VYSK. SIGITAS TAMKEVIČIUS, SJ

     Seniai ramybės nedavė mintis, jog reikia parašyti nors trumpus prisiminimus apie tai, kaip atsirado ir buvo leidžiama Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika (LKB Kronika), nes be manęs niekas jų neparašys. Rašymą vis atidėliojau, nes trūko laiko, bet kuo toliau, vis labiau jo trūksta. Dabar gi laiko turiu,saulei leidžiantis, Pan Amerika lėktuvas pakilo iš Kenedžio aerouosto ir Maskvoje nusileis tik rytoj per pietus...

Vietoje įžangos

     Pradėjau mokytis Kauno Kunigų Seminarijoje Chruščiovo metais. Tikriausiai pasisekė, nes tuo laiku niekas manęs neverbavo būti šnipu, niekas nieko nereikalavo, ko neišpildęs būčiau turėjęs apleisti Seminariją.

     Trečiais mokslo metais buvau paimtas į sovietinę armiją ir sugrįžęs neradau paliktos Seminarijos; buvo pasikeitusi ne tik Seminarijos vadovybė, bet ir Seminarijos dvasia. Mane stebino kai kurie klierikai, kurie agitavo, jog nereikia melstis. Kai 1961 m. vasarą buvau iškviestas į Lazdijų rajono pasų skyrių ir iš čia nuvestas į KGB skyrių, kur saugumietis “Jonas” primygtinai įkalbinėjo “draugauti”, tada supratau, kas sujaukė Seminarijos dvasią. Nors kruvinas stalinizmo laikotarpis vis tolo į praeitį, bet virš Tėvynės ir Bažnyčios dangaus rinkosi vis tirštesni debesys. “Neklystanti ir neklaidinanti” kompartija mums planavo šviesią ateitį, kuriai trukdė tautiškumas ir religija. Religijų reikalų taryba uoliai vykdė partijos programą — naikinti tikėjimą. Buvo suvaržyta ne tik Kunigų Seminarijos veikla; patys kunigai sovietinių įstatymų ir instrukcijų spygliuota tvora buvo bandomi uždaryti klebonijose merdėjimui. Neklusnesniems grėsė bausmė nuo uždraudimo eiti kunigo pareigas ligi kalėjimo kameros. Tikintiesiems trūko būtiniausių priemonių: katekizmų, maldaknygių, net rožančių. Tokiomis sąlygomis reikėjo apsispręsti, ko klausyti: Dievo ar žmogaus? Buvo žengti pirmieji neklusnumo žingsniai, kurie atvedė prie Kronikos.

Arčiau Kronikos

     Vienminčiai kunigai laikas nuo laiko rinkdavomės aptarti einamuosius reikalus ir pastoracinius klausimus. Viena iš didžiausių bėdų buvo neaiški ateitis: kasmet mirdavo kelios dešimtys kunigų, o Seminarija savo vartus atverdavo vos penkiems klierikams, — likusieji likdavo už vartų. Sovietinės valdžios planas buvo aiškus; kuo greičiau iki minimumo sumažinti kunigų skaičių, dirbančiuosius — uždaryti klebonijose, o kai kuriuos — net užverbuoti savo agentais. Tokiu būdu Bažnyčiai bus suduotas mirtinas smūgis: netekusi ganytojų, ji pradės merdėti.

Ką daryti?

     Šis klausimas nedavė ramybės visiems, kurie gyveno Bažnyčios reikalais. 1968 m. bediskutuojant Bažnyčios problemas, kilo sumanymas pradėti reikalauti Kunigų Seminarijos limito panaikinimo ir apie Bažnyčios persekiojimą pabandyti informuoti laisvąjį pasaulį.

Gimė peticijos Telšių ir Vilkaviškio vyskupijose, kurios išgąsdino partiją ir saugumą, — vieni kunigai buvo išbarti, kitiems — uždrausta eiti pareigas. Peržengti geležinę uždangą tuo metu buvo sunku, bet įmanoma. Pradėjome nuo to, kad šiek tiek informacijos rašomąja mašinėle parašėme ant balto audeklo ir įsiuvome į drabužį moters, važiavusios į JAV. Vėliau pasisekė užmegzti ryšių su Maskvos disidentais. Maskvoje studijavęs Arimantas Raškinis supažindino su Sergiejumi Kovaliovu, tapusiu dideliu lietuvių draugu.

Dievo malonė

     1969 m. man buvo atimta teisė eiti kunigo pareigas ir reikėjo kur nors įsidarbinti. Vasarą kartu su kun. Juozu Zdebskiu dirbau Prienų melioracijoje. Į darbą priėmė ir globojo darbų vykdytojas Jurgis Brilius, kuris padėdavo ištrūkti iš melioracijos griovių ir dirbti bažnytinį darbą. Per tuos metus išsiplėtė pažinčių ratas ir atsirado patyrimo dirbti pogrindžio sąlygomis. Tie metai buvo tikrai Dievo malonė; jie davė tai, ko nebuvo davusi Seminarija. Tapo ne tik man aišku, kad sovietinis registracijos pažymėjimas, kurio turėjimas suteikdavo teisę atlikti kunigo pareigas, nėra išganymas. Svarbiausia, kaip anuomet sakė tremtinys vyskupas Vincentas Sladkevičius, turėti Dievo registracijos pažymėjimą.

