Spausdinti

 (Aniceto Tamošaičio, SJ, pamokslas akademinio Skautų Sąjūdžio suruoštose iškilmėse paminėti “Laiškų lietuviams” redaktoriaus auksinę kunigystės sukaktį)

     Kai Viešpats Kristus šventė su savo mokiniais Paskutinę vakarienę, jo širdis nepaprastai ilgėjosi, kad tie mokiniai ir vėliau jų laimėsimi žmonės būtų viena. Tas ilgesys aidi ir iš jo žodžių, ir iš veiksmų, ir iš jo, kaip vyriausiojo kunigo, maldos, kai, pakėlęs akis į dangų, meldė Tėvą: “Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje, ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse!”

     Galima sakyti, kad mumyse, kurie esame gausiai susirinkę į šiuos Dievo namus, tas Kristaus ilgesys išsipildo. Mus gi čia jungia į viena džiaugsmas, kuriuo tvaska jubiliato, tėvo Juozo Vaišnio, širdis, ir kuriuo dalytis esame suėję.

Dalis svečių prie garbės stalo. Iš kairės: fil. S. Miknaitis, kons. V. Kleiza, jubiliatas, fil. E. Korzonas, prel. J. Prunskis, kun. J. Kidykas.   J. Tamulaičio nuotr.

     Kai buvau pakviestas sakyti šių iškilmių pamokslą, užklausiau save, ar nėra kokio nors įvaizdžio, kuris trumpai ir taikliai suglaustų tėvo Juozo gyvenimą. Atrodo, kad tokį įvaizdį arba objektą radau. Jį paaiškinsiu, pradėdamas nuo vienos lentelės. Ji gal paprasta, bet su nepaprasto svorio ten įrašytu tekstu. Turbūt dauguma mūsų dar prisimename, kaip anksčiau, prieš II-jį Vatikano Suvažiavimą, kunigas kiekvienas Mišias baigdavo 4-sios evangelijos pradžia arba prologu: “Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas”. Ant altoriaus, menate, skaitančio kunigo patogumui kaip tik būdavo pastatyta lentelė su tuo svariuoju tekstu, išreiškiančiu didžiąją Įsikūnijimo paslaptį, pagrindinį įvykį žmonijos išganymo istorijoje. Todėl ir ties vieta, kur sakoma, kad tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarpe mūsų, kunigas su visa bažnyčia priklaupdavo.

     Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas... Kai aš sakytu būdu save užklausiau, koks dalykas trumpiausiai ir taikliausiai išreikštų tėvo Juozo gyvenimą, man sušvito atsakymas, kad to niekas geriau nepadarys, kaip ŽODIS — ir daugeriopa prasme. Mano pamokslas ir bus šių prasmių išskaičiavimas. Kad būtų aiškiau, kai tai mano ketinama daryti, pasiskolinsiu vieną vaizdą, artimą lietuvio širdžiai. Kai vasarą Lietuvoje suvažiuodavo svečių, tai, šalia kitko, šeimininkas išeidavo su jais apžiūrėti savo laukų ir juose bręstančio derliaus. Kaip evangelija sako, laukas yra žmogaus širdis arba vidus, o sėkla, kuri ten krinta, kad neštų derliaus, yra Dievo žodis. Tad aš, tartum koks ūkininkas arba šeimininkas, paimsiu jus, kaip svečius, apžiūrėti mūsų jubiliato gyvenimo laukų ir pasidžiaugti derlium, kuris juose pribrendo iš ten kritusios Dievo žodžio sėklos. Jei to derliaus rasime gausaus ir gražaus, tai ir jubiliatui, ir mums aišku, kad visa atėjo ne iš jo paties, bet iš Viešpaties. Juk ir anas pavyzdžio šeimininkas, ir jo laukus apžiūrintys svečiai žino, kad, jeigu Dievas nebūtų davęs gražaus oro, siuntęs lietaus, saugojęs nuo gamtos katastrofų ir kitokiu būdu laiminęs, tai to apstaus ir gražaus derliaus nebūtų buvę nieko. Bet tai nereiškia, kad derlium neturime džiaugtis. Atvirkščiai, priskiriant jį tikrajam šaltiniui, iš kurio kyla, mūsų džiaugsmas darosi juo tyresnis ir intensyvesnis.

Ilgiausių metų!..  J. Tamulaičio nuotr.

     Eikime dabar prie daugeriopos Dievo žodžio sėklos, kritusios į tėvo Juozo širdies arba vidaus laukus, pažiūrėti, kokio ten atnešė derliaus.

