— Mama, dėl ko tu ištekėjai už tėtės? — klausia šešerių metų Tomukas.
— Na, vaikeli, tai jau ir tu pradedi stebėtis, — atsako motina.
— Dėl ko reikia padėti mamytėms? — klausia mokytoja pirmo skyriaus mokinį.
— Dėl to, kad jos storos, — atsako berniukas.
— Ar turite kuo užmokėti?
— Taip, turime, — atsako.
— Tai šaukite kitą, jauną daktarą. Aš esu per senas vidurnaktį vykti pas ligonį, kuris gali užmokėti...
Rytojaus dieną jis tą svetimšalę sutiko garlaivyje.
— Pone, jūs esate iš Prancūzijos, tai turite pažinti didįjį dailininką Vernet. Sako, kad jis yra laive. Ar negalėtumėte man jį parodyti?
— Gerai, panele, jūs jį jau pažįstate, nes vakar jam davėte piešimo pamoką.
— Mielu noru. Jūs, be abejo, pažįstate storulę Vytautienę. Ji vis nesutikdavo pajudėti iš namų, o svoris nuolat augo. Pasižadėjau jai padėti, jeigu ji kasdien kas savaitę ateis rytais pas mane.
— Ir ateidavo?
— O, taip. Aš jai papasakodavau kokį įdomų nuotykį, neva paslaptį, su jos pažįstamais. Ir tai labai pagelbėjo.
— Tai ką ji darė?
— Iki pietų apeidavo 10-15 šeimų, kartodama jai pasakytas žinias, ir svorį numetė.
— Tai vėl susimušei? Aš gi tau sakiau, kad, prieš pradėdamas muštis, suskaičiuotum ligi penkiasdešimt!
— Taip, be Jonui motina liepė suskaičiuoti tik ligi dvidešimt penkių.