Simne

     Paskyrimas į Simną vikaro pareigoms buvo kita Dievo malonė: turėjau gerą kleboną Juozą Matulevičių ir pakankamai daug laisvo laiko. Vilkaviškio vyskupijos ir kitų kunigų būreliuose pradėjome diskutuoti spaudos klausimą; buvo labai reikalingas leidinys, kuris žadintų tautinį, o ypač religinį sąmoningumą, kuris atspindėtų katalikų gyvenimo problemas ir bėdas. Tuo metu už vaikų mokymą buvo nuteistas kun. Antanas Šeškevičius, kun. Juozas Zdebskis ir kun. Prosperas Bubnys. Petro Plumpos padedamas, paruošiau pirmąjį leidinio numerį, kuriam parinkome “Vivos voco — Gyvuosius šaukiu” vardą. Norėjome, kad leidinį palaimintų Bažnyčia, todėl nuvykau pas tremtinį vysk. V. Sladkevičių ir jam parodžiau paruoštą medžiagą. Pavartė, pamąstė, pagyrė sumanymą leisti kad ir kuklų leidinuką ir pasiūlė “Kronikos” vardą. Pas vyskupą ant stalo gulėjo lenkiškas laikraštis “Kronika”, o Maskvoje buvo labai populiari “Einamųjų įvykių kronika”. Vyskupas samprotavo: “Ar nebūtų gerai, jei leidinys aprašytų kokį nors įvykį ir būtų pridėtas trumpas komentaras? Ar ne toks leidinys būtų reikalingiausias?” Gerai idėjai liko tik pritarti ir tokiu būdu dabartinis mūsų kardinolas tapo “Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos” krikštatėviu. Gavęs palaiminimą, su paruoštu leidiniu nuvykau pas T. Joną Danylą, nes tokiam svarbiam žingsniui reikėjo gauti savo tiesioginio vyresniojo (tuo metu jis ėjo Lietuvos jėzuitų provinciolo pareigas) leidimą. Provinciolas suabejojo, ar pavyks leidiniui surinkti medžiagos, bet leidiniui pritarė. Pirmąjį numerį taisė ir savo ranka perrašė Petras Plumpa. Dalį numerio medžiagos perrašė šv. Šeimos kongregacijos sesuo Genovaitė Navickaitė, o likusią dalį užbaigiau ir subrošiūravęs išdalinau pažįstamiems. Tokiu būdu 1972 m. kovo mėnesio pirmoje pusėje Simno klebonijos mažame kambarėlyje šviesą išvydo “LKB Kronika” Nr. 1. Pravieniškių lageryje kalinčio kun. Juozo Zdebskio prisiminimui parašiau datą: kovo 19-oji. Petras Plumpa pažadėjo kiekvieno Kronikos numerio padauginti apie 100 egzempliorių. Šiam darbui jis turėjo praktikos, o Kalniečių gatvėje vieno namo palėpėje — įrengtą dauginimo aparatą “Era”. Čia buvo išleidęs ne vieną religinio turinio knygą.

Medžiagos rinkimas

     Pradėdamas leisti Kroniką, nesvarsčiau, kokiu periodiškumu ji išeis, — kai susirinks pakankamai medžiagos, tada ir pasirodys numeris. Iš tikrųjų, surinkti medžiagą pasirodė pakankamai sunku, — negi paskelbsi “Tiesoje”, kad pogrindžio leidiniui reikalingi sovietinės valdžios nusikaltimų prieš žmogaus teises aprašymai? Savo laimei turėjau didelį būrį kunigų, seselių vienuolių ir pasauliečių, kuriais galėjau pasitikėti, kad mokės tylėti. Jų tiesumas, sąžiningumas ir noras padėti buvo garantuotas; jiems visiems be galo rūpėjo Bažnyčios reikalai, gal trūko tik praktikos. Ne visi žmonės lengvai pasakodavo ar parašydavo apie savo vargus, ypatingai, jei žinodavo, kad pasakojimas pateks į Kroniką. Prisimenu daugelį faktų, kai net labai geri žmonės norėdavo likti nežinomi, — daug kam nesinorėjo atkreipti į save KGB dėmesį, o galbūt net būti tardomam. Tačiau buvo kunigų ir pasauliečių, kurie turimą medžiagą duodavo labai drąsiai. Vienas iš tokių buvo kun. Bronius Laurinavičius. Pradžioje ne visi suprato, kam reikalinga registruoti ir skelbti persekiojimo faktus. “Ir taip visi žino, ką daro sovietinė valdžia!” — šitaip kai kas teisindavo savo nenorą aprašyti vieną ar kitą faktą. Ypatingai norėjosi surinkti kuo daugiau drąsaus pasipriešinimo faktų, kad iš jų daugelis galėtų pasimokyti. Turbūt neapsiriksiu teigdamas, kad tokios rūšies aprašymai Kronikoje ypatingai pasitarnavo nugalint baimę ir ryžtantis priešintis blogiui. Tokiu būdu diena po dienos medžiaga Kronikai kaupėsi.

Slėpimas

     Dalis ateinančios medžiagos būdavo perrašyta rašomąja mašinėle; gudresnieji atsiųsdavo ketvirtąjį ar penktąjį egzempliorių, tačiau dauguma medžiagos būdavo parašyta ranka. Buvo didelis pavojus, kad kratos metu gali būti paimti rankraščiai ir KGB nesunkiai suras autorius, todėl vienas iš didžiausių rūpesčių buvo gerai paslėpti gaunamą medžiagą ir kuo greičiau perrašyti savo rašomąja mašinėle. Savo kambarėlyje dešimtis kartų viską peržiūrėjau, permąsčiau visas galimybes ir neradau, kur slėpti. Net geriems klebonijos gyventojams nedrįsau pasakoti apie savo rūpesčius ir uždėti jiems naštą. Gal ir be reikalo? Nešioti ir slėpti pas kitus žmones buvo nepatogu ir pakankamai rizikinga, — bent pradžioje šitos minties atsisakiau. Rūpesčio genamas, ėjau į bažnyčią ir čia vaikščiojau, landžiojau po palėpes ir ieškojau, ieškojau ... Slėptuvė turėjo būti pakankamai saugi ir lengvai prieinama. Tokiu būdu kelerius metus Simno bažnyčioje kišdavau į pačią saugiausią (kaip man atrodydavo) vietą. Po kurio laiko ateidavo mintis, kad turima slėptuvė nesaugi, tai ieškodavau naujos vietos, kur nesugraužtų žiurkės ir nesurastų pikti žmonės.

Rašomoji mašinėlė

Ant stalo stovinti rašomoji mašinėlė buvo tarsi uždelsto veikimo bomba. Kiekvienu metu galėjo ateiti, ją paimti ir patikrinti. Kur ją paslėpti, kad per du mėnesius, kol bus renkama medžiaga, ji nekeltų grėsmės? Ji per daug didelė ir į kokį nors plyšį neįkiši. Kilo idėja rašomajai mašinėlei gauti raides su svirtelėmis ir vieną raidyną naudoti Kronikai, o kitą — oficialiems raštams, nors ir KGB jie būtų skirti. Maskvoje Puškino gatvėje esančioje krautuvėje pasisekė gauti net keletą svirtelių komplektų; kažkas rusišką raidyną pakeitė į lietuvišką ir tokiu būdu pavojinga mašinėlė ant mano stalo būdavo tik tas dienas, kol buvo redaguojamas numeris. Paskui per 20 minučių padarydavau operaciją, ir ant stalo stovėdavo visiškai saugumui nenusikaltęs sutvėrimas. Šitą operaciją lengvai įsisavino ir mano bendradarbiai. Išimtas raidynas tilpdavo saujoje ir įsikišus jį į kišenę buvo galima bet kur išnešti ir lengvai paslėpti.

