ALGIRDAS PALIOKAS, SJ

Nuotykis

     Po keturių valandų anglų kalbos užsiėmimų koledže laukiau autobusų sustojime. Lengvai dulkia lietus, bet man nešalta. Viduje ir karšta, ir slegia, tiesiog norėtųsi išnykti nuo žemės paviršiaus. Antro užsiėmimo įtampoje buvau viską pamiršęs, o dabar atgijęs pertraukos vaizdas tiesiog “varo iš proto”. Juk artimą įskaudinau, ir labai.

     Pusę pusvalandinės pertraukos išbuvęs ore ir atsigavęs, vėl sėdau prie knygų. Kažkaip nesąmoningai vienu metu pakėliau galvą. Pirmoje eilėje dvi sėdinčios ispaniškai kalbėjosi su prieš jas stovinčia trečiąja. Pastaroji kažką gėrė iš mėlyno vienkartinio indelio. Trumpai akimirkai, matyt, mano akys stabtelėjo, neįprastos spalvos puodelį išvydusios, ir be sustojimo sukosi toliau, nusileido žemyn ir vėl “prilipo” prie piešiniais iliustruoto dialogo. Po kelių sekundžių išgirstu man kažką ispaniškai sakant. Išilgai pirmos eilės (aš sėdžiu antroje) eina su mėlynu indeliu ir man kažką ištiesia. Negalvodamas paimu ir sustingstu su taip ištiesta ranka ir šokolado plytele rankoje. Vidaus balsas sako: “Per didelis dalykas, kad galėtum priimti. O jei paimsi, tai kas bus toliau? Gali koks nors ryšys užsimegzti. Pavojinga!” Ir taip, nepritraukęs rankos prie savęs, greit jai grąžinu, nedrįsdamas į akis pažvelgti, nieko daugiau nenorėdamas matyti, vien savo knygą. Ji greit išėjo iš auditorijos. Ir nežinau, ar ji mano kurso, ar kito. Neprisimenu veido, drabužių — nieko.

     Ką padariau? Matyt, ji pagavo žvilgsnio stabtelėjimą ties valgiu ir moteriškos širdies intuicija stumtelėjo tokiam poelgiui. Jeigu ji net svetimam tokia jautri, tai kaip ji turėjo išgyventi atstūmimą, pagalbos paniekinimą?

     Juk ji negalėjo suprasti, koks nesusiorientavimas bei atsargumas privertė mane taip pasielgti. Aš neatstūmiau, o ji, aišku, to nesuprato... Nemoku jos kalbos, ji — mano, o bendros kalbos per mėnesį, nuo nulio pradėjus, dar toli gražu neužtenka.

     Lietus ir vėjas neužgesina to, kas dega. Kas per diena? Ką gali padaryti kalbos barjeras?! Blogiausia, kad jokios išeities nei dabar, nei vėliau.

     Jau nuo koledžo slenksčio atsiprašinėju Viešpatį ir meldžiu, kad mano poelgiu sužeistąją pagydytų. Aišku, to negana. Juk reikia viską atitaisyti taip, lyg nieko nebūtų buvę. Tokie yra artimo meilės reikalavimai, ir niekur nesidėsi. Nesukuriu jokio praktiškai įvykdomo varianto, nėra jokios išeities. Taip kankinančiai sunku, nors imk ir draskyk save.

Apšvietimas

     Tarsi banga mane užlieja paralelinis vaizdas. Vietoj nepažįstamosios — Kristus. Tik jis gali pasakyti, kiek kartų lygiai taip pat su juo pasielgiau. Dievas žino, ko žmogui reikia. Dar jam neprašius, dažnai jis prieina su savo dovana. O žmogus nepriima. Kūrėjas ir žmogus. Gėrio begalybė ir dvasinis vargeta. Pirmasis trokšta dovanoti. Antrasis nusistatęs nepriimti. Ir abiejų negalima suprasti. Kaip Dievas, nežiūrėdamas nuolatinio atžarumo, tūkstančius kartų vis siūlo, per visą žmogaus žemės laiką. O jo nepriimtas gerumas dėl to nemažėja. Taip, jis — Dievas. Gal tai galima suprasti. Bet žmogus! Vargšas ir toks begėdis! Atstumti savo Valdovo dosnumą! Tūkstančius kartų! Ir nepraregėti!

