ALGIRDAS PALIOKAS, SJ

Kad nepasiklystum...

     Tu rašai: “Savo klaidų nevadinu nuodėmėmis, nes darau viską sveiku protu ir remiuosi tik savo moraliniu kodeksu”. Bet palauk! Kam reikia savo moralinio kodekso, jei jis paties Dievo duotas Dekaloge. Kadangi esi naujo moralinio kodekso kūrėja, tuo pačiu esi ir naujo tikėjimo autorė. Tada toji būtis, su kuria bendrauji, jau nėra Dekalogo Autorius, o Tavo sukurta intelektualinė dievybė. Ar žinai, kad Bažnyčios įsakymai, postulatai, principai ir draudimai bei Katalikų Bažnyčios moralinė teologija išplaukia iš Dievo įsakymų, Kristaus mokslo, žodžiu — iš Dievo Apreiškimo. Nėra jokio reikalavimo ar draudimo, kuris nesisietų su minėtais šaltiniais.

     Kas pašaukė mus iš nebūties į buvimą? Gal mes patys ar mūsų tėvai? Ne! Dievas yra mūsų Kūrėjas. Mes — visiškai nuo jo priklausantys jo kūriniai. Ar galima neklausyti Palaikančiojo mus buvime? Klausyti reikia ne vien todėl, o ir tam, kad mes būtume laimingi ir čia, ir ten. Kad visada teisingą kelią pasirinktume, kad apgaulingų vertybių nepalaikytume tikromis, kad lengvai galėtume pažinti Dievo norus, jo valią, Dievas davė mums įsakymus, įstatymus ir sąžinės balsą. Susipažinkime su jais.

Sopulingoji Motina   Sassoferrato

     Aukščiausias yra amžinasis Dievo įstatymas. Tai nuo amžių Dieve esantis planas, pagal kurį jis sukūrė visatą ir kūriniams paskyrė tikslą bei priemones tam tikslui pasiekti.

     Prigimtasis įstatymas — tai į žmogaus prigimtį įdiegtas žmogui skirtasis amžinasis Dievo įstatymas. Neprotingose būtybėse jis yra kaip gamtos įstatymas, o protingose — kaip dorovinis, paprastai vadinamas prigimtuoju įstatymu. Prigimtasis įstatymas įsako tai, kas žmogui būtina, ir draudžia, kas žalinga.

     Apreikštasis įstatymas apima tai, ką Dievas davė žmonijai per pirmuosius tėvus, patriarchus, Mozę ir savo Sūnų. Jį sudaro Senasis ir Naujasis Įstatymas. Senojo Įstatymo uždavinys buvo paruošti išrinktąją tautą ir žmoniją atpirkėjo atėjimui. Naująjį įstatymą davė įsikūnijęs Dievo Sūnus. Pastarasis apima dorovinius nuostatus, priemones žmogaus pašventimui ir patarimus dvasiniam augimui.

     Bažnyčios įstatymai pritaiko laikui ir vietai prigimtąjį ir Dievo apreikštąjį įstatymus. Kad būtų kas žmonėms vadovauja jų kelyje į tikrą laimę, Kristus įsteigė Bažnyčią žodžiais: “Ir aš tau sakau: tu esi Petras — Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje” (Mt 16,18-19). Tuo Kristus suteikė popiežiui ir Bažnyčiai galią valdyti, mokyti ir pašvęsti.

     Valstybės įstatymai skirti visuomenės gerovei ir jos apsaugai. Valstybės įstatymai, einą prieš prigimtąjį ir apreikštąjį, žmogaus nesaisto.

     Apie įsakymus trumpai: įstatymo autorius turi teisę leisti įsakymus.

     Sąžinė yra asmeniškas žmogaus patarėjas. Kai įstatymai ar įsakymai ko nors neapsprendžia, kai nežinome kaip pasielgti, juk ne kiekvienas žmogus — teologas, savo valią Dievas praneša vidaus balsu. Sąžinė — tai žmogaus prigimties galia, kuri prieš veiksmą parodo, ar jis geras, ar blogas. Ji skatina gera daryti ir blogo vengti, o po veiksmo už gera giria, už bloga peikia. Nors sąžinė yra proto veiksmas, apsprendžiantis konkretaus veiksmo dorumą, tačiau šiame sprendime taip pat dalyvauja valia ir jausmai.

     Ar visada sąžinė pasako tiesą? Taip, jei ji yra teisinga, tikra ir jautri. Tokia sąžinė ugdoma, gilinantis į Bažnyčios mokymą ir vykdant jo reikalavimus. Jei žmogus nepaiso doros mokslo ir sąžinės rodomo kelio, sąžinės teisingumas silpnėja ir gali net visai išnykti.