     Kad liktų mažiau įkalčių, laikas nuo kaiko keisdavau ir pavojingąjį šriftą. Reikėdavo dalį raidžių lituokliu pakoreguoti, pakeičiant bent kai kurių raidžių mušimo poziciją. Šiai operacijai dažnai užtekdavo tik meistro replių. Vėliau, jau tardymo metu, įsitikinau, kad šios operacijos tobulai klaidino ekspertus nustatant nusikaltėlę rašomąją mašinėlę.

Pirmieji bendradarbiai

     Pradėjus redaguoti Kroniką, reikėjo ieškoti bendradarbių; nepasitikėjau savo literatūriniais sugebėjimais. Dar dirbdamas Vilkaviškyje, susipažinau su savo klebonu kun. Ambraso broliu — lituanistu Kazimieru. Pasigavau aš jį Leipalingyje pas brolį kunigą ir pasisakiau savo rūpestį. Mano džiaugsmui Kazimieras nesvyruodamas sutiko padėti. Iš anksto susitardavome, kada jis atvyks pas savo brolį; paruošęs numerį, kišdavau į užantį ir važiuodavau į Leipalingį. Broliui kunigui nieko nesakydavau, kad be reikalo nesijaudintų, o po kelių dienų vėl nuvykdavau ir ištaisytą, išbraukytą parsiveždavau į Simną. Padaręs rašomajai mašinėlei operaciją — pakeitęs raidymą — per kelias dienas numerį perrašydavau. Kazimieras visus pataisymus darydavo savo ranka, todėl rizika buvo labai didelė: kiekvienu momentu bevežant ir perrašant saugumas galėjo paimti rankraščius ir nesunkiai nustatyti pagalbininko tapatumą. Manau, kad šitai suprato ir Kazimieras, bet dirbo ir baimės nerodė. Mačiau tik didelį norą padėti. Žinoma, ilgai taip tęstis negalėjo, juo labiau po to, kai saugumas pradėjo masiškai daryti kratas ir užvedė Kronikai bylą Nr. 345.

     Darbas su Kronika labai palengvėjo, kai į talką atėjo seselė vienuolė Elena Šuliauskaitė. Per ilgus metus ant jos pečių gulėjo didžioji darbo našta. Žinojau, koks pavojus jai grėsė, bet pasitikėjome Dievu ir dirbome.

Pagrindinis tikslas

     Suredaguoti Kronikos numerį buvo tik pusė darbo, — visi, su kuo tariausi, suprato, kad Kronika tik tada atliks savo uždavinį, jeigu jos informacija pasklis ne tik Lietuvoje, bet ir laisvajame pasaulyje. Tuo laiku neturėjome galimybės dideliu tiražu padauginti ir paskleisti pogrindžio leidinį, nes lengviausiai prieinamos buvo tik rašomosios mašinėlės; kitokios dauginimo priemonės buvo griežtai kontroliuojamos. Per didelį vargą Vytautas Vaičiūnas (dabartinis Krikštonių klebonas) iš dalių sulipdydavo kopijavimo aparatą ‘Era‘, kuriuo buvo galima, rizikuojant laisve, padauginti kelis šimtus egzempliorių ir paskleisti po Lietuvą.

     Iškilo didžiausias uždavinys — kokiu būdu Kronikai pasiekti Vakarus? Tuo metu, kai pradėjo eiti Kronika, turistų iš Vakarų atvažiuodavo labai mažai ir tie patys negalėdavo pasukti iš nustatyto maršruto, — juo labiau — atvykti iš Vilniaus į provinciją. Be to, muitinėje kratos metu visada galima surasti vežamą medžiagą.

Lietuvos draugai

     Dėmesys vėl nukrypo į Maskvą. Atnaujinome ryšį su Sergiejumi Kovaliovu ir jam nuveždavome naują Kronikos numerį. Maskviškiai Lietuvos draugai žinojo, ko mes labiausiai norime, — kad numeris patektų į Vakarus. Kartais laukdavome labai ilgai, kol pagaliau radijo stotis “Laisvė” ar “Vatikano radijas” pranešdavo, kad Vakaruose gautas naujas Kronikos numeris. Vėliau susiorientavome, kad į Maskvą reikia vežti ne vieną, bet du egzempliorius. Vienas — būdavo reikalingas “Einamųjų įvykių kronikai”, kurios redaktoriai jiems reikalingą medžiagą išversdavo ir įdėdavo į savo leidinį, o kitą egzempliorių tuojau galėdavo perduoti Vakarų korespondentams. Su dideliu dėkingumu ir pagarba menu Lietuvos draugus Maskvoje. Ramus Sergiejus Kovaliovas, visada besišypsantis Aleksandras Lavutas, labai dalykiška Tatjana Velikanova, energija kunkuliuojantis dvasininkas Glebas Jakuninas ir kt. Mus visus, labai skirtingus pagal tautybę, religiją ir luomą, jungė bendras uždavinys — informuoti pasaulį, kad ši informacija yra pats svarbiausias ginklas, kovojant prieš totalitarinės sistemos nešamą vergovę.

Kelionės į Maskvą

     Kelionės į Maskvą buvo gana pavojingos: bet kur galėjai patekti į KGB objektyvą ir būti sulaikytas. Todėl naudotis lėktuvu po to, kai pradėjo reikalauti paso, buvo tiesiog neprotinga. Sėsti į Maskvos traukinį Kaune ar Vilniuje taip pat buvo rizikinga, nes geležinkelio stotys turėjo būti labiausiai sekamos. Buvo viena išeitis — įsėsti į Maskvos traukinį ne Lietuvoje. Dažnai kelionės į Maskvą būdavo labai romantiškos. Kas nors iš draugų, pvz., kun. Alfonsas Svarinskas pavežėdavo kur nors į Baltarusiją, o tenai ant kelio “pabalsuodavau”, ir pirma pasitaikiusi mašina nuveždavo į Minską. Čia nusipirkdavau bilietą, apie 20 val. sėsdavau į traukinį ir ankstų rytą jau būdavau Maskvoje. Važiuoti tokiu maršrutu atrodė gana saugu. Gyvendamas Kybartuose, bilietą pirkti važiuodavau į Černiakovską.

