K. J. AMBRASAS, S J

     Mes ilgai buvome toli nuo vienas kito. Ne tik gatvėje, ne tik įstaigose ir mokykloje, susirinkimuose ir netgi šeimose. Mes nepaprastai ilgai buvome pratinami tolintis nuo vienas kito, tolti ir net būti priešingi vienas kitam, kad būtume skaldomi ir valdomi, nes po vieną lengviau palaužti, išskabyti, kaip nudžiūvusias medžio šakas pavasarį. Todėl turėtume dabar gerai pasižiūrėti į šalia savęs esančius: savo brolį, seserį, tėtę ir mamą, į draugus ir pažįstamus. O kiek visgi juose gera esama! Kaip jie kartais , o gal net per visą mūsų gyvenimą, greta būdami, tiek dėl mūsų aukojasi ir mums padeda, užjaučia ir mums gera linki. Tiktai mes, šalti ir abejingi, nepastebime. Neįvertiname, esame nedėkingi. Tad pasislinkime arčiau prie artimiausiųjų. Prie savųjų. Prie tų, kurie išties yra mūsų neišsenkamas gėrio, jautrumo, pagalbos šaltinis ir neišdžiūstanti versmė. Pasislinkime, kad iš jų pasimokytume gerumo arba kitų gerų bruožų. Pasislinkime arčiau prie tylos, kuri mus moko suprasti kasdienius ir didelius aplinkos įvykius, kurių taip apstu nūnai. Tik tyloje mes galime išgirsti tą Didįjį Balsą, kuris nuo pirmųjų žmonijos žingsnių į mus kalba žvaigždžių mirgėjimu, vėjo ošimu ir pirmosios snaigės lengvu skrydžiu...

Universiteto Didžiojo kiemo vaizdas iš viršaus.Juozo Polio nuotr.

     Pasislinkime arčiau prie silpno ir bejėgio, kuris laukia mūsų dėmesio, mūsų nuoširdaus žodžio, mūsų laiko valandėlės, kad jis, negalios ir vargo prirakintas prie invalido vežimėlio ar aptrintos palaikės lovos, galėtų bent akimirką užmiršti savo skausmą ir klausydamas mūsų balso, būdamas tą trumpą laiko akimirką greta mūsų, užmirštų savo bėdas ir nuoskaudas, kurias į jo kūną ir sielą įspaudė negailestingas laikas ar negailestinga ranka, beširdis žodis ar nuožmus pikto žmogaus elgesys.

     Pasislinkime arčiau prie išmintingos knygos, kurios puslapiai, tarsi iš žydinčių pievų, surinkti žiedai, pabyra į mūsų sielą neapsakomais turtais, kuriuos autorius savo kruopštumu ir savo atkakliu rūpestingumu rinko atsidėjęs per metus, dešimt, o kartais net per visą gyvenimą ir štai čionai, tose eilutėse, jis pasakė savo sukauptą neįkainojamą patirtį. Tenebūna toji knyga per kelias valandas praryjamas romanas, tik dar labiau išsekinantis mūsų ir taip jau išdžiūvusią sielą, bet gilios išminties ir Didžiosios gyvenimo tiesos kupina skrynia...

     Pasislinkime arčiau prie maldos. Pagalvokime, ką reiškia tie įprasti, tieksyk mūsų paskubomis tarti ir tariami žodžiai, kuriuose tiek gilios, nepaprastai didžios paslapties ir didybės, nuostabaus gėrio ir mįslingumo. Bent atidžiau ištarkime juos ir stabtelėkime prie kiekvieno, kad atsiskleistų mūsų akyse ir mūsų sąmonėje jų prasmė. Ištarkime juos kuo nuoširdžiau ir jautriau, kad jie, tarsi tie nuolankiojo Abelio aukojamos atnašos iš aukuro kylą dūmai, pasiektų dangų, prasimuštų pro begalinės skubos, dažnai nereikalingų rūpesčių ir užterštų aistrų, polinkių debesis, kurie kaip juoda marška įvynioja mus į nerimastį, į graužatį ir viską naikinančią tūžmastį...

     Pasislinkime arčiau prie tų balsų, kurie mus skatina žengti į priekį, ragina kilti ir kelti, ragina netarnauti savo plikiems ir bukiems įgeidžiams, kasdienei įkyrėjusiai ar atgrisusiai, kaltėmis ir nusižengimais kupinai buičiai...

     Pasislinkime arčiau visų knygų Knygos, prie šventojo Rašto, kurio kiekviena eilutė — mūsų gyvenimo, darbo, veiklos ir užmojų kelrodė žvaigždė, žiburys tamsioje ir akivarų pilnoje naktyje. Tebūna šios knygos žodžiai mums aušra ir viltis, kuri niekad neblėsta, nemąžta, nedingsta, bet vis kaskart sužėri nauju grožiu, didybe, nenusakoma ir gilia prasme. Pasislinkime arčiau prie klausyklos langelio, prie to didžiosios atsinaujinimo versmės, prie to neišmatuojamos vertybės Sakramento, kurio galios dabar savo žmogiškomis akimis nepajėgiame įžvelgti...

     Pasislinkime arčiau šv. Mišių aukos, kurių niekas negali pakeisti šiame pasaulyje. Visa žemė yra niekais, palyginus su vieneriomis šv. Mišiomis, kurios yra tikrosios Kalvarijos Aukos pakartojimas. Sudabartinta akimirka. O jos nenupirksi nei už visos žemės auksą, nei už sidabrą, nei už kitus menkaverčius turtus. Mišios yra Kristaus Didžiosios Aukos realybė mūsų dienomis, tik mokėkime į ją įsigilinti, suprasti ir deramai, atidžiai, nuoširdžiai joje dalyvauti. Nesižvalgydamiesi į kaimynus ar kaimynes, kurie stovi greta manęs, netikrindami kitų elgesį, bet giliai, sielos gilumoje žvelgdami į tą ant Golgotos kybantį ir už mus visus mirusį Išganytoją...

     Pasislinkime arčiau prie tų gyvųjų šaltinių, visų kitų Sakramentų, kuriais mus kasdien maitina ir girdo Motina Bažnyčia, kad jie taptų mūsų išganymu ir Amžinybės laidu...

■    Iš Indijos atsiųstame laiškelyje jėzuitas misionierius A. Reinboth džiaugiasi, kad į Patnos noviciatą įstojo 10 naujokų, o Kalimonge į jėzuitus įstojo dar keturi vietiniai.

■    Lietuvoje atgaivinta Nacionalinė literatūros premija ir paskirta poetui Kaziui Bradūnui. Paskutinį kartą ši valstybinė premija buvo paskirta 1939 m. poetui Bernardui Brazdžioniui.

■    Vilniuje sugrąžintuose buvusios vienuolijos rūmuose atidaryta arkivyskupijos kurijos valgykla, pavadinta Betanija. Ten bus maitinami neturtingieji.