Spausdinti

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, S J.

Algirdas Sabaliauskas Balandis

     Virš miestų rūkstančių griuvėsių
     Balti balandžiai ištiesė sparnus,
     Ir neša jie sapnuos alyvos žiedą šviesų
     Lyg taikią žinią auštančių dienų...

Eugenijus Matuzevičius

     Mūsų balandis, latvių balodis, kaip ir piktžolė balanda, gražiai siejasi su žodžiais baltas, balti. Tokį siejimą patvirtintų daugelio kalbų balandžių pavadinimai, plg. anglų dove ‘balandis’, vokiečių die Taube ‘balandis’, airių dub ‘juodas’, graikų peleia ‘laukinis balandis’, graikų pelios ‘mėlynas, pamėlynavęs’, persų kabūtar ‘balandis’, persų kabūd ‘mėlynas’, osetinų aeksimaeg ‘laukinis balandis’, osetinų aeksin ‘tamsiai pilkas’. Kai kas iš karto prisimins čia turbūt ir rusų golub ‘balandis’, rusų goluboj ‘žydras, melsvas’. Tačiau rusų ir kitose slavų kalbose veikiausiai ne balandis savo vardą nuo spalvos gavo, o spalva balandžio vardu pavadinta. Apie rusų golub ‘balandis’ kilmę tiek hipotezių prikurta, kad čia jų ir atpasakoti būtų neįmanoma. Pavyzdžiui, vieni šį žodį sieja su mūsų gulbė, kiti — su mūsų gelumbe (‘toks vilnonis audinys’), kiti laiko skoliniu iš lotynų kalbos, dar kitiems atrodo, kad šitą žodį indoeuropiečiai jau rado atsikraustę į Europą.

     Neseniai kalbininkai atkreipė dėmesį, kad ir osetinų kalboje yra naminio balandžio pavadinimas baelon, kuris labai primena lietuvių ir latvių kalbų balandžio pavadinimus. Ar čia atsitiktinumas, ar sena giminystė?

     Lietuvų kalboje, kaip žinoma, šalia balandis vartojamas ir šio paukščio pavadinimas karvelis, kurio kilmė yra labai neaiški. Pirmiausia turbūt kiekvienas jį norėtų sieti su žodžiu karvė. Bet koks jų prasminis ryšys? Galėjo kartais ir taip būti, kad laukinį balandį lietuviai vadino balandžiu, o naminį karveliu. Gal šis ir mėgo apie karves sukinėtis? O gal ir lietuvių kalbos žodyje karvelis slypi koks nors šiandien mūsų kalboje išnykęs spalvos pavadinimas.

     Šio paukščio vardu yra pavadintas ir atitinkamas mėnuo. Vienuose rašto paminkluose juo vadinamas trečias, o kituose, kaip ir dabar, ketvirtas metų mėnuo. Mėnuo vadinamas abiem mūsų paukščio vardais: be šiandien įprasto balandžio, balandinio, randame ir karvelį, karvelinį, karvelio menesį. Žmonės taip šiuos mėnesius pavadino dėl to, kad tuo laiku balandžiai ypač gražiai burkuoja, o tai ženklas, kad atėjo pavasaris.

     Šiuo metu lietuviai balandžio ir karvelio reikšmių, galima sakyti, visai neskiria ir vartoja kaip sinonimus. Tačiau yra viena išimtis. Turbūt niekas nesako taikos karvelis, o sako tik taikos balandis. Taip atsitiko todėl, kad toks balandis atsirado tik 1949 metais, kai Paryžiaus sienos mirgėjo plakatais, skelbiančiais pirmojo taikos šalininkų kongreso atidarymą, o tų plakatų centre puikavosi garsiojo dailininko Pablo Pikaso pieštas balandis. Suvažiavimo dieną Pablui Pikaso gimė ir dukra, kurią jis pavadino Paloma. Šis žodis gimtojoje Pablo Pikaso ispanų kalboje reiškia balandį. Pasakymas ‘taikos balandis’ paplito įvairiose pasaulio kalbose. Lietuvių kalboje jis iš karto buvo pavadintas taikos balandžiu, ir niekas balandžio šiame pasakyme karveliu keisti jau nemėgino.