     Vienas žodis, kaip grūdas kritęs į tėvo Juozo dvasią, buvo gimtosios kalbos. Su kokia meile tas grūdas buvo ten priimtas, kaip kruopščiai puoselėtas ir kokį puikų atnešė derlių! Palyginkime šiuo požiūriu jo kalbos lauką su ne vieno mūsų ir daugelio kitų. Ir į mūsų dvasios lauką krito gimtosios kalbos grūdas. Ir į mus skiepytas teisingas priežodis, jog “maža garbė svetimomis kalbomis kalbėti, bet didi gėda savosios gerai nemokėti”. Bet kiek ten, tos kalbos laukuose, prisiveisę, kaip kokių piktžolių, įvairių svetimybių, blogo kirčiavimo, neteisingo vartojimo, nurodomų klaidų kartojimo! O tėvas Juozas tapo lietuvių kalbos žinovu, įsirikiuojančiu į svarbiųjų Lietuvos kalbininkų gretas. Žymiajam mūsų bendrinės kalbos tėvui Jablonskiui-Rygiškių Jonui garbė, kad jo vardu pavadinta gimnazija Marijampolėje, kurią jubiliatas lankė, išugdė tokį sūnų. Garbė ir lietuvių jėzuitų provincijai, kad vienas jos narių buvo pagarsėjęs lietuvių kalbos mokslininkas.

     Kitas žodis, kaip grūdas kritęs į tėvo Juozo dvasią, buvo plunksnos arba spaudos. Spausdinto žodžio svarbą ir svorį jis patyrė jau bręsdamas iš vaiko amžiaus į jaunuolį. Jo dvasią formavo šeimoje prenumeruojami katalikiški ir kultūriniai laikraščiai bei žurnalai. Pats pirkdavosi religinių knygų: su pačiu jėzuitų ordinu, į kurį vėliau stojo, artimiau susipažino iš t. Andruškos knygutės “Jėzuitai: kas jie yra ir ko jie nori”. Jį iš viso, kaip pats pasakojasi, labai giliai veikė kilniai rašytas žodis, kaip Šatrijos Raganos apysaka “Sename dvare”. Todėl netrukus po kunigystės šventimų didelę savo jėgų dalį pašventė spaudai, pradėdamas ir redaguodamas žurnalą “Laiškai lietuviams”. Kokį didžiulį barą jis šioje srityje yra išvaręs, galite matyti kad ir iš manęs paties. Atsimenu, kad apie “Laiškų lietuviams” steigimą išgirdau 1950 metais, kai buvau bepradedąs teologijos studijas kaip palyginti jaunas klierikas. Dabar jau esu persiritęs per 70 metų, o tėvo Juozo ranka dar vis šauniai tebevaldo “Laiškų lietuviams” plūgo rankenas. Kiek vagų, po vieną kas mėnesį, jos per tą ilgą virtinę metų, su trumpa pertrauka, kai redagavo kun. Kęstutis Trimakas, yra išvariusios! Ir kiek jis yra parodęs talento, telkdamas apie save bendradarbius, kiek takto ir kantrybės su jais veikdamas, kiek paskatų duodamas jų pastangoms!

     Vėl kitas žodis, kaip grūdas kritęs į tėvo Juozo dvasią, buvo pedagogijos. Šis graikų kalbos žodis, kaip žinome, sudėtas iš dviejų: vaiko ir vedimo, “paidos” ir “agein”. Toje sąvokoje yra nepaprastai gražaus ir gilaus ryšio su žodžiu. Aname mūsų užsimintame 4-sios evangelijos prologe apie amžinąjį Žodį sakoma, kad tas Žodis buvo žmonių šviesa. Tad pedagogija yra vaiko arba jaunuolio vedimas į šviesą. Pats nuo vaikystės žavimas to, kas šviesu, tėvas Juozas visa širdimi atsiliepė į Žodžio jo širdin diegiamą trauką vesti į šviesą jaunimą. Nuo pat studijų dienų Romoje matome jį leidžiantis į darbą su Italijos jaunimu, toje šalyje baigiantį aukštąją skautų vadovų mokyklą, netrukus Amerikoje įsijungiantį į Lietuvos Skautų Sąjungą ir joje bei kitose srityse išvystantį plačią veiklą kaip jaunimo auklėtojas. Jis taip pat daugelį metų yra nešęs šviesą jaunimui ir kaip dėstytojas — tiek Pedagoginiame Lituanistikos Institute, tiek kitose mokslo įstaigose, neskaitant konferencijų ir kursų patiems mokytojams. Atsakymas į šį Dievo žodį iš jo padarė tikrą pedagogą, taigi jaunimo auklėtoją ir švietėją.

