Spausdinti

 (Konkurso moksleivių grupėje I premijq laimėjęs straipsnis)

Aušra Gudavičiūtė

     Ten, kur smėlėtais kalneliais, žaliom pušų giraitėm, miškų platybėmis neaprėpiamomis teka, skuba jūron gražiausios Lietuvos upės — Merkys, Ola, Nemunas, Skroblus, saulėtoje Dzūkijoje, grybais ir uogomis, žmonių darbštumu ir dainų skambumu išgarsėjusiame krašte, Margionių kaimelyje, netoli Varėnos, gyvena Juozas Gaidys. Paklauskit bet kurio margioniškio — kas gi nežino Gaidžio? Kas nepažįsta to jau seno, ilgą gyvenimą nugyvenusio ir atkentėjusio, bet dar tokio darbštaus ir gyvo žmogaus? Juk jis — kaimo siela! Juozas Gaidys — Margionių klojimo teatro režisierius ir aktorius, poetas, dramaturgas, kaimo etnografinio ansamblio dainininkas ir dainų kūrėjas. Margionių himnas — taip pat jo sukurtas. Ir kai užgieda ji žmonės, po sunkių darbų vakare kaimo aikštėje susirinkę, kai uždainuoja plačiai, taip, kad per laukus miškus nuaidi, kad gal net anapus Skroblaus girdėti, kai pats Gaidys, kiek bedainavęs, žiūrėk, jau ašarą braukia, tada supranti — tie žmonės, tos dainos amžinai gyvuos tokioje nederlingoje, smėlingoje, bet tokioje gražioje, šviesioje mūsų Dzūkijoje.

     ... Iš dzūkų aukštųjų,
     Kalnuočės kalnelių
     Išplaukia upelis sraunus,

     Banguoja liūliuoja,
     Per klonius vingiuoja
     Tas mūsų upelis Skroblus.

     Gal skuba pasveikint
     Mūs Merkį broliuką
     Ir Nemuno vingius stačius,

     Gal skuba nunešti
     į gintaro jūrą
     Lietuvio iškęstus vargus.

     Krantuos sustatytos medinės trobelės
     Baltųjų beržų pavėsy.
     Margionių kaimelis,
     Brangus kaip tėvelis
     Tai mano gimtinė graži.

     J. Gaidys. Daina apie Skroblų.

     Margionys — kaimas Skroblaus pakrantėje, o tiksliau, kaimas prie Skroblaus ištakų. Nes čia, tik nusileidus nuo kaimą supančių kalvų, galima pamatyti vos iš žemės gelmių besiveržiantį šaltinėlį. Vėliau tas šaltinėlis, įveikęs visas kliūtis, srovena tolyn ir tolyn, virsdamas srauniu ir nepaprastai skaidriu upeliu. Juk Skroblus — vienas švariausių upelių Lietuvoje. Anksčiau abipus upelio augo daug pilkakamienių medžių — skroblų, nuo ko šis upeliukas ir gavo savo vardą. Saugo kaimą tas šventas upelis nuo piktų dvasių ir nelabųjų jėgų, užtai ir kaimas savo numylėto Skroblaus nepamiršta — nuo senų laikų žmonės aptverdavo šaltinėlio versmės pradžią, saugodami nuo čia atklystančių gyvulių — nuo bandos atitrūkusių karvių. Jokių būdu negalima griauti Skroblaus šlaitų, teršti vandens. Tokie įstatymai galioja čia nuo neatmenamų laikų, ir žmonės jų laikosi, nes žino — kas išsaugos tą grožį jeigu ne jie, kaimo šeimininkai. Todėl ir žmonės čia geri ir nuoširdūs.

     Juozas Gaidys gimė čia, Margionyse, čia užaugo, ir dabar čia gyvena. Jo gryčia — pačioje kaimo pradžioje. Gražiai gyvena Juozas Gaidys su pačia, užaugusius vaikus j miestą išleidę, gražiai ūkį tvarkosi. Ir nors sveikatos jau nebe tiek daug, nepamiršta, neapleidžia savo mylimo klojimo teatro. Tiek metų kantriai laukė margioniškiai, kol pagaliau valstybė pradėjo statyti klojimą jų vaidinimams. Jau ir įpusėjo, ir vainiką ant stogo užkėlė pagal visas čionykštes tradicijas, jau ir įkurtuves atšventė, nors klojimas dar galutinai nebaigtas statyti. Bet margioniškiai čia jau ir savo spektaklį suvaidino — J. Gaidžio tragikomediją “Našlaičių ašaros”. O kitą jo pjesę —’’Ašarų pakalnė” vaidino netoli esančio Marcinkonių miestelio kultūros namuose. Ilgai gyvuoja Margionių teatras —jau nuo 1929-ųjų metų, jo įkūrimo metų. Dažnai susirenka draugėn Margionių kaimo artistai. Ne tik parepetuoti, bet ir dainų kartu padainuoti, vieni kitiems savo bėdas ir džiaugsmus pasipasakoti. Pabūna pulkelyje ir išsiskirsto. Kiekvienas su savo rūpesčiais, su savo darbais, bet visi iš tokių susibūrimų išsineša nors dalelę to švento jausmo — giminystės vieni kitiems. O juk labiausiai visus myli, širdingiausiai visus apdainuoja, mieliausiai savo kūrybą visiems dalina didžiausias jų kaimo žmogus — Juozas Gaidys.

