Spausdinti

JADVYGA VILČINSKAITĖ

     Išsipildė pagaliau gražiausioji mano gyvenimo svajonė — tapau Dievo kunigas! Neapsakomas džiaugsmas nuo šiol užlieja širdį ir sielą!.. Tačiau besidžiaugdamas negaliu nė valandėlei užsimiršti, kokios nelengvos yra mano, kaip kunigo, pareigos, kokia nepaprastai didelė manoji atsakomybė. Juk aš turiu būti žmonėms antrasis Kristus! Jisai buvo pasaulio šviesa — panašia šviesa turiu spindėti ir aš. Aš turiu būti savo tikintiems gyvenimo saulė, kuri juos ir apšviestų, ir sušildytų, ir uždegtų. Kaipgi aš tai galėsiu įvykdyti?

     Patekėjusi saulė pirmučiausiai apšviečia, išsklaido nakties tamsą. Lygiai taip turi daryti ir kunigas. O kaip daug tos tamsos šiuo metu žmonių sielose, kokiai daugybei net vadinamų pamaldžiųjų katalikų tikėjimo dalykuose trūksta sąmoningumo! Taip yra todėl, kad iš mažens jie nėra gavę net paties būtiniausio religinio apšvietimo. Gerai patyriau, jog ne vienas vaikas eina Pirmosios išpažinties ir Komunijos labai menkai teišmanydamas, ką daro...

Šv. Ignaco jėzuitų bažnyčios rektorius kun. Stasys Kazėnas, SJ, su pirmąja klase (trys lygiagretės klasės po 26 mokinius). Kasmet prisidės nauja katalikiškos pradinės mokyklos klasė.

     Užtat pirmas ir svarbiausias mano uždavinys bus rūpintis gera vaikų katekizacija. Nesistengti tiktai pristumti vaiką kuo greičiau prie sakramentų, o paruošti jį sąmoningam katalikiškam gyvenimui, mokyti taip, kad jis gerai suprastų ir visados atsimintų būtinas religijos tiesas bei doros reikalavimus. Nors dabar mokoma tikybos ir mokyklose, tačiau, mano įsitikinimu, pagrindinis ruošimas religiniam gyvenimui yra ir pasiliks vasaros katekizacija.

     Neužtenka, žinoma, tik prikrauti vaikučių galveles tikėjimo žinių. Visais galimais būdais aš juos turėsiu ir patraukti kuo arčiau gerojo Išganytojo. Aišku, visų labiausiai aš juos priartinsiu prie Jėzaus, kai pats stengsiuosi tapti vis labiau į jį panašus.

     O kaip aš įžiebsiu savo tikinčiųjų suaugusių sielose Dievo ir žmonių meilę? Žinau, jog to nepasieksiu jokiais ugningais, ciceroniška iškalba pasižyminčiais pamokslais, jei šie žodžiai nebus patvirtinti mano paties gyvenimo pavyzdžiu. Žmonės turi matyti, jog visa tai, ką kunigas jiems kalba, jis ir pats uoliai vykdo savajame gyvenime.

     Jeigu aš kalbėsiu apie artimo meilę, apie gerumą, jie turi būti tvirtai įsitikinę, jog aš kiekvienam patekusiam į vargą skubiai paduosiu pagalbos ranką, surasiu raminančių, paguodžiančių žodžių. Jeigu kalbėsiu apie maldingumą, jie turi matyti mane patį nuoširdžiai besimeldžiantį. Ir jeigu skatinsiu savo žmones prie blaivaus gyvenimo, jie turi žinoti, kad aš nevartoju nė lašelio svaigalų. Tiktai tada visi mano žodžiai, visi sakomi pamokslai galės būti tikrai veiksmingi. O jeigu mano darbai neatitiks žodžių, tie puikieji pamokslai gali žmones tik dar labiau atstumti nuo Dievo, dar labiau atšaldyti jų tikėjimą. Giliai atmintin įstrigo vienos katechetės papasakoti du įvykiai, gerai pailiustruojantys šitą tiesą. Vienas jų toksai:

