Spausdinti

(Konkurso jaunimo grupėje III premiją laimėjęs rašinys)

Sandra Petraškaitė

     Atleido. Įšalas paliko žemę. Žemė lengvai ir laisvai su švelniu džiugesiu sualsavo. Pasėmė artojas saują grumstelių iš dirvos ir išbėrė atgal pro sugrubiusius pirštus. Atleido... Atsiduso sulig žemės alsavimu. O prieš akis taip ir nusidriekė žalia rugelių veja. Žalia, geltona, tamsiai geltona, auksinė. Kvepianti duona, ant stalo begaruojanti, svajojosi artojui. Atleido.

     Mokykimės iš žemės. Gyvenam, gyvenam ir liekam nesupratę pagrindinės pavasarių atėjimo priežasties. Kai mūsų sielą sukausto ledinis šaltis, esam be gyvybės, be džiaugsmo, be kūrybos, esam bevaisiai. Kas gi tai, kas kausto mūsų širdis? Neapykanta, priešiškumas, išankstinis neigiamas nusistatymas artimo atžvilgiu. Kalbi su draugu, kuris tave kažkada įskaudinęs, ir negali pamiršti nuoskaudos, kuri tau trukdo pradėti iš naujo. Reikia tik vieno vienintelio, kad vėl atvirai šypsotumeis — paaukoti skausmą Kristui, sujungti savo auką su Jo auka. Tada ateina j širdį pavasaris, atlydys.

Kada aš pajutau atlaidumo skonį? Stipriausiai tai išgyvenau po kruvinosios sausio 13-osios. Mačiau jaunų žmonių lavonus, šalia jų stovėjo artimieji, skausmo iškreiptais veidais. Ir tai vyko ne romane, ne žiauriam kino filme, o čia, dabar, taikos metu.

     Eidama į šv. Mišias, be paliovos meldžiausi, kol pro ašaras išsiveržė nuoširdumas: “Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams”. Neįtikėtina buvo, kai įsiklausiau į savo maldos žodžius, kad taip įmanoma, kad būtent Kristus taip mokė, mokė atleisti. Ašaros pamažu džiūvo, o širdy vėl švietėsi, nes pajutau stiprybę, dvasios galią, jos sugebėjimo atleisti didingumą. Toliau gyvenam kartu su broliais ir seserimis, su priešais ir turime keltis, perkeisti juos, jiems atleisdami.

     Ne visose pasaulio šalyse žmonės gyvena taikoje. Daug žinių apie karo padarytas nelaimes gauname iš Jugoslavijos. Vienas atsitikimas iš tos kariaujančios šalies mane nepaprastai sujaudino. Per apšaudomą aikštę pas savo vaikus skubėjo jų mama ir tėtis. Tėvą nušovė, o moteris suklupo šalia ir nenorėjo keltis. Kiti žmonės padėjo nelaimingajai atsikelti ir priminė: “Vaikai laukia”. Ši moteris, po kurio laiko pakviesta į teismą liudyti, kuris yra jos žudikas, atpažino savo priešą, bet teismui pasakė: “Aš norėčiau pati su juo pakalbėti”. Juk jei nežengsime pirmo žingsnio atleisti, nenugalėsime nesantaikos, neatkursime ramybės ir pasitikėjimo. Pamiršti savo skausmą, prisiimant svetimą — galime nugalėti neapykantą. Jau nukryžiuotas, laukdamas mirties, Jėzus atleido: “Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą” (Lk 23,34). Žmogus, užvaldytas nuodėmės, nežino, ką darąs.

     Atleisti — tai kažkas antgamtiško. Tai galima pastebėti ir mažuose kasdieniniuose įvykiuose. Vieną kartą buvau susipykusi su drauge. Aš negalėjau jos suprasti, dėl to labai kankinausi, praradau jėgas, pamiršau klausytis Dievo balso. Kuo toliau, tuo buvo blogiau, viskas vedė į prarają. Pagaliau visai užsidarėme kiekviena savo viduje. Aš trenkiau durimis ir išbėgau, neatsigręžusi į savo draugės šauksmą. Ėjau į šv. Mišias, ėjau į paskaitas, susitikdavau su grupės mergaitėmis, vakare grįždavau pas savo draugę. Nepažvelgdavome viena į kitą. Būti svetimai nieko skaudesnio nesu patyrusi savo gyvenime. Tuo metu man ateidavo mintis, o ką gi, jei aš kartą rasiu ją jau mirusią; o ką, jeigu man pačiai tektų šiandien atsisveikinti su šiuo pasauliu? Dievas sako: “Budėkite ir melskitės”. Tai buvo prašviesėjimo valandėlės, kada aš ruošiausi atleidimui. Iš tikrųjų nebuvo lengva. Po kiek laiko mano draugė turėjo persikraustyti į kitą butą. Vieną vakarą mes susėdome ir dalijomės savo pergyvenimais. Ji kamavusis ne mažiau už mane.

     Tada mes atleidome viena kitai. O kitą dieną aš radau laišką: “Atleisk man, tūkstantį kartų atleisk, aš vėl noriu pradėti iš naujo, aš noriu pradėti viską kitaip, su dar didesniu tikėjimu Jo gailestingumu ir meile, nes Jis visada ištikimas, Jis negali savęs išsiginti”. Verkiau iš džiaugsmo, kad Dievo malonė mus aplankė. Be Jo net atleisti nepajėgiam, nė žingsnelio. Tarsi išvaduota iš slibino nagų, jautiesi, kad atsiveria tiek daug grožybių, gera ir smagu gyventi pasaulyje.

     Atleisti — tai pradėti iš naujo gyventi, sustiprinti save ir pasaulį. Po išpažinties širdis dainuoti nepaliauja, ji tvirta, veržli polėkyje į šviesą. Akys kyla į kryžių, matuodamos savą kančią su Jo kančia. Tik atleidus, tik susitaikius, gali nors truputį priartėti prie Kristaus išgyvenimų, įgyji sugebėjimą Jo akimis žvelgti į savo gyvenimą.

     Kad būtume atlaidumo šaltinėliai, neišsenkantys, neužšąlantys, su džiaugsmu trykštančiais, pražydintume visas gėles, dalintume savo gyvybingumą ir taip keistume pasaulį.