     Vėl kitas žodis, kaip grūdas kritęs į tėvo Juozo dvasią, buvo logikos. Logika į mus padvelkia tvarka, darna, ryškumu. Pati logika yra iš graikų “logos”, kuris reiškia žodį. Ir čia, kad pamatytume šio žodžio derlių jubiliato gyvenime, palyginkime jį su ne vieno iš mūsų ir daugelio kitų. Ir į mūsų dvasios lauką krinta logikos žodžio, tai yra noro veikti ir kalbėti tvarkingai, darniai, ryškiai. Bet daugelio mūsų gyvenime tas noras lieka nevirtęs tikrove. Tai galime matyti iš savo pačių pastogės ir joje esamų daiktų. Kai aš kada užeinu į tėvo Juozo kambarį, tas kambarys į mane padvelkia kaip kokia tvarkos šventovė. Visa jame — ir ruošiami arba atlikti spaudos darbai, ir knygos, ir drabužiai, ir visi kiti daiktai — tiesiog žavi savo tvarka. Palyginęs su jo, aš į savo kambarį grįžtu kaip kokį, galima sakyti, kiaulių migį. Prisiminkime, kad mūsų daiktai nesusidėsto patys: tam reikia nuolatinio darbo, peržiūrėjimo, išravėjimo, pačios tvarkos meilės. Darni tvarka jubiliato kambaryje — ir kitose jo veiklos vietose —    rodo, kad jis į logikos žodį atsiliepia kaip tik šiomis dorybėmis, o dažnas mūsų —    tingėjimu, apsileidimu, atidėliojimu, apkiautimu, numojimu ranka. Savaime aišku, jubiliato kambarys yra tik atšvaitas jo vidaus pasaulio ir jo tvarka, darna bei ryškumu spindinčios logikos. Geras tam pavyzdys yra kalbėjimas, įskaitant ne vieno kunigo pamokslą. Kaip ilgai kartais trunka, klausantis kurio nors kalbėtojo, pagauti sakomą mintį! Kaip blankiai ta mintis dėstoma arba skaitoma iš rašto! Ir kaip dažnai kalbėtojas panėši į lėktuvą, vis skriejantį ratu ir negalintį nutūpti, nors jau seniai metas, ir nematantį, kad klausytojai vos begali išsilaikyti nežiovavę, apimti nuobodulio. Bet kas yra klausęsis jubiliato pamokslų, kalbų ar konferencijų, žino, kokie logiški jo argumentai, kaip visa darniai apipinta apie vedamąją mintį, kaip puikiai ta mintis iliustruojama pavyzdžiais. Jam kalbant, nuoboduliui ir žiovuliui nėra vietos.

     Logika jubiliato gyvenime buvo draugė nuo pat jaunystės dienų. Tai gražiai paryškina jo metodas sužinoti, baigus ketvirtą vidurinės mokyklos klasę, koks jam Dievo skirtas gyvenimo kelias. Vėliau salėje tėvas Juozas tars jums savo žodį. Paprašykite, kad jums papasakotų, kaip tą kelią pasirinko, traukdamas vieną iš 25 bilietų.

     Vėl vienas žodis, turbūt visų kilniausias, kaip grūdas kritęs į tėvo Juozo dvasią, buvo kunigystės luomo. Niekas kunigu netampa iš savęs; kunigais darosi tik tie, į kurių sielą prabyla kviečiantis Kristaus žodis. Parafrazuojant evangeliją, ne žmogus pasirenka kunigystės luomą, bet Kristus pasirenka žmogų tam luomui. Jubiliato širdžiai vidurinės mokyklos metu Kristus tą žodį savo būdu pakartotinai tarė, kviečiamasis jį džiugiai priėmė, išsaugojo ir sau suteiktas aukštąsias pareigas ėjo su didele ištikimybe. Kitų jo konfratrų gyvenime buvo lūžių, iš tų pareigų pasitraukimo, įsipainiojimo į dorinius klystkelius, nelegalių draugysčių ir kitokios rūšies nuokrypių. Dievo malonės veikiamas, jubiliatas liko tvirtai eiti Viešpaties jam parinktu kunigo keliu. Nors įvairiais laikais bendravo su šimtais vyrų, moterų, jaunuolių ir vaikų, neatsiras nė vieno, kuris galėtų jam prikišti kunigui netinkantį žodį, ar žvilgsnį, ar veiksmą.