     Pasiaiškiname terminus. Sąžinė teisinga, jei jos sprendimai visada sutinka su Dievo valia. Sąžinė tikra, kai ji nesvyruodama sprendžia apie dorinę veiksmo vertę. Jai priešinga abejojanti sąžinė. Sąžinė jautri, jei greitai įvertina veiksmo dorumą, jei griežtai reikalauja daryti gera, o pikto vengti. Jai priešinga atbukusi sąžinė.

     Kada sąžinė klaidinga? Kai jos sprendimai nesutinka su Dievo reikalavimais, jo nustatyta tvarka. Tokia sąžinė draudžiamus veiksmus laiko leistinais, o sunkias nuodėmes — lengvomis arba visai ne nuodėmėmis. Kas gali ją iki tokio laipsnio iškreipti? Kiekviena yda, jei su ja nekovojama, jei nepaisoma sąžinės įspėjimų, teisingą sąžinę padaro klaidinga. Didelė dalis žmonių teisingą sąžinę pražudo jaunystėje nuodėmėmis prieš 6 ir 9 Dievo įsakymus. Kur Tavo klaida? Koks Tavo priešo vardas? Tavo laiško teiginiai? “Savo klaidų nevadinu nuodėmėmis, nes darau viską sveiku protu ir remiuosi tik savo moraliniu kodeksu” rodo paslėptą puikybę, kurios nė nepastebėjai. Kiekvienoje nuodėmėje, pvz., Bažnyčios mokymo atmetime, glūdi daugiau ar mažiau puikybės, nes nuodėmę darydamas žmogus dažniausiai nė nesuvokdamas sako: “Neklausysiu! Nepaisysiu nustatytos tvarkos! Gyvensiu pagal savo norus, vadovausiuosi vien savo protu!” Betgi tai susišaukia su liuciferišku “Netarnausiu!” Ir paslėptai, ir aiškiai; ir tyliai, ir garsiai aidų aidais skamba ir sklinda šis baisus žodis mūsų žeme. Nė vieno žmogaus neaplenkdamas, šimtais kartų atmestas ir vėl sugrįždamas jis ragina paneigti į laimę vedančią tvarką, sukilti ir kautis su Dievu. Priešrevoliucinės Rusijos inteligentijos idėjas F. Dostojevskis išreiškė “Broliuose Karamazovuose” Ivano lūpomis: “Aš netikiu į tokį Dievą, kokį rodo Bažnyčia, nes toks jis man nepriimtinas: man nepriimtina daug dalykų, kurie priskiriami Dievui. Pavyzdžiui, man yra nepriimtina, kodėl Dievas, kuris laikomas geru ir visagaliu, leidžia nekaltiems, ypač kūdikiams, kentėti. Aš manau, — tęsė toliau Ivanas, — kad mūsų laikų žmonėms Kristus turėtų apsireikšti kitoks: turėtų daugiau taikytis prie žmonių psichologijos, būti praktiškesnis, daugiau atsižvelgiąs į kintančias žemės gyvenimo sąlygas ir reikalavimus. Jis turėtų leisti patiems žmonėms tvarkytis ir spręsti savo gyvenimo problemas”. Tokios ir panašios mintys ruošė kelią sukilimui prieš esamą tvarką, iššaukė kruvinąją revoliuciją. Jų pagimdytas komunizmas stojo į atvirą kovą prieš Dievą ir slaptą — prieš Dekalogą. Ir prireikė milijonų gyvybių, kad žmonija praregėtų, kad būtų sustabdytas “rojaus” be Dievo ir nužmoginto žmogaus kūrimas, kad būtų sustabdyta sukilimo prieš Dievą ekspansija į pasaulį...

     Kodėl Tau tai rašau? Kaip ten, taip ir Tavyje viskas prasidėjo nuo Bažnyčios kritikos ir nuo Dievo “perauklėjimo”. Ir kur viskas nuėjo... Savo priešą lengvai pažinsi. Jei nenorėsi priimti čia dėstomų teiginių, jei kritikuosi juos ir ieškosi kontrargumentų, tai ne TU, o Tavo puikybė tai darys. Priešingai, jei tai patarnaus Tau gairėmis į Tiesą, kurios nesąmoningai troškai ir ieškojai, jei pajusi, kaip viskas sustoja į savo vietas, džiaukis, laimėjai! Dar nepražudė Tavęs tas atkakliai siūlomas “netarnausiu!” ir neidama į bažnyčią likai dar “vynmedžio šakele”. Bet nuo dabar Tau reikia apsispręsti. Tu nenurimai, ieškojai, ir Dievas atsiliepė. Sužinota tiesa įpareigoja.

