ZENTA TENISONAITĖ

II. AUTOPORTRETAS

    Kol nežinojau, kas esu,
    ieškojau šviesos iliuzijų...
    Žodžiai atbusdavo sapnuose
    ir mano sieloje
    suliepsnodavo ugnis, žibėdavo
    liepsnelės. Šiandien man iš rankų
    krinta žvaigždės ir mano pasaulis
    — stiklo kalno pilis —

III    AUTOPORTRETAS

    Mano rankose vėsus pavasaris,
    nėra gėlių, tik vėjo vargonų
    varpai...
    Šiandien mano žodžiai brangūs,
    kaip vėlyvos vasaros valandos,
    kada mano šešėlis traukiasi,
    mano žodžiai auga kaip medžiai..
    Ant drobės...

IV    AUTOPORTRETAS

    Kai aš netekau tavęs...
    aš bijau...
    Nes keistos naktys šiame
    pasaulyje, tarytum
    tūkstantis raudonų akių,
    žiūri sapnuose nemirksėdamos
    į mano rankas...
    Kol aš kalbu apie naktį...
    Kol aš nežinau, kas esu...

PEISAŽAS

    Tarytum žiemos akys
    aukštai virš debesų
    mėlyni žiemos paukščiai
    gieda mėlyną dainą...

NERIMAS

    Padėk man parašyti
    mano dienų žodžius,
    kurie kaip vanduo gesina šviesą.
    Kurie kaip bebalsės rodyklės
    rodo augančią baimę už lango.

LAIKAS

    Valandų pėdomis bėga dienos...
    Per oranžines rudens spalvas...
    Per baltų dienų sodus.,.
    Per vasaros griuvėsius.,.

ATEIK

    Ateik, pavasari,
    bet nevėluok, prašau...
    Jau vėjas nedainuoja,
    išgerdamas kasdien
    pražuvsius sapnus...
    Karčius žodžius
    tų debesų nutilusių...