     Prieš Viešpatį kaip ant delno visi žemės milijardai. Ką iš jų patiria? Šimtus tūkstančių kiekvieno žmogaus atstūmimų. O jei tai padaugintume iš žemės gyventojų skaičiaus.

     O jei iš visų žemėje gyvenusių žmonių skaičiaus! Gautume astronominius skaičius. Dievas yra apstus gailestingumo. Nors nuolat įžeidinėjamas, jis nenusigręžia. Tačiau žmonija, kiekvieną akimirksnį atstumdama iš dangaus nusileidžiančias gėrybes, apiplėšinėja save. Ir taip nuolatos, be jokių pasitaisymo prošvaisčių. O Jeruzale, o Žemės planeta! “Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!” (Mt 23,37).

     Kas gi tos Viešpaties dovanos, kurias jis taip kantriai siūlydamas neįsižeidžia atstumiamas? Jei esame sveiki, jei niekas neslegia, jei mūsų reikaluose viskas neblogai, tai gal mums daugiau nieko ir nereikia? Jei pasitaiko susibarti, jei vaikai ne per daug klusnūs ar jau savo šeimose ne visai gerai tvarkosi, jei artimųjų tarpe yra net tikėjime drungnų — tai įprasta, toks jau gyvenimas, ir nieko čia nepadarysi. Ne, tai dar ne krikščioniškas, o tik geras pagoniškas gyvenimas. Kodėl? Ar mes galėtume tvirtinti, jog esame pakankamai kantrūs, atlaidūs, susivaldą, švelnūs, geri, ištvermingi, maldingi, išmintingi? Ar nepasitaiko pavydo, apkalbų, įtarinėjimų, smerkimo, nepareigingumo, neteisingumo ir t.t.? Ar negalėtume dar paaugti tikėjime, viltyje ir meilėje? Kas išdrįs tvirtinti, jog visko, kas išvardinta ir neišvardinta, jis apsčiai turįs, kad jis — tobulas žmogus, būtent toks, kokio troško Dievas, sutverdamas žmogų? Jei ne, tai mums visko reikia.

     Dievas nėra palikęs mūsų likimo valiai. Jis moko mus per sąžinės balsą įvertindamas mūsų poelgių moralumą, siunčia įkvėpimus, perspėja, stabdo ar paragina, žodžiu, tiesiogiai vadovauja kiekvienam žmogui. Veikia ir netiesiogiai, pasinaudodamas įvairiausiomis žemiškomis priemonėmis. Pirmiausia, žinoma, Bažnyčia, paskui artimieji, bendradarbiai ir net vaikai savo nekaltybės stadijoje. Kiek daug dvasingumo mes gautume, jei mokėtume išgirsti Dievo kalbą tautos ir pasaulio įvykiuose, jei mokėtume atspėti savųjų sunkumų bei nelaimių priežastis ir priimtume jų teikiamas pamokas. Dievas nieko nedaro šiaip sau, beprasmiškai ir neleidžia įvykti absurdiškiems dalykams. Juk kiekvienas blogis — tai asmeniškos ar kitų kaltės pasekmė. Dievas ir bausdamas moko.

     Mano atstumta nepažįstamoji greitai pasitraukė iš auditorijos. Jai buvo per sunku pasilikti širdį sužeidusiojo situacijoje. Neaišku, kiek ir kaip ilgai jai skaudės. Bet eis laikas, skausmas atlėgs, praeis. Tik šito ji nepamirš. Aišku, man niekada nebeišties rankos, bet ar beišdrįs tai padaryti kitam? Atimta drąsa daryti gera. Aišku, kas kaltas. Ir taip žarija po žarijos savo rankomis ant savo galvos. O visagalis teisingumas paims iš manęs tiek, kiek reiks atlyginti už dėl mano kaltės žemėje negimusį gėrį.

