Spausdinti

JONAS LAURIŪNAS, SJ

6. Pakeltos Rankos

     Biblija pasakoja, kaip izraelitai, keliaudami į senąją tėvų žemę, turėjo atremti nedraugiškų genčių antpuolius. Vieno tokio mūšio metu izraelitų vadas Mozė vadovavimą perleido savo padėjėjui Jozuei, o pats užkopė ant kalvos ir iškėlęs rankas meldėsi. Skaitome Biblijoje: “Kol Mozė laikė savo rankas iškėlęs, stipresni buvo izraelitai, kai tik rankas nuleisdavo , stipresni pasirodydavo emalekitai”. Šiandien mūsų supratimu iškeltomis rankomis pergalė nepasiekiama. Iškeltos rankos — pasidavimo ženklas...

     Mozė kėlė rankas ne tam, kad pasiduotų priešui, bet kad atsiduotų Dievui. Iškeltomis rankomis Mozė kvietė Dievą pagalbon savo kovojantiems tautiečiams. Jozuė ir jo vyrai kovojo, kiek galėjo, bet jie žinojo, kad be Dievo pagalbos jie nepasieks to, ko siekia.

Mišios Jėzuitų koplyčioje. Iš kairės: skaitytoja Jūratė Jankauskaitė ir koncelebruojantys kunigai: P. Daugintis, prel. J. Prunskis, A. Tamošaitis, jubiliatas, A. Paliokas, prel. I. Urbonas, V. Gutauskas, J. Kidykas.   J. Tamulaičio nuotr.

     Dievo tauta niekada nelaimi vien savo jėgomis, vien savo gudrumu. Iš esmės mes esame dulkelytės. Iš tiesų, sunkioje gyvenimo ir istorijos kovoje mums belieka tik sudėti ginklus: savo jėgomis pergalės mes negalime pasiekti. Kai prisipažįstame savo nepajėgumą, tada Dievas kovoja už mus. Kai Dievas yra su mumis, tada mes galime padaryti ir tą truputį, kas yra mūsų galioje.

     Šv. Mišios — tai valanda, kada mes iškilmingai ir bendrai, Kristaus pamokytu būdu keliame savo rankas į Dievą. Nors šv. Mišios yra ištisa Bažnyčios malda — auka Viešpačiui, bet jose yra vienas momentas, kuriam taikoma MALDOS vardas, kada kunigas įsakmiai pakviečia visus melstis: MELSKIMĖS. Ne įsako, bet kviečia, ragina, primena. Šią valandėlę visi kreipiamės į Viešpatį su savo vargu, rūpesčiais ir svajonėmis. Kreipiamės tyloje, atsisėdame, jei galima.

     Žmogus, kai nori susikaupti, paskęsti savyje arba įdėmiai ko nors pasiklausyti — atsisėda.

     Prie maldos priklauso ir tyla. Maldą sudaro ne vien žodis ar giesmė, bet ir tyla. Žodis dažniausiai yra bendros maldos išraiška, tyla — tai laikas, skirtas asmeninei maldai gimti. Nutylimas — tai ženklas, kad mes pasirengę atsiduoti Dievui, išgirsti, ką jis mums pasakys. Mums reikia tylos, nes per daug skubame ir bėgame, per daug paskendę triukšme. Mums reikia tylos, kad susimąstytume, išgirstume save ir Dievą. Reikia tylos, kad gimtų mūsų mintys, skirtos Dievui. Mokykimės naudotis tyla, mokykimės tyloje individualiai bendrauti su Dievu. O toje tylos valandėlėje, kuri trunka tik trumpą minutę, pasakykime Viešpačiui, kas mums tą dieną ar tą valandą guli ant širdies.

     Tylą praplėšia kunigo žodis: visų vardu jis kreipiasi į Dievą. Atkreipkime dėmesį į jo rankas. Rankų poziciją apeigų metu nustato liturginės taisyklės, ir tai nėra kažkas tuščio. Rankų padėtis išreiškia mūsų vidinę būseną. Sudėtos, sunertos pirštais rankos išreiškia mūsų susikaupimą ypatingą vidinę būseną, kartais sunkią, įtemptą būseną. Aukštyn iškeltos rankos — tai skęstančiojo, prašančiojo, maldaujančiojo rankos. Panašiai vaikelis savo rankutes tiesia į mamytę. Iškeltos rankos — senas maldos gestas, plačiai žinomas žmonijoje. Psalmininkas sako: “Šaukiuosi kasdien Tavęs, Viešpatie, rankas į Tave tiesdamas” (87). Taip Mozė meldėsi — iškeltomis rankomis.

     Pakeltos ir sugniaužtais kumščiais rankos reiškia grasinimą, pasitikėjimą savimi džiaugimąsi savo jėga. O pakeltos ir išskėstos rankos nori išreikšti, kad atsisakome išdidumo, smurto, jėgos. Mes rodome Dievui savo tuščias rankas, o ką turiu, tai Tu įdėjai į mano tuščias rankas. Ir dabar pripildyk jas savo dovanomis, kad aš pasidalinčiau su kitais”.

     Pakeltos rankos mums primena ištiestas ant kryžiaus Kristaus rankas, kuriomis jis nori apkabinti visą pasaulį. Savo. išskleistomis rankomis jis meldžiasi už visą žmoniją. Kunigas, sekdamas Kristumi, kelia rankas ir maldauja plačiajai žmonijai palaimos.

     Katakombose yra rasta senų laikų piešiniai, kuriuose vaizduojami besimeldžiantys iškeltomis rankomis. Šis gestas yra senas, kaip krikščionybė sena, senas, kaip žmonija yra sena: teprimena jis mums, kad žmogus savo rankas turi ne tik darbui naudoti, bet ir maldai kelti.