     Dažnai tekdavo keliauti vienam, o kai kada turėdavau ir palydovą, kuris, saugodamas mane, pavojingą medžiagą veždavosi su savimi. Teatlygina Viešpats anuomet rizikavusiems savo laisve, kad tik būtų išsaugota Kronika.

Susitikimai

     Atvažiavus į Maskvą, eiti į kurio nors disidento butą buvo labai rizikinga, todėl visada susitardavome, kur sekantį kartą susitiksime, — maskviečiai duodavo kokį nors adresą ir sutardavome tikslią datą bei susitikimo laiką. Stebėjausi jų atsakingumu, — per ilgą laiką nebuvo nė vieno atvejo, kad sutartą dieną būtų neatvykę; nebent retkarčiais dėl svarbios priežasties truputį pavėluodavo. Iš mūsų paimdavo Kroniką, vėliau ir “Aušrą”, o parsivežti įduodavo “Einamųjų įvykių kroniką” ir dažnai dar ką nors iš tuometinio “samizdato”, pvz., “Gulago salynas” ir kt. Apsikeitę spauda, aptarę paskutinius įvykius, išsiskirdavome: jie grįždavo į darbą, o aš — laukdavau traukinio į Vilnių.

Kam siųsti?

     Pradžioje net nebuvo aišku, kam siųsti Kroniką į Vakarus. Žinojau tiek, kad yra katalikiškas dienraštis “Draugas”, todėl susiradęs jo redakcijos adresą, užrašydavau ant perduodamo numerio viršelio ir siųsdavau į kelionę. Mes buvome įsitikinę, kad visiškai nesvarbu, kam pasiųsti, svarbu, kad patektų ne į komunistų rankas. Vėliau Vilniuje susipažinau su Rože Šomkaite iš JAV, kuri papasakojo apie Niujorke veikiančią Religinę šalpą, apie jos direktorių kun. Kazimierą Pugevičių ir apie jų pastangas padėti Lietuvai. Nuo tada ant Kronikos rašydavau kitą adresą. Šiandien man atrodo, kad Viešpats pasiųsdavo reikiamų žmonių, kai jie labiausiai būdavo reikalingi. Tokiais buvo R. Šomkaitė, kun. K. Pugevičius, vėliau Putnamo seselės vienuolės ir kt.

Areštai Maskvoje

     KGB neabejotinai jautė, kokiais keliais savilaida pasiekia vakarus ir bandė juos užblokuoti. Vienas po kito buvo suiminėjami aktyviausieji disidentai: S. Kovaliovas, T. Velikanova, Aleksandras Lavutas, Glebas Jakuninas ir kt. Juo toliau, juo Kronikos kelias per Maskvą darėsi sunkesnis. Tačiau tuo metu vis dažniau pradėjo atvykti turistai iš JAV. Lengviausia būtų buvę įduoti Kronikos numerį kuriam nors svečiui iš Vakarų, kad jį persiųstų nurodytu adresu, bet muitinėje numeris galėjo ne tik žūti, bet ir pačiam svečiui pridaryti aibes nemalonumų. Ką daryti?

Mikrofilmai

     Tarnaudamas sovietinėje armijoje, daug fotografavau, todėl nutariau, kad reikia daryti mikrofilmus ir juos slėpti į kokį nors suvenyrą, kurį galima įduoti svečiui iš Vakarų. Ilgą laiką šis metodas tarnavo labai sėkmingai. Vos paruoštą Kronikos numerį perkeldavau ant foto juostos; vienas numeris tilpdavo į labai mažą ritinėlį, kurį paslėpti būdavo nesunku. Dabar reikėdavo tik melstis ir laukti pirmo svečio iš Vakarų, kuris turėtų noro ir pakankamai drąsos šiek tiek surizikuoti. Gal tai laimingas atsitiktinumas, bet iš daugelio atvejų tik vieną kartą svečias atsisakė paimti mikrofilmą ir, kad nebyrėtų ašaros, padovanojo pakelį cigarečių. Dabar suprantu, kad negalima iš kiekvieno reikalauti daugiau, negu jis pajėgia. Stebiuosi, kaip labai atvažiavusieji mylėjo Lietuvą, jeigu po trumpo paaiškinimo tuojau pats pasakydavo: “Gerai, paimsiu!”

Daug kas nežinojo

     Viešėdamas JAV, aplankiau Religinę šalpą ir apžiūrėjau Kronikos numerius bei mikrofilmus, kurie atkeliavo iš Lietuvos. Ne viską radau, kas buvo siųsta, kai kas žuvo Maskvoje kratų metu, kai kas pakelėje. Tačiau mane labai pradžiugino, kad radau ne vieną Kronikos numerį, kurį kažkas pasiuntė į Vakarus. Ačiū Dievui, kad tuo sunkiu metu daug kam rūpėjo Bažnyčios ir Tėvynės reikalai.

Kronika KGB rankose

     1972 m. birželio 23 KGB kratos metu pas Jadvygą Stanelytę rado pirmąjį LKB Kronikos numerį, o liepos 5 d. užvedė baudžiamąją bylą #345. Metus su viršum sekė visus įtartinus asmenis ir 1973 m. lapkričio 20 d. padarė daugybę kratų. Didžiausias nuostolis buvo Petro Plumpos suėmimas. Talentingas, darbštus, bebaimis, — tokių darbininkų reta. KGB triumfavo, kad Kronika sunaikinta, tačiau gruodžio 12 d. pasirodė 8—sis numeris, kuriame buvo plati informacija apie kratas ir suėmimus.

Šiluvos koplyčios detalė  K. Daugėlos nuotr.

