Spausdinti

Skyrių tvarko JUOZAS VAIŠNYS, SJ

Antanė Kučinskaitė

     Laišką pradedame kreipiniu. Dar vis nesutariame, ką rašyti po kreipinio: kablelį ar šauktuką? Užsienio kalbų pavyzdžiu dabar vis labiau linkstama įteisinti kablelį. Vis dėlto šauktukas čia labiau tiktų. Laiško kreipinys juk skiriamas visam laiško tekstui, ne vien pirmajam sakiniui. Tai laiško antraštė, išreikšta atskiru vokatyvinių sakiniu. Panašiai ir plakatuose, skelbimuose, kvietimuose po kreipinio rašomas šauktukas. Teksto pirmasis sakinys pradedamas iš didžiosios raidės.

     Skaitydami garsiai laišką, po kreipinio padarome ilgesnę pauzę. To reikalauja teksto logika. Kablelis — per menkas skyrybos ženklas tokiai pauzei reikšti.

     Laiško kreipinyje atsispindi mūsų santykiai su asmeniu, kuriam skiriamas laiškas. Į artimuosius, bičiulius kreipdamiesi išreiškiame nuoširdumą, meilę; oficialiems asmenims, aukštesniems pareigūnams rašydami laišką, stengiamės parinkti pagarbą reiškiančius žodžius, pvz.: Gerbiamasis Pirmininke! Didžiai gerbiamas Vadove! Garbingasis Jubiliate! Didelę pagarbą įprasta reikšti tradiciškais lotyniškais žodžiais, pvz.: Jūsų Magnificencija Vilniaus Universiteto Rektoriau! Jūsų Eminencija Kardinole! Jūsų Ekscelencija Arkivyskupe!

     Asmenį reiškiantys kreipinio žodžiai iš pagarbos rašomi iš didžiosios raidės. Net ir šeimos nariams, artimiausiems bičiuliams rašydami laišką, kreipinyje visuomet turėtume išreikšti pagarbą didžiosiomis raidėmis: Mylimoji, geroji Močiute; Išsiilgtasis mano Pusbroli ir mieloji Pussesere! Suprantama, būdvardžiai, įvardžiai, jungtukai bei tarnybiniai žodeliai rašomi iš mažosios raidės — jais pagarbos nereiškiame.

     Mandagumas reikalauja, kad ir pačiame laiško tekste asmenį, jo profesiją ar užimamas pareigas reiškiančius žodžius, taip pat įvardžius Tamsta, Jūs visur rašytume iš didžiosios raidės. Taip galėtume pagerbti ir laiške minimus šeimos narius, pvz.: Prašyčiau perduoti geriausių linkėjimų Tetai Mortai ir jos Dukraitei Augutei.

     Senovėje buvo įprasta laišką pradėti ilgesniais sveikinamaisiais žodžiais, tarsi kokiomis formulėmis. Dabar šis paprotys jau nuėjęs į užmarštį — nevertėtų jo gaivinti. Žinoma, kas nori, gali pradėti pasisveikinimu, baigti atsisveikinimu. Svarbu tik visą laišką rašyti susikaupus, sklandžiai, nuoširdžiai. Ypač gerai, stilingai turėtume rašyti specialius sveikinamuosius laiškus jubiliejaus, vestuvių, krikštynų, mokslo laipsnio pripažinimo ir kitomis progomis.

     Daugelis esame pratę laišką pradėti dėkojimu. Tai girtinas paprotys, ypač kai nuoširdžiai, ne šabloniškais žodžiais už ką nors dėkojame. Pirmasis sakinys Ačiū už laišką jau yra virtęs įkyria formule. Daug maloniau būtų artimam adresatui, pavyzdžiui, skaityti: Rodos, šviesiau akyse pasidarė, kai perskaičiau nuotaikingą Tavo laišką. Ačiū, ačiū!

     Po padėkos žodžių turėtume nepamiršti pasiteirauti apie adresato ir jo šeimos narių gyvenimą, jiems rūpimus dalykus, sveikatą. Tik ir čia reikėtų vengti nuvalkiotų klausimų: kaip gyveni? kaip sveikata? kas nauja Tavo namuose?.. Baigdami laišką paprastai perduodame linkėjimų šeimos nariams.

     Oficialiuose laiškuose, suprantama, nei atsisveikinimas, nei linkėjimai netinka. Prieš parašą išreiškiame pagarbą: Jus (arba: Tamstą) gerbiantis (-i)... Apskritai oficialūs ar pagarbiems asmenims siunčiami privatūs laiškai turi būti labai apgalvoti, dalykiški, trumpi.

     Data ir vietovė laiškuose rašoma gale arba pradžioje, prieš kreipinį. Oficialiuose laiškuose datą geriau rašyti pradžioje.

     Šnekamojoje kalboje ir spaudoje laiško sąvoka neretai praplečiama — laiškais vadinami ir raštai (rusų kalbos įtaka!). Tačiau tarp laiško ir rašto yra skirtumas. Nereikėtų jų painioti.

     Kai rašant kreipiamasi į asmenį, toks raštas vadinamas laišku. Kai objektyviai, šaltai, dalykiškai, be kreipinio išdėstomi reikalai, toks parašytas tekstas, siunčiamas įstaigai, šiaip kokiam kolektyvui ar pareigūnui, vadinamas raštu. Vieni raštai gaunamieji, kiti siunčamieji.

     Pagal pobūdį ir paskirtį raštas gali būti ir kitaip vadinamas: potvarkis, instrukcija lydraštis, raginimas, dokumentas... Okupacijos metais švietimo sistemoje buvo įprastas nevykęs terminas metodinis laiškas. Juk tai metodiniai nurodymai!

■    Vilniuje Šv. Jono bažnyčioje praeitų metų pabaigoje pirmą kartą buvo suruošta sakralinio ekslibriso paroda. Ją atidarė arkikatedros klebonas prel. K. Vasiliauskas. Didžiąją premiją, paskirtą “Katalikų pasaulio”, laimėjo klaipėdietė D. Žalnieriūtė už ekslibrisą “Aušros Vartai”.

■    Telšių vyskupijoje yra 155 parapijos. Iš jų 79 aptarnaujamos prie jų gyvenančių kunigų. Telšių kunigų seminarijoje mokosi 86 klierikai.

■    Telšių miesto centre atidaryta katalikų knygynas, kuriame gaunamos naujos knygos, laikraščiai bei žurnalai, bažnytiniai reikmenys.

■    Zaire iš 35 milijonų gyventojų pusė yra katalikai. Arkivyskupas Laurent Monsengwo Pasinnya buvo išrinktas demokratinių jėgų forumo prezidentu.

■    Mozambike buvo užpultos trys vienuolės. Viena žuvo, dvi sužeistos. Ruandoje nužudyta viena vienuolė, dirbusi jos pačios įkurtoje mokykloje.

■    Šveicarijoje, Genevoje, įvyko Vatikano ir Maskvos patriarchato aukšto lygio atstovų konstruktyvus pasitarimas.

■    Sudane pabėgėlių stovyklose katalikų turėtas mokyklas vyriausybė suvalstybino, vykdydama islamizacijos siekimus.