Spausdinti

KUNIGAS JONAS

“Štai aš skelbiu jums didelį džiaugsmą” (Lk 2,10)

     Betliejiečiai nustebo, bet nesidžiaugė jiems piemenų pranešta naujiena. Nesidžiaugė, nes netikėjo. Nesmerkiu jų netikėjimo. Vargiai ar pats būčiau patikėjęs. Ir štai kodėl.

     Izraelio tauta labai laukė pažadėtojo mesijo. Jis gi išvaduos okupantų pavergtą tautą. Žinoma, vaduotojas turės būti jeigu jau ne karalius ar karalaitis, tai bent pogrindyje gerai pažįstamas, patikimas, drąsus vyras. O dabar čia keletas piemenų skelbia mesiją — kūdikį. Dar geriau — gimusį kalno urve ir gulintį gyvulių ėdžiose! Kas gali patikėti!? Tegul piemenys ir dievažijasi, kad jiems tai pasakęs pasirodęs angelas, ir net daugybė angelų giedoję “Garbė Dievui aukštybėse...”, tačiau betliejiečiai nepatikėjo ir nė vienas nenubėgo nors pasižiūrėti, ar tikrai tame urve yra koks naujagimis.

     Vargiai kas nors būtų tuo patikėjęs, nes, įsižiūrėdamas į tą gležnutį kūdikį, į jo jaunutę vargingą motiną ir paprastą darbininą tėvą, į gyvulių priterštą urvą, tikėti, kad čia yra Viešpats Mesijas? Ne! To jau per daug sveikam protui...

     Na, o kaip dabar? Švenčiame 1993-iąsias Kalėdas. Kiek krikščionių, kiek katalikų jautriai išgyvename “didelį džiaugsmą”? Vaikai, be abejo, džiaugiasi Kalėdų senelio atneštomis dovanomis. Jei tėvai juos nusives į bažnyčią, pasidžiaugs ir eglutėmis, pilnomis elektros lempučių bei kitokių blizgučių. Bet kokį džiaugsmą išgyvena jų tėveliai ir kiti žmonės bei jaunimas? Ar tas gipsinis kūdikis primena, kad Betliejaus ėdžiose buvo “tikras Dievas iš Dievo, Šviesa iš šviesos”, atėjęs mūsų išvaduoti ne iš kokių svetimšalių okupantų, bet iš mus pavergusių nuodėmingų aistrų, įpročių, silpnybių ir atkurti mumyse švenčiausiojo Dievo-Kūrėjo paveikslą bei panašumą, padaryti mus įdievintais Dievo sūnumis ir dukromis, kuriais jis galėtų džiaugtis ir didžiuotis, kaip jis džiaugiasi savo įsižmoginusiu Sūnumi?

     Aišku, tas kūdikis ėdžiose šitaip nekalbėjo. Bet kai buvo 33 metų vyras, per trejus metus mokęs minias ir daręs tokius stebuklus, kokių joks žmogus negali padaryti (kad ir prikėlimą numirėlių!), jis štai ką pasakė savo apaštalams paskutinėje vakarienėje: “Tikite Dievą — tikėkite ir mane... Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, negu per mane”. O kai apaštalas Pilypas jį paprašo “Viešpatie, parodyk Tėvą, ir mums bus gana”, Jėzus atsako: “Jau tiek metų esu su jumis, ir tu, Pilypai, manęs dar nepažįsti? Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą... Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje? Atėjus tai dienai, jūs suprasite, jog aš esu savo Tėve ir jūs manyje, ir aš jumyse... Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime” (Jn 14 ir 15 skyrius).

     Jau tie keli sakiniai liudija, kad Jėzus nėra toks pat, kaip visi žmonės ar net pranašai. Taip, jis yra tikras žmogus, kaip mes visi. Bet jame yra ir jo Tėvas-Dievas, ir jis pats yra Tėve! Jis yra Dievo Sūnus. Tai mums pasako, kad Dievas gali būti žmoguje, ir žmogus gali būti Dieve. Todėl ir apaštalas Paulius parašė pirmame laiške korintiečiams krikščionims: “Argi jūs nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai? Kad jūsų kūnas yra šventovė jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad nebepriklausote sau? Iš tiesų jūs esate atpirkti už didelę kainą. Tad šlovinkite Dievą savo kūnu” (1 Kor 6,15-20).