Areštai

     Leidžiant Kroniką, buvo visko — romantikos ir skaudžiausių pergyvenimų. Artimų žmonių suėmimai visada būdavo be galo skaudūs. Jie būdavo labai artimi, reikalingi ir mano įtraukti į pavojingą darbą. Kaip koks sunkus akmuo užvirsdavo ant krūtinės, kurį tekdavo nešioti ilgai! Virgilijus Jaunelis pats pasišovė rotatoriumi padauginti 6-ąjį numerį, ir kratos metu buvo rastos vaškuotės; teisė kartu su Petru Plumpa. Tokių idealistų, kaip Virgutis (šitaip mes jį vadindavome) visada yra reta. Dėl Dievo, dėl Tėvynės jis galėjo eiti ne tik į lagerį, bet ir į ugnį. Kalinimas jam buvo labai sunkus, nes sunkiai sirgo, o kai sugrįžo, jis buvo nepanašus į save, — Kronikai jis labai daug paaukojo.

     Nijolė Sadūnaitė jau žinojo kelius į Maskvą, galėjo daug talkinti ne tik Kroniką platinant, bet ir redaguojant. Vėl areštas ir ilga 6-erių metų bausmė.

     Juozas Gražys, Vladas Lapienis, Povilas Buzas, Anastazas Janulis, vienuolės Ona Vitkauskaitė, Genutė Navickaitė, Ona Pranckūnaitė — visi jie buvo idealistai, visiems rūpėjo bent kuo pasitarnauti Bažnyčiai ir Tėvynei. Kai mane suėmė 1983 m., vienas saugumietis pavadino laimingu avantiūristu ir paprašytas paaiškino, kodėl pavadino laimingu. “Mokėjai pasirinkti gerus bendradarbius”, — aiškino kapitonas Rainys. Tada aš jam nieko nepasakiau, bet iš tikrųjų pasirinktieji ir patys atėjusieji į talką buvo tikrai šaunūs ne tik darbininkai, bet ir asmenybės.

     Labai buvo gaila Sergiejaus Kovaliovo, Aleksandro Lavuto, su kuriais teko ilgai bendrauti. Visada ateidavo į susitikimą su pilnais portfeliais savilaidos, visada dalykiški ir mieli žmonės.

Krata Simne

     Areštuotieji Petras Plumpa, Povilas Petronis (energingai platinęs religinę literatūrą), Virgilijus Jaugelis ir Jonas Stašaitis dar buvo tardomi Vilniaus saugume, kai KGB objektyvas nukrypo į Simną. 1974 m. kovo 14 anksti rytą po šv. Mišių parsinešiau du Kronikos numerius ir po pusryčių rengiausi važiuoti į Kauną. Prisistatė KGB kapitonas Pilelis su trimis saugumiečiais ir nuodugniai iškrėtė mano kambarį ir garažą. Be dviejų Kronikos numerių jie nieko sau įdomesnio nerado. Kratos metu pamatė mokinio ranka parašytą lapelį, sušuko: “Tikriausiai tai naujausia medžiaga Kronikai”. Supratau, kas jiems labiausiai rūpėjo ir kad man reikia būti dar atsargesniam.

Tardymas

     1974 m. balandžio 9 buvo suimtas Virgilijus Jaugelis, o už savaitės gavau kvietimą tardymui į Vilniaus KGB. Nejaučiau didelio pavojaus, tačiau kelionės pas KGB niekada džiaugsmo neteikdavo. Pavesdavau viską Viešpačiui ir važiuodavau. Šis pirmas tardymas nebuvo sunkus. Klausinėjo, ką žinau apie Kroniką, iš kur gavęs kratos metu rastus šio leidinio du numerius; rūpėjo kapitonui Pileliui ir pogrindžio Kunigų seminarija. Liko labai nepatenkintas, kai nieko naudingo nesužinojo.

Pirmasis teismas

     1974 m. gruodis pogrindininkams buvo labai sunkus; beveik per visą mėnesį vyko Petro Plumpos, Povilo Petronio, Virgilijaus Jaugelio ir Jono Stašaičio teismas, ypač sunkų kryžių uždėjęs pirmajam Kronikos darbininkui Petrui. Aštuonerių metų auka buvo sudėta už Bažnyčios ir Tautos ateitį. Galbūt partija ir čekistai šiuo parodomuoju teismu planavo įvaryti daug baimės išdrįsusiems kalbėti tiesą, tačiau efektas buvo atvirkščias: represijos ugdė ryžtą kovoti.

     Vos pasibaigė šis teismas, gruodžio 27 buvo suimtas didelis lietuvių bičiulis Sergiejus Kovaliovas (dabar Rusijos AT deputatas). Jis buvo vienas iš pirmųjų, su kuriuo užmezgėme kontaktus ir kuris ilgą laiką tikrai nesavanaudiškai padėjo Lietuvai. Beveik metus laiko tęsėsi jo tardymas Vilniaus KGB būstinėje, o po to — dešimties metų bausmė Permės lageriuose ir Sibiro tremtyje.

Rimtas pavojus

     1974 m. rugpjūčio 27 už Kronikos dauginimą buvo suimta Nijolė Sadūnaitė. Iš KGB požemių neprasiskverbė nė trupučio informacijos, kaip vyksta tardymas. Gana netikėtai 1975 m. vasario 11 gavau pakvietimą tardymui į Vilniaus KGB. Dvi dienas tardė kapitonas Pilelis, ir viskas sukosi apie Nijolę. Būtinai norėjo išgauti prisipažinimą, kad aš jai davęs perrašymui Kronikos numerį. Kaltino Kronikos leidimu. Jam į pagalbą ateidavo tardymo poskyrio viršininkas kapitonas Rimkus. Būtinai norėjo, kad prisipažinčiau bent davęs paskaityti Kroniką. Tik mano prisipažinimo reikia, ir Nijolė bus laisva. Nesulaukę prisipažinimo, saugumiečiai labai nusivylė. O papulkininkis Kolgo-vas niekino, vadindamas bailiu ir beširdžiu, kuris moka nekaltą žmogų įklampinti, o pats stengiasi išsisukti nuo atsakomybės. “Šitas bailys laikosi principo: ‘Kerti mišką, skiedros laksto1” — perpykęs kalbėjo saugumo veteranas.