     Pablą Pikaso piešti balandį paskatino Biblijos pasakojimas apie didįjį tvaną. Kai balandis į Nojaus laivą atnešęs alyvų šakelę ir šis supratęs, kad galima grįžti atgal į namus: tvanas jau pasibaigęs.

     Įdomu, kad ir anglai taikõs balaňdį vadina the dove of peace, o kai kalba apie paprastą balandį, ypač tą, kuris teršia aikštes ir gatves, vartoja žodį pigeon. Be kita ko, šis žodis gali reikšti ne tik balandį, bet ir žioplį, neišmanėlį. Turbūt jau ir ši aplinkybė trukdytų žodžiui pigeon būti garbingu taikos simboliu. O anglų pigeon, priešingai daugelio kalbų balandžio pavadinimams, nėra susijęs su kokia nors spalva. Per prancūzų kalbą šis pavadinimas atėjo iš lotynų kalbos, o lotynų pipio (vienaskaitos galininkas pipionem) yra sietinas su veiksmažodžiu pipire ‘čirškėti, cypsėti’.

     Na, o kodėl balandžio pirmoji yra kvailių diena, kodėl mes šią dieną nesivaržydami, su dideliu malonumu apgaudinėjame savo draugus? Klausimas nėra paprastas, aiškinti mėginta įvairiai.

     Štai vieni šį paprotį sieja net su antikos mitologija. Žemdirbystės deivės dukra Proserpina vieną kartą linksmai žaidusi Eliziejaus laukuose. Jau pilną sterblę ji buvo prisiskynus narcizų, kai iš kažkur išlindęs požemio karalystės valdovas Plutonas. Čiupo jis gražiąją Proserpiną ir nusinešė į savo karalystę. Motina, išgirdusi dukros šauksmo aidą, metėsi įkandin. Tačiau jau buvo vėlu, jos misija buvusi nesėkminga: iš požemio karalystės nieko negalim išvaduoti. Nuo to laiko ir atsiradęs paprotys lengvatikius žmones siųsti atlikti kokius nors beprasmiškus reikalus.

     Gal arčiausia tiesos yra aiškinimas, kad kvailių diena atsirado, kai keitėsi Europos kalendoriai. Viduramžiais daugelis krikščioniškų šalių naujus metus pradėdavo švęsti kovo 25 ir baigdavo balandžio 1 dieną. Paskutiniąją šių švenčių dieną žmonės mėgdavo savo draugams ir kaimynams nešti dovanas. Kai 1752 metais anglai vietoje Julijaus įsivedė Grigaliaus kalendorių, Naujųjų metų šventės buvo perkeltos į sausio pirmąją dieną. Tačiau įvairūs juokdariai dar juokingesnes dovanas nešdavo ir balandžio pirmąją. Taip ši diena ir tapusi kvailių diena.

■    Kaune buvo suorganizuota jaunųjų blaivininkų, vadinamų valančiukų (vysk. Valančiaus sekėjų), šventė, kuri tęsėsi tris dienas. Buvo atvykusių net iš Rygos ir Mažosios Lietuvos mokyklų. Iškilmės prasidėjo Mišiomis seminarijos bažnyčioje. Apie šimtinė buvo tautiniais drabužiais pasipuošusių. Paskui valančiukai rinkosi prie vysk. M. Valančiaus kriptos bazilikos pogrindyje. Čia valančiukai vysk. Valančių pagerbė gėlėmis, susikaupimu, degančiomis žvakutėmis, deklamavo eiles.

■    Lietuvoje šalia Liet. katalikų mokslo akademijos židinių Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose dar įsikūrė naujas židinys Panevėžyje.

■    Kaune vasario 25 ir kovo 10 d. įvyko pirmieji Katalikų mokslo akademijos židinio filosofiniai seminarai. Buvo nagrinėjama J. Ratzingerio “Krikščionybės įvadas”.

■    Vilkaviškio geležinkelio stotyje, kur su tėviške atsisveikindavo išvežamieji į sovietinę tremtį, pastatyta ąžuolinė skulptūra, kurią sukūrė J. Šalčiūnas. Paminklą pašventino par. klebonas dekanas kun. V. Gustaitis.