     Ką padaro kūrinys kūriniui, tai dar paprasta aritmetika: kam didesnis ar mažesnis minusas, kam pliusas. Tačiau ir čia Dievas nėra nuošalyje, nes “kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte” (Mt 25, 40). Nėra nepriklausomų norų, minčių ir veiksmų. Su Dievu nematomais ryšiais esame daugiau susieti negu mūsų kūnas su siela. Mažiausią disonansą Dievas tuoj pat pajaučia. Jei žmogus ardo kito žmogaus tvarką, sakykim, tai dar pusė bėdos. O kai žmogus įneša disonansą į Kūrėjo harmoniją! Kokiu laipsniu reiktų tai pakelti, kad galėtume įsivaizduoti padaryto blogio dydį?

     Dievas turi neaišku kiek kartų jautresnę už nepažįstamosios širdį. Kaip jam skaudu, kai mes bendraujame su kitu žmogumi ne kaip su Kristumi? Kiek jam suteikiame skausmo, nepriimdami visa to, kas moko, tobulina ir tuo išaukština mus viso dangaus akivaizdoje? Kiek jis patiria atstūmimo pažeminimų? Bet į tai lyg nekreiptų dėmesio. Jam skaudžiausia, kad blogais veiksmais ir mintimis mes skriaudžiame save ir žmoniją. Kol esame žemės laike, nėra nė vieno vidinio ar išorinio veiksmo, neturinčio įtakos į mūsų dvasinį lygmenį. Mistinis Kristaus kūnas jaučia kiekvienos savo ląstelės tobulėjimą ar degradavimą. Bažnyčios ir žmonijos medžiai todėl  arba vešliai žaliuoja, arba skursta, nyksta, vos vegetuoja. Mes juos puoselėjame, mes juos naikiname!

    Šiandien dar ne kartą melsiuos. Bet kaip stoti prieš Viešpatį, nes jis reikalauja ypatingo pasiruošimo: “Jei neši dovaną prie altoriaus ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie altoriaus, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada, sugrįžęs, aukok savo dovaną” (Mt 5,23-24). Aišku, įžeista nepažįstamoji tikrai turi šį tą prieš mane. Ir aš tai žinau. Bet kaip atsiprašyti, paaiškinti ir susiderinti? Ši negalimybė ir sukėlė tą audrą, kurios dėka gimė šis straipsnis. Suklydau ir praregėjau. O kaip praregėti nepadarius klaidos?!

    Teologas, perskaitęs šį straipsnį, pasakytų: skrupuluoji, brolau, ir tiek. O ką pasakytų mistikas? Stigmatizuotasis tėvas Pijus, miręs 1968 m., galvoja kiek kitaip. Štai ištrauka iš Marijos Vinovskos knygos “Tikrasis Tėvo Pijaus veidas”.

    “Vienas kunigas papasakojo, kas atsitiko jo konfratrui, kuris ‘iš labai toli’ atvyko pas t.  Pijų išpažinties. Keleivis turėjo persėsti į kitą traukinį, todėl Bolonėje teko laukti keletą valandų. Pagaliau po išpažinties t. Pijus jį paklausė:

    —    Ar nieko daugiau neatsimeni, mano sūnau?

    —    Nieko, Tėve.

    —    Na, pagalvok truputį.

    Visiškai ištyrinėjęs savo sąžinę, jis nieko negalėjo rasti. Tada t. Pijus “ne taip jau maloniai” jam pasakė:

    —    Mano sūnau, vakar anksti rytą jūsų traukinys į Bolonę atvyko 5 valandą. Bažnyčios dar uždarytos. Užuot laukęs stotyje, jūs nuėjote į viešbutį, kad iki Mišių kiek pailsėtumėte. Atsigulėte į lovą ir taip kietai užmigote, kad tik trečią valandą po pietų pabudote. Buvo jau vėlu celebruoti Mišias. Žinau, kad tai padarėte be blogos valios. Vis dėlto tai buvo apsileidimas, įžeidžiantis ir užgaunantis mūsų Viešpatį”.

    Pabaigai gal reikia prisiminti tokį vieną, mielą širdžiai teiginį: “Dievą mylintiems viskas išeina į gera” (Rom 8,28).