     ...Sako, senovėje milžinų buvę. Turbūt tai tikra tiesa! Tik gal ne savo ūgiu jie buvo milžinai, ne stiprumu ir jėga jie sau garbės suteikdavo ir tokiu būdu amžinai gyvi žmonių pasakojimuose išlikdavo ... O turbūt ta savo dvasios didybe, sielos taurumu, minčių ir darbų gerumu jie save įamžindavo! Jų palikuonių dar ir dabar yra Žemėje...

     Kas, jeigu ne Juozas Gaidys palaikė viskuo nusivylusius ir gyvenimu nebesidžiaugiančius žmones tais baisiais karų, perversmų ir okupacijos metais? Juk tai jis organizuodavo, burdavo žmones į būrelius, kartu su jais kalbėdavo, ragindavo nenuleisti rankų, nepasiduoti. Ir dainuodavo, dainuodavo... Kuo gi daugiau prabilsi į dzūkų širdį, jei ne daina? Kaipgi daugiau jį išsisakyti, išsipasakoti prikalbinsi?.. Mylėjo ir gerbė kaimo gyventojai Juozą Gaidį anuomet. Myli, gerbia jį ir dabar. Apgailestauja, kai jis labiau sunegaluoja. Ir visiškai nekeista, kad šis savamokslis kaimo žmogus, taip nuoširdžiai dzūkiškai su žmonėmis pabendraudamas, moka juos nuraminti, paguosti, padrąsinti. Juk jis čia, prie Skroblaus, gimęs ir užaugęs, geriausiai supranta savo kaimo žmones: darbščius, atvirus, geraširdžius...

     Nė vienoje turbūt Lietuvos vietoje nėra išlikę tokių senoviškų tradicijų, kaip šitame Dzūkijos kampelyje. Gal net nežino didieji Vilniaus ir kitų miestų mokslininkai ir profesoriai — etnografijos tyrinėtojai, kad čia, Margionyse, dešimt naktų po Vėlinių visas kaimas renkasi į kapines ir kūrena ten laužą, ir meldžiasi, gieda giesmes, eiles skaito ...

     Ką gi mums sako tie net iš pagonybės laikų atėję papročiai — laužo deginimas, dainavimas, ratu susėdimas? O ką gi primena ir tasai jaudinantis krikščioniškosios religijos apsireiškimas — nedidelis medinis kryžius už kaimo kapinaičių su vos matomu, saulės ir lietaus išblukintu, bet tokiu reikšmingu užrašu: “Nuo bado, maro, ugnies ir karo apsaugok mus, Viešpatie!” Gyvi dar mūsų tautos papročiai, neužmirštos archainės lietuviškos tradicijos! Ir gyvuos jos, gyvuos tol, kol bus dar šitokių žmonių, tokių dvasiškai stiprių gerųjų mūsų Lietuvos milžinų palikuonių!..

     Aštuoniasdešimt trejų metų senelis Juozas Gaidys, prisimindamas vokiškosios bei stalinistinės okupacijos Lietuvoje metus, pasakojo, kaip, norėdamas pažadinti snaudžiančius ir visiškai netvarkos savo gimtojoje Lietuvoje nebepastebinčius tautiečius, parašė pagelžkelėje, ant plytinio namelio sienos: “Lietuvi, atmink, kas esi!” Užrašė ir metus, ir savo pavardę aiškiai, taip, kad net iš traukinio pro langą žvelgdamas, akylesnis keleivis galėtų netikėtai perskaityti ir susimąstyti. Ir nebijojo, kad kas nubaus, nes tikėjo — nėra tokios jėgos, kuri gali užgniaužti meilę širdyje savo tėvynei.

     Kaimo Tėvas Juozas Gaidys... Kiek jo eilėraščiuose aprašytų Dzūkijos vaizdų, mylimų kaimo vietovių. Drevėta pušis, Lietuvio liepa, Skroblus, Mazgelio būklai, Prūsoko, Kurpiko, Gaidžio duobela, Felicijos Krušienės kalva... Tie pavadinimai čia, kaime, yra prigiję nuo seniausių laikų ir tokie mieli margioniškio ausiai! Juos randam ne tik J. Gaidžio eilėraščiuose, bet ir jo dainose. Juk ir jo parašytos pjesės vaidinamos pačia tikriausia dzūkų tarme! Jos tokios savitos ir įdomios.

     Neseniai į Margionis buvo atvykusi Lietuvos televizija, filmavo tą pirmąjį naujame klojime suvaidintą spektaklį. Tai ne vienintelis toks didesnis susidomėjimas Margionių teatru. Kokie didžiuliai lobiai slypi mūsų Lietuvos kaimuose! Kiek daug žino paprasti žmonės!.. Po spektaklio artistai dar surengė svečiams vakaronę ir, nors oras buvo nekoks, — truputį lynojo, bet visi labai smagiai padainavo ir pašoko. O kai televizijos redaktorė įdomios laidos apie Margionis pabaigoje paprašė J. Gaidį papasakoti apie savo teatrą, pirmieji režisieriaus žodžiai buvo: “Aš nuo pat mažens labai mylėjau savo kaimą”.