Anonimai

     1974    m. rugsėjo mėn. Lietuvoje pasirodė anonimas, pasirašytas “Vilkaviškio vyskupijos kunigų grupės” vardu. Jis buvo išsiuntinėtas visų vyskupijų ordinarams ir smarkiai pasisakė prieš kunigus, kurie neklausė sovietinės valdžios. Jie buvo kaltinami kunigų vienybės ardymu ir noru pagarsėti užsienyje. Vyskupas Labukas buvo agituojamas, kad nuvykęs į Vatikaną pasisakytų prieš ‘kovotojus, kurie nori istorijos ratą pasukti atgal‘. Labai aiškiai matėsi, kas slepiasi po šiuo anonimu. Leidžiant Kroniką anonimai gana dažnai bandė formuoti nuotaikas prieš valdžiai nepalankius kunigus ir prieš pačią Kroniką. Nepajėgiant ją fiziškai likviduoti, buvo bandoma šitokiais metodais ją nutildyti. Deja, ji nenutilo.

Vėl tardymas

     1975    m. balandžio mėn. šeši Vilkaviškio vyskupijos kunigai parašėme protesto pareiškimą dėl nuteistųjų už pogrindžio spaudą. Akademikas Sacharovas perskaitė jį užsienio korespondentams, bet nepasakė pasirašiusiųjų pavardžių. Tačiau vienos kratos metu pareiškimą saugumas surado ir atsiuntė į Vilnių išaiškinti, ar tikrai jis buvo mūsų pasirašytas, o galbūt norėjo, kad savo parašų išsigintume. Šį kartą drąsos teikė tik ką pasibaigusi Helsinkio konferencija ir pasirašytas Baigiamasis aktas. Iškviestas į saugumą, trumpai paaiškinau, kad pasirašiau. Manau, kad šis pareiškimas Saugumui buvo dar vienas įrodymas apie mano kontaktus su Maskvos disidentais.

Perkėlimas

     Praslinkus dviems mėnesiams, Religijų reikalų įgaliotinis liepė vysk. J. Labukui mane iš Simno perkelti kur nors, kad būtų daug darbo, nes antraip aš būsiąs suimtas. Simne spalio 15 d. buvo užbaigtas 19—sis Kronikos numeris, kai gavau paskyrimą klebono pareigomis į Kybartus. Viskas buvo be galo keista, nes iki šiol tokios praktikos nebuvo, kad neklusnų kunigą skirtų į didelę parapiją. Nejučiomis skverbėsi mintis, kad perkėlimas galbūt vykdomas tik dėl to, kad naujoje vietoje būtų lengviau suimti. Koks bus Kronikos likimas naujoje vietoje? Atsakymo neturėjau. Buvo vienintelis žmogus, kuris jau turėjo patirties redaguojant Kroniką — tai seselė Elena Šuliauskaitė. Žinojau, kad bendraminčiai kunigai padės rinkti medžiagą ir pasirūpins Kronikos tolimesniu likimu.

Patarimai

     Kai kurie kunigai duodavo gerų patarimų, tik sunku būdavo juos įvykdyti. Vienas iš tokių patarimų buvo įkurti Lietuvoje kokias tris-keturias Kronikos redakcijas, kurios pasikeisdamos leistų Kroniką. Iš tikrųjų dažnai būdavo momentų, kai norėjosi bent keletą mėnesių nerūpestingai pagyventi, nejaučiant ant galvos pakibusio pavojaus, ypač tada, kai Kybartuose pasirodydavo saugumo mašinos, kurios nežinia dėl ko kurį laiką palydėdavo net pas ligonį, o paskui pradingdavo. Šį gerą patarimą taip ir nepasisekė realizuoti; viena iš priežasčių, kad artimiausieji mano draugai turėjo savo svarbius darbus, o naujai sudaryti korespondentų tinklą, sukurti leidimui reikalingas sąlygas buvo labai sunku. O gal daugiau reikėjo šituo pasirūpinti, tada po suėmimo būtų buvę kai kam mažiau sunkenybių.

Aušra

     LKB Kronikos turinys ne kartą keitėsi. Pradžioje atrodė bus protingiausia registruoti tik grynai Bažnyčią ir tikinčiųjų persekiojimą liečiančius faktus. Šiai minčiai pritarė beveik visi, kurie žinojo apie Kronikos leidimą. Tačiau nebuvo jokio kito leidinio, kuris žadintų tautinį sąmoningumą ir registruotų prievartinio nutautinimo faktus. Kronikai buvo daromi priekaištai, kad jai rūpi tik Bažnyčios interesai. Nors buvo akivaizdu, kad ginant tikėjimą yra ginama ir tauta, vis dėlto norėjosi užfiksuoti visa, kas vyko pavergtame krašte. Tokiu būdu Kronikoje pamažu pradėjo pasirodyti ir kiti faktai, liudijantys apie žmogaus teisių pažeidimus įvairiose gyvenimo sferose.

     Vieno bendraminčių vilkaviškiečių kunigų susirinkimo metu kun. Pranciškus Račiūnas iškėlė mintį, kad būtų gera atnaujinti “Aušros” leidimą. Visi šiai minčiai pritarė, reikėjo tik kam nors realizuoti. Įžangą parašė pats kun. P. Račiūnas, o pirmuosius žingsnius žengti reikėjo padėti Kronikos redakcijai. Turbūt po kokių šešių numerių pasiūliau leidinį redaguoti kun. Lionginui Kunevičiui, ir jis mielai sutiko. Dievui laiminant, Aušra neįkliuvo per ilgą laikotarpį iki Atgimimo pradžios.

Naujoje vietoje

     Atvykus į Kybartus, sąlygos redagavimui buvo labai nepalankios. Pusmetį turėjau gyventi samdomame kambarėlyje, nes klebonija buvo užimta; be to, buvo labai daug darbo. Kaupti medžiagą problemų nebuvo, o atėjus eilinio numerio išleidimo laikui, atvykdavo E. Šuliauskaitė, atrinkdavome medžiagą, aptardavome visą numerį ir tada su visa sekančio numerio medžiaga pavėžindavau į Simną, kur turėjome nuošalų namą su geromis gyventojomis. Čia ilgą laikų būdavo galutinai perrašomas numeris ir padaroma bent 20 egzempliorių. Labai mielai perrašant naują numerį talkino kita sesuo vienuolė Monika Gavėnaitė. Dalį tiražo į Kybartus man atveždavo namo šeimininkė Julija, o keletą egzempliorių pasiimdavo perrašinėtojos, kad toliau būtų galima dauginti. Stebėjausi Julijos drąsa ir pasišventimu: ištisomis savaitėmis budėdavo, kad kas nors netikėtai neužeitų, savaitėmis turėjo pakelti didelę įtampą, bet niekada nesiskundė ir mielai talkino. Ačiū Dievui už šitokius žmones.