     Tačiau Dievo Sūnus įsižmogino ne tada, kai Jėzus buvo jau subrendęs vyras, o tada, kai angelas Marijai pranešė, jog Dievas išsirinko ją būti savo Sūnaus motina, o ji pasakė: “Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man pagal tavo žodį” (Lk 1,38). Taigi Dievo Sūnus įsižmogino jau pačiose pirmose ląstelėse Marijos įsčiose. Todėl įsižmoginęs Dievo Sūnus gimė, kaip visų žmonių vaikai. Tad Betliejaus kūdikis yra tikinčiąjam žmogui didelio džiaugsmo šaltinis, nors mūsų ribotas protelis neįstengia suprasti, kaip gali begalinis, visagalis, amžinasis Dievas susitalpinti mažutyje kūdikyje ar net ir suaugusiame žmoguje. Ir čia Jėzus pasakė, kaip reikia pasielgti: “Jei nepasidarysite kaip maži vaikai, neįeisite į dangaus karalystę” (Mt 18,30). Vaikai daug ko nesupranta, ką jiems sako tėvas ar motina. Bet jie tai priima nesiginčydami, nes tiki, jog tėveliai geriau žino, ir jų paklauso.

     Tikri nuoširdūs Jėzaus sekėjai taip pat nebando savo ribotu protu viską puikiausiai suprasti, ką Jėzus mokė, tikėdami, kad Jėzus, būdamas tikras Dievas, negali mūsų apgaudinėti, o skelbia tikrą tiesą. O ta didžioji mus džiuginanti tiesa yra ta, jog Dievas įsižmogino, kad įdievintų žmones, kad vėl atkurtų mumyse Dievo paveikslą ir panašumą. Kadangi Dievas yra visuotinė tobulybė-gėris, tobulas šventumas, tai jis nori, kad ir mes, žmonės, stengtumės būti tobuli ir šventi, kaip jis yra tobulas ir šventas. Jau Senajame Testamente Dievas izraelitams buvo pasakęs: “Būkite šventi, nes aš jūsų Viešpats Dievas esu šventas” (Kun 11,44). O ir Jėzus Kristus, išdėstęs minioms ir apaštalams savo nurodymus, kokie turi būti jo sekėjai, užbaigė šiais žodžiais: “Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas” (Mt 5,48). Ar tai įmanoma? Mums sunku suprasti, bet juk Dievas nereikalauja neįmanomų dalykų. Mums čia tik svarbu persiimti ta šventa tiesa, kad Dievas gimė, norėdamas mus įdievinti ir padaryti šventus. Mes turime to nuoširdžiai siekti, prašydami Dievo pagalbos.

     Pagaliau Betliejaus kūdikis mums primena kitą, gal dar didesnę paslaptį. Dievo Sūnus yra ne tik tame Betliejaus kūdikyje, bet ir mažytėje Komunijos ostijėlėje! Priimdamas Švenčiausiąjį Sakramentą, priimu gyvą tikrą Dievą-Žmogų. “Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus, kas valgys tą duoną, gyvens per amžius... Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną (Jn 6, 21-24). “Kas myli mane, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime” (Jn 14,23). Ar tai ne didelio džiaugsmo kupina naujiena?

     Kažin, ar priimant šv. Komuniją, nepasikartoja Betliejaus urvo istorija? Urvas buvo nešvarus, paprastai tik gyvulėlių prieglauda darganos metu. O ar nėra priimančių Švenč. Sakramentą, tikrą gyvą Dievo Sūnų, nešvariomis sąžinėmis? Kai kurie priima Komuniją, visai netikėdami, kad priima patį Kristų. Jie mano, kad tai yra tik paprastas mažas paplotėlis, nors ir kunigo palaimintas. Toks Komunijos priėmimas yra šventvagiškas, tai yra Kristaus paniekinimas. Deja, tokių žmonių pasitaiko. Kiek tokių šventvagysčių bus ir šių Kalėdų proga! Jeigu kieno sąžinė nėra rami, jeigu ją slegia rimtos nuodėmės, yra būtina prieiti išpažinties, susitaikinti su Dievu ir tik tada artintis prie Dievo stalo priimti Kristų, tą įsižmoginusį Dievą. Tada tu, mieloji sese, mielasis broli, įsidievinsi. Tai bus tikrai prasmingos Kalėdos. Tokių Kalėdų linkime visiems!