Julija Švabaitė

Būtum užaugusi

tarp vilkų ir hienų,
piešusi Žemę Motiną
galbūt ant maumedžio,
ant mirštančiojo
lentos,
šiaurės pašvaisčių —

Tau buvo lemta
išsigelbėti...

Dabar tą skolą atiduodi
vagono broliui,
našlaičiui, vargetai,
geležinkelio
Dievui,

kuris atstūmė
skląstį,

padavė samtį vandenio
nuprausti peršauto tėvo
veidą - - -

Būtum būtum būtum

raudotoja prie karsto,
išverkusi paskutinę
ašarą,

savo dideliu kaulėtu kūnu
uždengusi nuo šalčio
drebanti mažą
angelą,

čiulpianti kojos
pirštelį —
savo ledinį žaislą,

sapno motinos
pieną - - -

***

Būtum išsiuvinėjusi

druskos maišų
drobėje

nemirksinčią Dievo
Akį,

Širdį,
pervertą kalaviju,

nes jau bus atėjusi
maldos valanda

prašyti staigios
ir netikėtos
mirties - - -

1993