Nepavargstantis talkininkas

     Vos pradėjęs leisti Kroniką, susipažinau su vilniečiu Vladu Lapienių, kuris neraginamas tapo vienu iš pačių uoliausių Kronikos rėmėjų ir platintojų. Jis turėjo keletą mašininkių, kurios padaugindavo jo atneštus leidinius; pristatydavo informacijos naujiems leidiniams. Žavėjo Vladas mane ne tik savo uolumu patalkinti, bet ir savo dvasiniu gyvenimu, kurio jam galėjo pavydėti ne vienas kunigas. Mano dideliam skausmui 1976 m. spalio 19 d. buvo suimtas kartu su Kastyčiu Jonu Matulioniu. Kiek vėliau buvo suimta taip pat labai pasišventusiai dauginusi Kroniką ir kitokią religinę literatūrą Ona Pranckūnaitė. Po kiekvieno arešto vis dažniau aplankydavo mintis, kad geriau būtų, jei suareštuotų mane. Ramiai galvodamas, atrodo, suvoki, kad kovoje aukos yra neišvengiamos, bet vieną po kito palydėti gerus žmones kančiai kur kas sunkiau, negu pačiam prisiimti jų likimą.

TTG Katalikų komitetas

     1978 m. vasarą mane Kybartuose aplankė pravoslavų dvasininkas Glebas Jakuninas su dviem draugais ir papasakojo, kad Maskvoje yra įkūrę Krikščioniškąjį komitetą tikinčiųjų teisėms ginti, — pasiūlė prie jų prisidėti. Su šia idėja supažindinau kun. Alfonsą Svarinską ir kun. Juozą Zdebskį. Abu mielai sutiko dalyvauti Komiteto veikloje; prie mūsų sutiko prisijungti telšiečiai kun. Vincentas Vėlavičius ir kun. Jonas Kauneckas. Reikėjo surasti teisingą sprendimą dėl savęs: prisijungti prie kuriamo Komiteto ar ne? Jo egzistavimas tuo metu buvo labai reikalingas, tačiau dar labiau bus atkreiptas KGB dėmesys. Jei neprisijungsiu prie Komiteto, ar nepagalvos saugumiečiai: kodėl aš likau nuošalyje. Ką aš dirbu? Mąsčiau, meldžiausi, tariausi ir apsisprendžiau įsijungti į Katalikų Komiteto veiklą. Medžiagos rinkimas Kronikai dar labiau palengvėjo; visi supratome, kad žingsnis visais atžvilgiais buvo teisingas, nors ir rizikingas.

Įspėjimas

     Parašėme ir išplatinome 20 Katalikų komiteto dokumentų ir negavome nė vieno atsakymo, — tarsi į šulinį įkrisdavo mūsų pagalbos šaukimas. Tik po penkerių metų pamačiau, kad dokumentus KGB kruopščiai rinko, — buvo net labai susirūpinę, kad neturėjo dokumento #46. Sovietinei valdžiai ypatingai užkliuvo dokumentas #18 dėl vaiko teisių pažeidimų Lietuvoje ir dokumentas #5 dėl religinių susivienijimų nuostatų, kuriam pritarė 520 kunigų ir du tremtiniai vyskupai. Dėl turinio dar būtų galėję kentėti, bet, kadangi dokumentai pasiekdavo Vakarus, KGB šito toleruoti negalėjo.

     1979    m. rugpjūčio 29 buvau iškviestas į Respublikos prokuratūrą, kur prokuroras perskaitė oficialų įspėjimą, kad, jei ir toliau tęsiu priešvalsybinę veiklą, man gresia BK 68 str. Po respublikos prokuroro įspėjimo mane į savo kabinetą nusivedė prokuroras Bakučionis, kuruojantis saugumo vedamas bylas, ir pradėjo aiškinti, kad LKB Kronika esanti Katalikų komiteto organas ir kad turime liautis ją leidę. Sekančią dieną įspėjimą prokuratūroje gavo kun. A. Svarinskas. Pavojus, matyti, augo ir reikėjo apsispręsti: nutraukti Katalikų komiteto veiklą, ar įspėjimo nepaisyti. Neabejodami pasirinkome antrąjį variantą.

Rimti pavojaus signalai

     1980    m. pradžioje Lietuvoje buvo suimti du uolūs Kronikos platintojai — Povilas Buzas ir Anastazijus Janulis. Pastarasis, nepaisant amžiaus, buvo neišsenkančios energijos ir darbštumo žmogus. Duok Dieve, kad daugiau tokių jėzuitų būtų! O Maskvoje suėmė Krikščioniškojo komiteto sekretorių Viktorą Kapitančiuką. Galima buvo rimtai suimąstyti, jei KGB pasiryžo Maskvoje likviduoti Krikščioniškąjį komitetą, greit ateis laikas ir mūsiškiam.

Krata ir suėmimai

     1980 m. balandžio 17 grįždamas iš bažnyčios, mačiau iš paskos einantį būrį žmonių. Atėjęs į kleboniją, vadovas pasilabino: ‘Garbė Jėzui Kristui'. Pamaniau, kad atvyko koks nors klebonas su ekskursija ... Deja, mano ekskursantai buvo pasiruošę iškrėsti net šuns būdą. Nuodugniausiai iškrėtę ne tik mano kambarius, bet ir šeimininkės, ir a.a. kun. V. Jaugelio, ir O. Kavaliauskaitės. Ačiū Dievui, nė vienos slėptuvės nerado; paėmė tik tai, kas buvo ant stalo ir lentynos.

