Spausdinti

Vytautas Kasniūnas

     Tarp vaikystės gražių prisiminimų ryški Vasario Šešioliktoji, kurios, kartais pusnynais papuoštos, spinduliuose, kalendami nuo šalčio dantimis, augom, brendom, meldėmės bažnyčioje, klausydavom savanorių kalbų... Gal kentėm, sušalusias kojas trypdami, šaltis gnaibė žandus ir ausis, bet tie Tėvynės meilės lašeliai su himno žodžiais slėpėsi giliai giliai sieloje, sukosi vaikystės slėpiningame rate...

* * *

     Penkiasdešimt metų gyvenome mirties, kelyje. Atėjūnai iš rytų siuste siuto ant mūsų visų, kankino gimtąją kalbą ir maldą, plėšė Tėvynės meilę iš lūpų ir širdies, ateizmu klojo gyvenimo kelią, vinimis kalė į galvą svetimus žodžius, kad tik tu, Vasario Šešioliktoji, mirties pančiais apraizgyta, liktum giltinės žabangose amžiams sunaikinta.

* *  *

     Išsaugojo Vasario Šešioliktoji mumyse įdiegtus Tėvynės meilės lašelius — atšalusius trispalve apgaubė, sušalusius himno žodžiais atgaivino, išvadvo mirties pančiais apraizgytus, į raudonos giltinės žabangas pakliuvusius.

Vieną iš universiteto senųjų rūmų langų puošia dailininko A. Surgailio vitražas “Universiteto fakultetai”. Juozo Polio nuotr.

     Vasario Šešioliktoji iškvietė mus visus į Baltijos kelią. Jei ne rankomis, tai sielomis ir širdimis sujungė visą Pasaulio Lietuvą, visus žemynus, kur įminta lietuvio pėda... Ir kilo tada į Dangų miškas rankų nuo ežerų krašto, piliakalnių, nuo Baltijos jūros atkeliavusių, ir sakė: “Tau, Lietuva, herojų krauju papuošta, laisvės garbė. Tu mūsų Meilė, Viltis ir Tikėjimas”. Degė žvakės Baltijos kelyje, degė širdyse Tėvynės meilės lašeliai, lyg deimantu žibėję senolių, tėvų sielose, perduoti vaikams, vaikaičiams, naujai genčiai. Vėju sklido vienas atsidūsėjimas, vienas kraujo tvaksėjimas genties kraujyje — aš esu su Tavimi, Vasario Šešioliktoji, naujai atgimusi Lietuva!

* * *

     O, Lietuva, tu vieninga kaip niekada — per užtvaras prasiveržusi, pirmą kartą laisvėjant, kalbėjo Adomo Mickevičiaus paminklas ir jį supusi minia, ryžto Lietuva... “Tu herojų tauta” — iškėlęs galvą šaukė Televizijos bokštas, kai vyko žūtbūtinė laisvės kova, žuvo didvyriai ir didvyrė Loreta, sutriuškinti rusų tankų su nebaigtos dainos žodžiais: “Tėvyne, tu mano tėvyne!..”

     Kai sausio vienuoliktosios naktį meldėsi žvaigždės danguje, parlamento gynėjams priimant šventą priesaiką ginti Tave, Vasario Šešioliktoji! Ir vėl, kai visa Lietuva apsupo Vingio parką su krykštaujančiais kūdikiais rankose, su besidžiaugiančiais žilagalviais seneliais, kai lyg iš pilies kuoro pasigirdo laisvės kovų riterio Vytauto Landsbergio žodžiai: “Bus labai sunku! Bus labai sunku ateityje! Ar mes visi ištversime? Ar visi iškentėsime?” Nuskambėjo minios balsas: “Ištversime! Ištversime! Iškentėsime!” Aidu atsakė mūro namai, akmeniniai gatvių grindiniai ir medžiai... Ir visa Lietuva, ruošdama kelią Kovo Vienuoliktajai, išaugusiajai Vasario Šešioliktosios genties kraujyje.

* * *

     Ir užgulė kraštą sunkūs metai, labai sunkūs... Visi išėjo į darbą didį, ir darbo dienų buvo per mažai... Vijosi nesėkmė, skubėjimą sekė klaidos. Ar ištversime — skendo žodžiai vasaros sausroje, geri norai skendo pikto kaimyno nemalonėse, atskubėjo ankstyvas šaltis, audros ir pūgos, sušalo miškai ir laukai, vienišos grytelės.

* * *

     Sveikiname Tave, atgimusios Lietuvos Seime! Tu esi toks, kokio norėjo tauta, su tavo nueitu gyvenimo keliu, pasiekimais, pralaimėjimais, laimėjimais, kai kam buvo sunku prisiekiant padėti ranką ant konstitucijos lapų ar pasakyti “Tepadeda man Dievas”, kai kas liko sėdėti, kai visi atsistoję pagerbė buvusį pirmininką... Bet juk mes visi esame iš Baltijos kelio, kur spausdami rankas atleidome vienas kitam, kur mūsų ilgo kelio žingsniai nužymėti priesaikos ir meilės žodžiais...

* * *

     Vasario Šešioliktoji! Mes pasitinkame Tave vėl susijungę, kaip tada prie Adomo Mickevičiaus paminklo, prie Televizijos bokšto ir Parlamento rūmų, giedodami sausio vienuoliktosios naktį, ar Vingio parke, žemei drebant nuo priesaikos žodžių. Suklumpam visi, garsiai paskleisdami Atgailos psalmės žodžius, kad jie, lyg Biliūno pasakos žiburėliai, pasklistų po laukus ir miškus, miestus, miestelius, Seimo rūmus, kaimus ir vienišas trobeles:

     “Iš vandenų sietuvos šaukiuos tavęs, Dieve:

     Dieve, išgirsk mano balsą!
     Tegu tavo ausys klausos įdėmiai
     mano maldaujančio šauksmo.

     Jei vis nedorybes minėsi,
     kas begalės išsiteisinti?!
     Betgi tu atleisti kaltybes,
     ir vėl tau tarnausim”.

(Ps 129, 1-4)