     Ar visada ir viską galima apspręsti pasikliaujant sąžine? Ne! Jokiu būdu! Visais atvejais ir visose srityse, kur tik yra įstatymai bei įsakymai, pasirinkimo nėra. Jei tik bandysi klausti savo vidaus, tave lengvai gali suklaidinti piktojo įtaigus balsas, Tavo malonumų geidžiantys jausmai, Tavo valia, jei ji nėra laisva nuo ydingų polinkių. Tada pavojinga svarstyti, o reikia veikti, nes įstatymas yra įstatymas. Kaip gali klausyti ir mylėti jų Autorių, jei keiti jo nustatytą įstatyminę ir dorinę tvarką? Meilės Dievui definiciją pasakė pats Kristus: “Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli” (Jn 14,21). Kas nemyli, tas ir netiki!

     Tavo naujoji patirtis: “pradedu giliau suprasti Dievą ir jo esmę” gali būti tikra, bet bus laikina. Nesi kalta dėl to įvykio, pakeitusio Tavo tikėjimą, todėl Dievas ir kompensuoja Tavo nutrauktą ryšį su Bažnyčia, tiesiogiai teikdamas Tavo sielai daugiau šviesos. Tačiau panašiai gali elgtis ir piktoji dvasia, kad užmaskuotų ir nuo Tavęs paslėptų klaidingus ir pražūtingus Tavo naujojo tikėjimo teiginius.

Nesustok!

     Tai kas, kad turi naują tikėjimą, tai kas, kad sąžinė tyli. Praėjai gyvenime dar tik vieną dvasinio brendimo etapą. Jei eisi toliau teisingu keliu, įeisi į naujas Dievo pažinimo patirtis, teikiančias nepaprastos šviesos protui ir neišsemiamo dvasinio džiaugsmo. Norėtum paklausti: “O kurgi tas tiesiausias kelias į Dievo pažinimą?”

     Tai buvo dar buldozerinio ateizmo laikais. Toks vienas buldozeriukas, studijuojąs Vilniaus universitete, kartą atburzgia į savo bažnytkaimio kleboniją “daryti tvarkos tame tamsybininkų lizde”. Trumpai, koncentruotai pradeda kalbėti, iš peties šveisdamas klebonui į veidą stipriausius ateistų argumentus. Po valandėlės pastarasis, nė kiek nepriblokštas ir net nesumišęs, klausia:

     —    Pasakyk, tamsta, kiek knygų esi perskaitęs apie tikėjimą?

     —    O, nemažai! Pagal mūsų programą visas ir dar viršaus, — atsako studentas.

     —    Kieno jos išleistos?

     —    Kaip kieno? Valstybinių leidyklų.

     —    Taigi, brolau, skaitei ateistinės valstybės ateistines knygas. Teizmas ir ateizmas yra du vienas kitam diametraliai priešingi dalykai. Norėdamas rasti tiesą, privalėjai bent jau susipažinti su kita puse. Sakyk, ar Bažnyčios prieškarinių ir pogrindyje savilaida išleistų knygų nesi skaitęs?

     —    Ne, nė vienos!

     —    Neįsižeisk, bet esi visiškas diletantas tikėjimo srityje. Todėl mums neįmanoma diskutuoti šiuo klausimu. Geriau pakalbėkim apie tai, ką tamsta supranti.

     Parafrazuodamas atsitikimą, noriu ir Tavęs paklausti: kiek knygų esi perskaičiusi, prieš tapdama kunige? Besiruošiantieji kunigystei studijuodavo 5, o dabar jau 6 metus. Per tuos įtemptų studijų metus įsisavinami vien pagrindų pagrindai, o visam kitam — visas gyvenimas.

     Tavo nerimas, privertęs rašyti, — tai troškimo tiesos, tikresnės už tą, kurią turi, išdava.

     Pirmai pradžiai išstudijuok, ne vien perskaityk, bent 5 knygas.

•    Naujasis Testamentas

•    Prel. Dr. F. Bartkus — Kan. Dr. P Aleksa “Dievas ir žmogus’,’ Roma, 1953.

•    Lellot “Gyvenimo problemos sprendimas”

•    Prof. Kari Adam “Katalikybės esmė” Kaunas, 1936.

•    J. Mičiulis “Bažnyčios istorija” 1935.

     Kodėl Tavo dėmesį kreipiu į knygas? Jos didžiulė jėga. Ją įvertino ir gal juto visos bedieviškos sistemos. Todėl sovietijoje religinių knygų leidyba buvo uždrausta. O buvo žmonių, kurie rizikavo ir nelegaliai stengėsi dauginti knygas. Dalis jų buvo susekti ir nuteisti ilgiems metams kalėti sovietiniuose kalėjimuose bei lageriuose. Ateistinis melas nebūtų galėjęs taip plisti, jei būtų buvusi prieinama tiesa. Kartą, kai aš dar už Tave jaunesnis buvau, vienas kunigas, parodęs savo religines knygas, pasakė: “Tai brangiau už auksą. Nes už rublius aukso gali nusipirkti, o tokių knygų — ne”. Dabar Tau viskas prieinama. Naudokis, auk didžiųjų vertybių pažinime ir eik tolyn į nuostabųjį Dievo pasaulį.

(Pabaiga kitame numeryje)