     Pagaliau dar vienas žodis, turbūt visų intymiausias, kaip grūdas kritęs į tėvo Juozo dvasią, buvo meilės. Tikros meilės savybė ta, kad ji yra tyra. Į kiekvieno žmogaus širdį krinta meilės žodis. Bet daugelio gyvenime mylėjimas išeina suskurdintas, sukraipytas, supornografintas, susavanaudintas, sumaitotas ir sužalotas. Kad mūsų jubiliato gyvenime mylėjimas nuo pat jaunystės buvo tikras ir tyras, rodo jau pats jo galvojimas, kokį rinktis gyvenimo kelią. Pats yra pasakojęsis, kad, lankant gimnaziją, kai mintys skrisdavo į ateitį, prieš akis tiesėsi ne tiek paskiros profesijos, bet du pagrindiniai luomai: kunigystė ar moterystė. Traukė noras būti kunigu. Bet taip pat, susitikus simpatingą mergaitę, atrodė, kad būtų labai gražu ir sukurti šeimą. Tuo metu buvo skaitęs jau mūsų užsimintą Šatrijos Raganos apysaką “Sename dvare” ir “Viktutė”. Jam nepaprastai patiko ten aprašoma Viktutė kaip mergaitės idealas. Jo žavimas, sau ir pasakė: “Jei mano gyvenimo kelyje atsirastų tokia mergina, kaip Viktutė, greičiausiai kurčiau su ja šeimą; jei ne, visoms savo draugėms pasakau sudie ir stoju į vienuolyną”. Tad matome, su kokia tyra meile jis žvelgė į moterystę. Tyros meilės vedamas, jis pasuko savo žingsnius ir į kunigystę. Jo dvasia tą žingsnį žengiant gražiai atsispindi ištraukoje iš dienoraščio, kurią jums perskaitysiu. Prieš pat išvykdamas stoti į jėzuitų naujokyną, jis taip rašė 1934 m. rugpjūčio 10 d.:

     “Jau liko beveik tik savaitė iki to laiko, kada aš pasakysiu sudie savo namiškiams, savo tėviškei, pievoms, kuriose aš, rodos, dar taip neseniai žaidžiau, takams, kuriais kas rytas į mokyklą eidavau, trumpai sakant, atsisveikinsiu su visa aplinkuma, kurioje aš praleidau savo kūdikystę ir pirmąsias jaunystės dienas. Aš esu dėkingas net vyturėliui, kas rytą mane sveikinusiam, medžių lapams, kuriems šlamant apie didžius dalykus mąsčiau, stačiau ateities planus. Šis kraštas man bus visuomet malonus, nes čia aš pasaulio šviesą išvydau, čia išgirdau pirmus žodžius apie savo Viešpatį, čia subrendo manyje pasiryžimas savo gyvenimą Jo garbei paaukoti. Už visą savo praėjusį gyvenimą turiu kitiems būti dėkingas, bet ateinančiame gyvenime stengsiuosi visiems atsilyginti. Bet ir tas gyvenimas savo keliu bus taip pat tik ruošimasis jau iš tikrųjų tikram gyvenimui — gyvenimui pas savo dangiškąjį Tėvą. Duok, Viešpatie, kad aš gerais darbais ir įvairiomis aukomis galėčiau atsilyginti už visas klaidas, kad aš pas Tave ateičiau nekaltas, kad būčiau vertas su visais šventaisiais garbinti Tave ir džiaugtis su visu dangumi per amžius”.

     Ar iš šių dienoraščio žodžių nedvelkia į mus tikra, tyra meilė?