     Esame pastebėję, kad Bažnyčia savo maldas dažniausiai baigia žodžiais: “Prašome per Kristų mūsų Viešpatį”, arba: “Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, Tavo Sūnų, kuris, būdamas Dievas, drauge su Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžius”. Tai išreiškimas šlovės Švč. Trejybei, pripažinimas Kristui dieviškos didybės. Mes išpažįstame Kristų kaip tarpininką tarp mūsų ir Tėvo: savo prašymus siunčiame Tėvui per jį, kaip ir malonės iš Tėvo ateina mums per jį. “Ko tik prašysite Tėvą, duos tai jums dėl manęs” (Jn 16,23). Prisimindami šiuos Kristaus žodžius, mes drąsiai kreipiamės į Tėvą, jausdami, kad mūsų malda nėra vieniša.

     Ši užbaigos formulė nėra šiaip sau tuščiai sugalvota: ji remiasi Biblija. “Aš buvau numiręs, bet štai esu gyvas per amžių amžius” (Apr 1,18). “Jo karaliavimui nebus galo” (Lk 1,33).

     Paprastu sakinėliu mes išreiškiame didžias savo tikėjimo tiesas; Triasmenį Dievą, žmogumi tapusią Sūnaus galybę, jo atperkančiąją veikmę, jo amžiną garbę ir mūsų palaimą.

     Kunigo maldą žmonės užbaigia šūksniu AMEN. Tai hebraiškas žodis, reiškiąs TEBŪNIE. Šiuo trumpu žodeliu žmonės išreiškia savo pritarimą ir tikėjimą tam, ką jie girdi.

     Kažkas yra pastebėjęs, kad žmonių sąmoningumą, gyvumą ir tikėjimą pažinsi iš to, kaip jie atsako AMEN. AMEN — tai tarsi parašas, pasirašymas. Kunigas Dievui perteikia visų poreikius, visų prašymą, po kuriuo turi būti visų parašai, išreikšti žodeliu AMEN. Juo pareiškiama: “kas čia nuskambėjo, tai nėra vien tik asmeninė kunigo malda, tai yra ir mano malda, mūsų visų malda”.

     Šis AMEN ypatingai yra reikšmingas prieš pat “Tėve mūsų”, kai kunigas, baigdamas eucharistinę maldą ir iškėlęs šventuosius pavidalus, išsako tai, kas šiuo metu vyksta: “Per jį, su Juo ir Jame Tau, visagali Dieve Tėve, su Šventąja Dvasia visa garbė ir šlovė per amžius”.

     Čia suskamba iš tikinčiųjų lūpų pats svarbiausias visose šv. Mišiose AMEN. Tikinčiųjų bendruomenė įsijungia į Viešpaties šlovinimą, įsijungia į Auką. Šis jos šūksnis — tai kiekvieno atskirai ir visų bendrai pareiškimas: tai mano auka, tai mūsų auka, tai aš garbinu, mes garbiname.

     Šv. Jeronimas, miręs V a., rašo, kad jis apsilankęs vienoje Romos bazilikoje, kur susirinkusiųjų žmonių šūksnis AMEN aidėjęs lyg perkūno gaudesys, skriejęs bazilikos skliautais.

     Ir mūsų amen teaidi linksmai ir galingai. Tai bus ženklas, kad mes pritariame, tikime ir pasirengę tuo gyventi, kad mes, išėję į kasdienybės triukšmą, į rūpesčių srautą, nepamiršime to, ką girdėjome ir pasiryžome šv. Mišiose!

     Neužmirškime, kad mūsų rankos turi būti pakeltos ir maldai, kaip Mozės. To reikia žmonijai, mūsų tautai, mūsų šeimoms, mūsų pačių gyvenimui. Nuleidę rankas, mes pralaimėsime gyvenimo kovą, nes tada mes kovosime vieni, Dievo nebus šalia mūsų. Malda neturi būti nuotaikos reikalas — meldžiuosi, kad man patinka; malda turi būti gyvybinis reikalas, taip kaip kvėpuoti, valgyti, gerti.

     Biblija, pasakodama apie iškeltas Mozės rankas, mini dar du vardus — Aarono ir Huro. Jie laikė pavargusias Mozės rankas, kad jos nenusileistų žemyn. Jie neplūdo, kad seno Mozės rankos pavargo ir sviro žemyn, bet pasitraukė iš kovos lauko ir, pribėgę prie Mozės, padėjo jam. Jie suprato, kad reikia būti su ginklu mūšio lauke, bet ne mažiau yra svarbu ir maldai iškeltos rankos. Jei Aaronas ir Huras nebūtų parėmę Mozę maldoj, tauta būtų buvusi sumušta. Kovos lauke nedalyvavo trys vyrai — Mozė, Aaronas ir Huras, iš mūšio lauko pasitraukė šešios rankos, bet jos padarė savo.

     Mums kartais atrodo, kad svarbiausia tik dirbti, veikti. Bet Dievas nori, kad pakeltume rankas ir į Jį. Taip pat Dievas nori, kad mes paremtume vieni kitų iškeltas rankas: prie kunigo rankų būtinai turi prisijungti ir kitų rankos. Prie Refidimo, kur vyko izraelitų ir amalekitų mūšis, sėkmė nepriklausė nuo kovotojų jėgos, bet nuo besimeldžiančių ištvermės. Frontas ėmė braškėti ne tada, kai pavargo kariai, bet tada, kai žemyn sviro besimeldžiančiųjų rankos. Mus gyvus išlaikys tik malda!

• Maltos ordino pagalba Lietuvai 1991 m. siekė 5 mil. Vokietijos markių, 1992 m. — apie 8 milijonius.