     Tą pačią dieną krata buvo ir pas kybartiškę Petrikienę, kur šv. Šeimos sesuo Genovaitė Navickaitė daugino Kroniką. Po kratos ją suėmė, o sekančią dieną Bagotojoje suėmė kitą tos pačios kongregacijos seserį Oną Vitkauskaitę. Tai buvo labai skaudus praradimas tiek kongregacijai, tiek ir Kronikai.

Kvietimas tardymui

     Po kratos ilgą laiką nekvietė tardymui, ir tai kėlė nerimą. Po dviejų mėnesių atnešė kvietimą tardymui į Maskvą, tačiau vykti atsisakiau. Po savaitės kvietimą pakartojo. Paruošiau Katalikų komiteto dokumentą dėl religinės laisvės ir pradėjau laukti arešto, bet viskas pamažu nurimo. Liepos mėnesį nuotaika dar pakilo, nes į laisvę sugrįžo sesuo Nijolė. Kai darbininkai vienas po kito pasitraukia, tada išties sunku, bet kai pradeda sugrįžti, tada akyse pasidaro šviesiau.

Krata vienuolyne

     1980 m. rugpjūčio 12 buvo iškrėstas Eucharistinio Jėzaus seserų namas Kaune, Donelaičio g. 36. Ačiū Dievui, kad nieko pavojingo čia nebuvo rasta, o rasti galėjo. Per visą Kronikos leidimo laiką čia perėjo daugybė medžiagos. Buvo viena Apvaizdos globojama slėptuvė, kurios krėtėjai nerado. Eucharistijos bičiuliai, seserys vienuolės, kunigai čia sunešdavo daug medžiagos. Kartais aš pats, o dar dažniau kuri nors sesuo atveždavo medžiagą į Kybartus. Labai dažnai pasitarnaudavo nepavargstanti katechete sesuo Donata.

     Tuo metu jau buvo suimta sesuo Jadvyga Stanelytė ir Lukiškių kalėjime laukė teismo. Maskvoje rugpjūčio mėn. buvo nuteistas Glėbas Jakunimas. Visi ženklai rodė, kad artinasi pogrindžio darbo pabaiga.

1980 metai

     Šie metai buvo labai sunkūs, nes kompartijos ir saugumo prievartos mašina negailestingai dorojosi su visais kovotojais už žmonių teises.

     Sausio mėn. Religijų reikalų tarybos įstaigoje buvo ‘auklėjami' ordinarai, kaip reikia klausyti sovietinės valdžios; suimti Kronikos platintojai ir rėmėjai: A. Janulis, P. Buzas, O. Vitkauskaitė, G. Navickaitė; nuteista G. Stanelytė, doc. Vytautas Skuodis, kurį teismo metu priėmėme į Katalikų komitetą. Kun. Juozas Zdebskis (vienas iš aktyviausių Kronikos rėmėjų) nežinomomis priemonėmis buvo smarkiai apdegintas; kiek mažiau nukentėjo Vytautas Vaičiūnas. Tačiau miela tuos metus prisiminti todėl, kad persekiojimas ne tik neišgąsdino, bet, priešingai, visus sutelkė dar aktyvesnei kovai — į Katalikų komitetą įsijungė kun. A. Keina, kun. V. Stakėnas ir kun. L. Kalinauskas. Iš visur jutau visokeriopą paramą; kas negalėjo ar nemokėjo tiesiogiai padėti, rėmė materialiai, — įkišdavo į kišenę kelias šimtines ir tik tiek pasakydavo: ‘tu žinosi, kur išleisti'.

Mūsų atrama

     Per visą Kronikos gyvenimo laiką buvo galima pasitikėti tik Dievu. Visiems, kurie rinko medžiagą, padėjo redaguoti, platinti, persiųsti į Vakarus, trūko visko: patyrimo, žinių, organizuotumo; apskritai, buvo maža kunigų ir pasauliečių, kurie būtų norėję kišti galvą į liūto nasrus. Dažnai tekdavo pasikliauti tik savo Angelu Sargu, dažnai tekdavo kartoti maldą: ‘Viešpatie, tu žinai, kad dirbu Tau, jei šis darbas reikalingas — globok, jei ne — tegu jis pasibaigia’. Ir Dievas nuostabiai globojo. Man atrodo, kad tai, ką Kronika aprašė ir išplatino po visą pasaulį, yra tik viena dalis, o kita buvo ne mažiau svarbi, — mes visi po truputį drąsėjome, darėmės sąmoningesni, supratome, kad bedieviškojo stabo kojos molinės, o, svarbiausia, supratome, kad nereikia sėdėti, bet dirbti ir kovoti, tada ir Dievas padės.

Užnugaris

     Sunkiai įsivaizduoju Kronikos leidimą, jei nebūtų buvę šalia vienminčių, su kuriais, reikalui esant, buvo galima viską aptarti. Sunkesniais klausimais važiuodavome tartis su tremtiniais vyskupais, o kitas problemas aptardavome kunigų susirinkimuose. Aptariant dažnai net nebūdavo minimas Kronikos vardas. O problemų netrūko; nuolatos kildavo klausimas, kaip pasielgti vienu ar kitu atveju, pvz., Kronikoje aprašyti tik ateistų savivalę ar ir kunigus, kurie aiškai dirbo ne Bažnyčiai. Aš dėkoju Dievui už tuos vyskupus, kunigus, seseris vienuoles ir pasauliečius, kurie visą laiką buvo šalia ir į kuriuos buvo galima atsiremti. Jie irgi buvo Kronikos leidėjai.

Kunigai pogrindininkai

     Kronikos leidimas ir platinimas pareikalaudavo nemaža laiko, kartais reikėdavo išvykti į Maskvą. Reikalui esant, mielai patalkindavo kaimynai kunigai, o ypač Alvito klebonas kun. Boleslovas Ražukas. O uoliausiai padėdavo pogrindininkas kun. Petras Našlėnas; važiuodavau į Kauną ir sakydavau: ‘Kunige Petrai, man reikia trims dienoms tavo pagalbos’ ir kun. Petras kaip laikrodis atvažiuodavo ir talkindavo. Be šitokios pagalbos būčiau buvęs bejėgis. Trumpą laiką talkino a.a kun. V. Jaugelis, o paskutiniaisiais metais prieš suėmimą kun. Kastytis Matulionis ir kun. Jonas Boruta. Vis dažniau ateidavo mintis, kam palikti Kroniką, kai būsiu suimtas.