DANUTĖ BINDOKIENĖ
Kai reikia kalbėti apie asmenį, kurio pažinčių akiratis labai platus, tenka susidurti su keblumais: ką galima pasakyti, ko kiti nežino? Kun. Juozas Vaišnys žinomas ne tik Šiaurės Amerikoje, bet ir kituose žemynuose. Tai pilna to žodžio prasme “pasaulio lietuvis”, susipažinęs su gausybe savo tautiečių ir net su jais laiškais susirašinėja. Kun. Vaišnys tuos laiškus lietuviams ne tik rašo, bet kiekvieną mėnesį išspausdina žurnalo forma. O tas žurnalas vadinasi— kaipgi kitaip?— “Laiškai lietuviams”.
Prie redakcijos stalo. “Chicago Tribūne” nuotr.
Žinoma, kun. Vaišnys pažįstamas ir kaip kunigas jėzuitas, geras pamokslininkas, ir kaip labai neatlaidus lietuvių kalbos mokytojas, ir kaip skautas (mažiau kas žino, kad jis jaunystėje buvo ir ateitininkas). Tačiau jo pavardė yra beveik sinonimas redaktoriui ir “Laiškams lietuviams”.
Prieš geroką laiko tarpą, kai man teko dar sėdėti lituanistinės mokyklos suole (čia, Čikagoje), o kun. Vaišnys dėstė tikybą.
Kartą į pamoką jis atsinešė keturių puslapių, net be viršelio, laikraštuką, pavadintą “Laiškai lietuviams”, ir pareiškė: “Čia, vaikai, naujas lietuviškas žurnalas. Pamatysit, kaip jis augs ir klestės”.
Nors tie lapai į žurnalą nelabai buvo mums panašūs, o ir turinys per daug nepatraukė dėmesio, bet mokytoju, ir dar kunigu, abejoti nenorėjome (buvo beveik trimestro pabaiga ir rūpėjo pažymiai). Susižvalgėme, ieškodami, ką kun. Vaišniui pasakyti. “Įdomus pavadinimas”, — pagaliau susigriebė vienas gudruolis.
Tuomet net sapnuote nebūčiau susapnavusi, kad teks priklausyti to žurnalo redakciniam kolektyvui, bendradarbiauti su kun. Vaišniu kone ketvirtį šimtmečio... Tas bendradarbiavimas buvo (ir tebėra) geriausia nuolatinė pamoka, kaip reikia redaguoti, kaip mylėti ir gerbti lietuvių kalbą.
Kun. Vaišnio redaktoriški gabumai ne visiems žinomi, o žinančiųjų nepakankamai įvertinami. Išeivijoje surinkti bendradarbius, iš jų iškrapštyti straipsnius, yra nelengva, juo labiau, kad leidinys mėnesinis, puslapių daug, o rašantieji jau seniai atsidūrė benykstančiųjų sutvėrimų sąrašo pačiame viršuje. “Laiškų lietuviams” redaktoriui dar vis pavyksta sumedžioti bendradarbių, o kai jų trūksta — ir pats užpildo ne vieną lapą.
Daug čia padeda kasmetinių konkursų įvedimas, kurių metu prisirenka medžiagos keliems numeriams. Nors šiaip žmonės neprisirengia straipsnelio parašyti (net labai prašomi), bet konkursui —visuomet. Yra ir tokių bendradarbių, kurie kasmet dalyvauja konkurse, dažniausiai laimi ir gauna neblogą “honorarą” už savo straipsnius. Kun. Vaišnys suranda konkursui ne tik rašančių, bet ir mecenatų. Tikriausiai per metų metus kai kurie mecenatai jau ir tūkstantį yra “Laiškams” pakloję.
Kažkokiu stebuklingu būdu kun. Vaišnys ne tik sugeba kas mėnesį išleisti įdomų naują “Laiškų” numerį, bet jį išleidžia dar prieš mėnesio pradžią. O tai jau pagarbos vertas įvykis! Tik žmonės, kurie bet kada turėjo ar turi redaguoti laikraštį, žurnalą, biuletenį ar kurį kitą periodinį leidinį, gali įvertinti tokį “Laiškų lietuviams” redaktoriaus sugebėjimą.
Žurnalo puslapiuose, tarp kitų įdomybių, yra skyrelis, kuris vertas aukso medalio (jei tokie medaliai būtų redaktoriams dalinami). Tai lietuvių kalbos puoselėjimo, švarinimo, tobulinimo skyrius. Žinoma, viso žurnalo kalba pavyzdinė, nes kun. Vaišnys tiesiog aistringai nekenčia lietuvių kalbos darkymo, žalojimo. Tik pasakyk jam “neužilgo”, “penkto rugpjūčio”; tik neteisingai sukirčiuok “spaustuvė”, “spausdinti”, “klausimai”, jis pasakys tokį pamokslą, kad iki gyvos galvos pamoką atsiminsi.
Tą kun.Vaišnio neatlaidumą kalbos klaidom žmonės priima dvejopai. Vieni bijo prie jo net išsižioti, kad netikslaus žodžio neleptelėtų ir pastabų nesusilauktų, kiti nuoširdžiai stengiasi daugiau dėmesio kreipti į tas pastabas ir iš jų mokytis. Šiaip ar taip — nereaguojančių šiuo atveju nėra.
Pastaruoju metu “Laiškai lietuviams” išgyvena tą pačią krizę, kaip ir kita išeivijos spauda: mažėja skaitytojai, mažėja ir silpnėja bendradarbiai. Atsiranda skaitytojų Lietuvoje (jų būtų daugiau, jeigu įstengtų patys prenumeratą užsimokėti ar kas kitas tai padarytų). Lietuvoje atsiranda ir rašančių (ypač daug jų atsiliepia į žurnalo konkursus), tačiau rašantieji ten labai pripratę gauti honorarus už kiekvieną eilutę, o mūsų spauda vos ne vos galą su galu suduria ir norimų honorarų mokėti neįstengia. Kartais tenka ir redaktorių nugirsti nuovargiu besiskundžiant, bet, atrodo, kad jį labiausiai spaudžia neaiški žurnalo ateitis.
Šiame greito susižinojimo amžiuje žmonės atprato rašyti laiškus, gauti atsakymus. Laiškų niekas nebevertina, todėl ir žurnalas, taip pavadintas, nebėra toks populiarus, kaip anksčiau. Gal. kun. Vaišnys turėtų pakeisti pavadinimą ir “perkrikštyti” jį — “Kompiuterių amžius"?
Tačiau kun. Vaišnys nepaseno, neišsisėmė. Jo redaguojamas žurnalas tikrai augo ir klestėjo (ir dabar dar neblogai laikosi), lygiai taip, kaip jis anuomet mums, savo mokiniams, pranašavo. Redaktorius visiems išeivijos lietuviams įrodė, kad sugebėjimo, užsispyrimo ir pasiaukojimo būdu viską galima pasiekti. Linkime Redaktoriui ir toliau eiti šiuo keliu!