     Galima sakyti, kad atsiliepimas į meilės žodį buvo tartum variklis visuose jubiliato veiklos baruose, į kuriuos pažvelgėme ir kuriuos jis, sakytum, vainikuoja. Vienas iš tų barų buvo gimtosios kalbos. Argi ne meilė gimtajam žodžiui jį vedė į lietuvių kalbą gilintis, darytis jos mokslininku ir ją gryninti savo tautiečiuose? Kitas iš tų barų buvo plunksnos arba spaudos. Argi jį teikti skaitytojams dvasios peno vedė ne meilė, panaši į tą, su kuria Kristus žvelgė į minias žmonių, kaip praneša evangelistas, tartum avis be piemens, išstatytas visokių įtakų vėjams ir išsiilgusias vadovaujamo, traukiančio, žavinčio tiesos žodžio? Vėl kitas baras buvo pedagogijos. Argi ne meilė jaunimui, vaisinama savo paties taurių ir šviesių jaunystės dienų prisiminimo, vedė jubiliatą būti šviesos nešėju jauniems žmonėms? Vėl kitas baras buvo logikos, dvelkiančios į mūsų dvasią tvarka, darna, ryškumu. Teisingai sakoma, kad pirmasis dangaus ir visatos dėsnis yra tvarka. Visa žmonijos išganymo istorija yra Dievo planas. Argi ne meilė Dievui ir juo žavėjimasis darė jubiliatą nuo pat vaikystės dienų tvarkingą, ryškų, planingą? Pagaliau dar vienas baras buvo kunigystės. Čia mylėjimo elementas gal visų akivaizdžiausias. Galima sakyti, kad kiekvieno kunigo pašaukimas gerai suglaudžiamas evangelijos scenos, kur prisikėlęs Kristus triskart klausia Petrą, ar jį mylįs, ar paveda jam ganyti savo avis. Kunigo pašaukimą kaip tik ir žymi dvikryptis mylėjimas: gili meilė Kristui ir rūpestinga meilė žmonėms, to Kristaus broliams ir seserims. Ar ne ta dvikryptė meilė darė jubiliatą, kaip kunigą, ištikimą savo Viešpačiui ir sau jo patikėtiems žmonėms?

Pilnutėlė salė svečių.  J. Tamulaičio nuotr.

     Jau mums metas baigti tėvo Juozo gyvenimo laukų ir jų daugeriopo derliaus apžiūrėjimą. Jūsų vedimą per anuos laukus baigsiu, sakydamas, kad anas derlius yra puikus pavyzdys, kaip Dievas išklauso žmogaus maldą. Perskaitysiu jums pabaigai tėvo Juozo dienoraščio ištrauką, kuri yra jo malda, plaukusi iš širdies, švenčiant Marijos Dangun Ėmimą, penkias dienas prieš išvykstant į jėzuitų ordiną:

     “Šiandien turiu laimę švęsti vieną iš maloniausių švenčių — Marijos Dangun Ėmimą. Vakar per mišparus jau paskutinį kartą atlikau išpažintį Marijampolės bažnyčioj. Visus sakramentus aš čia esu priėmęs. Gal Dievas leis ir pirmąsias Mišias man čia atlaikyti... Švenčiausioji Mergele Marija, tu visuomet buvai mano dangiškoji Motina. Bet nuo šiandien būk ypatinga mano Motina, imk mane į savo meilingą globą ir nuvesk į savo mieliausiojo Sūnaus ordiną, kad aš galėčiau būti jo riteriu, kad galėčiau viską per Tavo rankas didesnei Jo garbei paaukoti... Aš manau ir tikiu, kad ten bus labai malonu, ir aš nė nepajusiu, kaip ateis ta valanda, kada būsiu pakviestas į dangaus puotą, kada, baigęs šios žemės kelionės kovą ir praplatinęs Dievo garbę, pasimatysiu su Tuo, dėl kurio kovojau... Viešpatie Jėzau, tu esi be galo geras ir gailestingas. Tu esi jau daug gera man padaręs, daug įvairių malonių suteikęs. Aš tikiu, kad ir šio mano prašymo Tu išklausysi. O to aš dėl to tik prašau, kad galėčiau geriau Tave pažinti ir kuo daugiausia Tavo garbei pasidarbuoti, kad bent dalinai galėčiau Tau už viską padėkoti, atsilyginti ir būčiau vertesnis naudotis amžinąja laime”.

     Žvelgdamas šiandien į savo praeities kelią, mūsų sukaktuvininkas tikrai gali pasakyti, kad Dievas aną jo, aštuoniolikos metų jaunuolio, širdies maldą išklausė su dideliu kaupu.

     Man buvo nemaža garbė sakyti šių iškilmių pamokslą. Iš tikrųjų tą pamokslą mano menkomis lūpomis sakė įkvepiantis tėvo Juozo gyvenimas, taip šauniai liudijantis Dievo ištikimybę ir jo malonės galybę. Pridėkime dar: rodantis ir tvirtai globojančią ranką Marijos, su kuria jubiliato širdį nuo pat jaunystės siejo glaudžiausias ryšys. Jos pačios žodžiais tėvas Juozas, ypač šio minėjimo proga, gali išreikšti savo gyvenimo kelią: Didžių dalykų padarė man Visagalis!

     Tegul ši amžinojo Žodžio Motina, tą žodį džiugiai priėmusi, pagimdžiusi ir auginusi, padeda mums visiems, žavimiems garbingojo sukaktuvininko pavyzdžio, į mūsų dvasios dirvą krintantį Dievo žodį su meile priimti ir puoselėti, kad neštų gausaus derliaus.