasiniam pamaldumui. Tokio pabėgimo nuo problemų nėra nė pėdsako jo užrašuose. Jis yra labai religingas ir bažnytinis, bet tose aplinkybėse, kuriose jis yra pastatytas.

     Pal. Jurgis Matulaitis yra didelis marijampolietis, kuris Dievo Apvaizdos buvo paskirtas būti dvasiniu vadovu Lietuvos sostinei labai reikšmingu laiku.

     Jeigu norėtume aptarti šio vadovavimo pobūdį, reikėtų sakyti, kad Matulaitis pirmiausia buvo didelis kovos vadas, paskirtas vadovauti sunkiausių kovų sūkuriuose. Jis yra toks kovos vadas, kuriam negalima rasti priekaišto krikščioniško tobulumo požiūriu.

JURGIO MATULAIČIO UŽRAŠAI. Redagavo Ona Mikailaitė. Surinko ir spaudai paruošė Teresė Bogutienė. Aplanką ir raides piešė dail. Filomena Vaitiekūnienė. Lietuviškas raidynas — Jono Bogutos. Išleido Nekaltai Pradėtosios Mergelės Marijos Seserys Putname 1991 metais. 368 psl., kaina 10 dol.

Atsiųsta paminėti

Ladas Tulaba. TAI JUMS KALBĖJAU. Evangelijos mintys metų sekmadieniams. Ciklas C. Vol. 3. Išleista Romoje 1991 m. Spaudė “Draugo” spaustuvė. 400 psl., kaina 10 dol.

Kostas Ostrauskas. ARS AMORIS (Historiae sacrae et profanae). Aplankas Prano Lapės. Išleido Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 7338 S. Sacramento Avė., Chicago, IL 60629. Tiražas 600. Kieti viršeliai, 325 psl., kaina 15 dol. Tai įdomus draminis veikalas.

METMENYS. Kūryba ir analizė. Nr. 61. Redaguoja Vytautas Kavolis, Dickenson College, Carlisle, PA 17013. Dailės priežiūra — Vytautas O. Virkau. Techninė redaktorė — Henrieta Vepštienė. Administracija — Aleksas Vaškelis, 3113 W. Vina del mar Blvd., St. Petersburg Beach, FL 33706. Eina dukart per metus. Pavienio numerio kaina — 8 dol.

■    Lietuviškos skautijos pirmūnas Petras Jurgėla mirė vasario 19 d., sulaukęs 91 m. amžiaus. Palaidotas vas. 22 d. Niujorko kapinėse.

■    Lietuvoje pagal naują įstatymą konfesinėse mokyklose mokiniai įpareigojami lankyti visas ten dėstomas disciplinas, taigi ir tikybą. Bažnyčia savo nuožiūra parinks dėstomas disciplinas. Bendrojo lavinimo dalykai ir konfesinėse mokyklose bus dėstomi pagal Kultūros ir švietimo ministerijos patvirtintas programas.

■    Sibire badu ir šalčiu nukankinto Juozo Prunskio atminimą pagerbdamas, sūnus įteikė stambesnę auką Jaunimo centrui Čikagoje.