     — Tai buvo pokario metais, kada beveik nekursavo keleiviniai autobusai, todėl vykstant į Kauną ir iš ten grįžtant, tekdavo gerokai pavargti. Vieną sykį grįždama iš Kauno, stabdau pravažiuojančias mašinas. Pro mane pralėkė užsikimšęs žmonėmis sunkvežimis ir stabtelėjo pasitaisyti. Pribėgus ėmiau prašyti vairuotoją, kad paimtų ir mane — gal kaip nors sutilpsim, bet jis griežčiausiai atsisakė. Tik štai girdžiu vieno keleivio balsą: “Vairuotojau, turėk širdį, nepalik nakčiai ant kelio jaunos mergaitės!” “Bet kurgi aš ją dėsiu?” — atkirto vairuotojas. Tuomet vyriškis nieko nesakęs, ėmė kraustytis iš sunkvežimio, kad užleistų man savąją vietą. Vairuotojui pasidarė nejauku ir jis šūktelėjo: “Neišlipkit, paimsiu ją. Kaip nors dar labiau visi pasispauskit”. Įlipusi į mašiną, pro ašaras dėkodama savo geradariui, tik tada pažinau, jog tai kaimyninės parapijos klebonas... Jau teko girdėti ne vieną jo pamokslą, bet ypatingo įspūdžio tie pamokslai man nepadarydavo. O dabar, po šio nuotykio, kiekvienas jo žodis mane nepaprastai stipriai veikė. Net jeigu iki to laiko būčiau buvusi tikėjimui abejinga arba ir visiška ateiste, tikriausiai atsiversčiau, pasidarydama giliai tikinti.

     Ir štai kitas jos pasakotas įvykis:

     — Kadangi mano katekizuojami vaikučiai labai mėgsta gražius gyvenimo pavyzdžius ir iš jų daug pasimoko, panorėjau kur nors gauti knygą “Kitų pėdomis”. Sužinojusi, kad ją turi netolimos parapijos klebonas, nutariau prašyti, kad paskolintų. Tačiau, vos tik susitikusi jį užsiminiau apie tą knygą, jis trumpai sausai atsakė: “Šita knyga skirta kunigams, o ne tamstai”. “Bet gal ji skirta ir man, kadangi aš dirbu pavaduodama kunigą”, — norėjau pasakyti, tiktai nesuspėjau — klebonas nuskubėjo. Lyg ir nieko čia neįvyko, bet po to kai tekdavo išgirsti jo pamokslą, jaučiau, jog nė vienas žodis man nekrinta į širdį, o atvirkščiai — bemaž tiktai erzina... Kiek besistengiau save įtikinti, jog jis nieko blogo nepadaręs — tas nė kiek nepadėjo. “Kalbi, kunige, bet tau žmonių sielos visai mažai terūpi” — lįsdavo į galvą įkyri mintis.

     Šitie pavyzdžiai dar tvirčiau mane įtikino, jog kunigai veda sielas į Dievą ne iškalbingais žodžiais, o gerumo darbais, šventu nepriekaištingu savuoju gyvenimu.

     Dar gerokai anksčiau man kildavo klausimas: Kodėl kai kurie kunigai apaštalavimą, religinį ir dorovinį žmonių ugdymą, įžiūri vien tiktai pamokslų sakyme? Jų nuostata, matyt, yra tokia: “Ne jūsų reikalas kaip mes elgiamės, jūs tiktai turite klausyti, ką mes sakome”. Deja, nors labai gaila, bet gyvenime vyksta atvirkščiai: žmonės daugiau žiūri į tai, kaip kunigas elgiasi, ir net visai nenori klausyti kunigo pamokymų, jeigu jis pats pagal tuos pamokymus negyvena. Tegul ir privalo tikintieji klausytis pamokslo kaip paties Dievo balso, tačiau jie nėra už tai kalti, jeigu ne kiekvieno kunigo žodis jiems yra įtaigus, ne kiekvieno žodis juos išganingai paveikia.

     Jeigu žmonės darosi šalti, abejingi tikėjimui, taip įvyksta dažniausiai tik todėl, kad prigęsta jų parapijos saulė — atšąla jų sielų vadovas kunigas...

     Padaryk, gerasis Viešpatie, kad tapčiau savo tikintiesiems negęstančiąja saule, kuri juos ne tiktai apšviestų, bet draug ir uždegtų juose galingą Tavosios meilės ugnį. Stiprink mane kiekvienam žingsny savąja malone, neleisdamas nė valandėlei užsimiršti Tavųjų žodžių: “Taip tešviečia jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje”. (Mt 5,16).