Spausdinti

KAZIMIERAS J. AMBRASAS, SJ

KANTRYBĖ

    Kodėl dažnai tautos, vadai, partijos ar net Bažnyčios nesutaria? Didžiausi kivirčai, nesutarimai, barniai ir rietenos? Ko jiems trūksta? Dėl kokių dalykų jie taip vienas kito pradeda nekęsti?

    Vienose vestuvėse jaunikiui bičiuliai, kaimynai ir pažįstami linkėjo laimės ir visokių kitų gėrybių. Tiktai vienas, pats ištikimiausias ir artimiausias bičiulis, atsistojęs net triskart prie stalo garsiai visiems ir pačiam šios puotos kaltininkui primygtinai kartojo: “Jonai, aš tau linkiu kantrybės!” Tąsyk gerokai pyktelėjo jaunasis už tą įkyrokai peršamą kantrybę. Vienas sau pamąstė: “Atrado mat jis čia man ko linkėti? Nerado ko geresnio... ” Tačiau, dar nei šeimyninio gyvenimo metams nepraslinkus, tasai jaunavedys pamatė, kad kasdienoje, buityje daug tos laimės netrukus išbyrėjo. Visi saldumai ištirpo rūpesčių ir reikalų, darbo ir skubos verpete, o kaip tik labiausiai prisireikė kantrybės. Ir ne bet kokios, bet didelės, kasdienės, tvirtos.

    Ar ne panašiai esti mūsų tarpusavio ir Bažnyčių santykiuose? Ar čia dažnai netrūksta kaip tik kantriai vertinti kito nuomonę, dėl šventos ramybės ne tik kantriai išklausyti kitos minties, bet net vardan taikos, vardan didelio ir gražaus tikslo, net kai ko atsisakyti, pakeisti savo kategorišką sprendimą, kietakaktišką nusistatymą.

    Kaip kantrybės trūksta šeimoje, darbovietėje, gatvėje, visuomeniniame gyvenime! Juk kiekvienas gali aibes pavyzdžių kasdien prisirinkti. Netgi patyrę dvasinio gyvenimo mokytojai apie kantrybę daug ir labai atidžiai kalba. Ją vadina tiesiog menu turėti viltį. Anot jų, kantrybė — tai visų dorybių šaknis ir sargas (šv. Grigalius I). Ir išties nebe reikalo sakoma, kad nelaimingiausias yra ras, kuris nemoka pakęsti nuoskaudos (Bias). Netgi dažnai ir tie, kurie šiek tiek ar net gerokai pažengę vidinio gyvenimo keliais, skaudžiai nusivilia, jei nemato iškart savo menkų pastangų vaisiaus. Nejaučia pažangos. Tokiems ir kartu visiems mums labai gražiai ir pamokančiai taria šv. Pranciškus Salezietis štai kokius išmintingus žodžius: “Turėkite kantrybės. Negalima viena diena nusikratyti blogų įpročių ir netobulumų. Nebūkite tokie išlepinti, tikėdamiesi taip greit ir taip lengvai pažaboti savo prigimtį”.

    Tad jei šitaip sako šventasis, tai ką jau kalbėd mums, gyvenimo vieškelių dulkėse apsivėlusiems? Tad tebūna mūsų kasdiena, o tuo labiau šventė, nes šventėms kur kas reikia daugiau šventiškumo, giedros, — kupina kantrybės tada, kai mums daug ko trūksta, kai iš mūsų reikalaujama, o dažnai ničnieko neduodama. Kai neteisėtai ir nepelnytai prašoma ar kaltinama. Kai esame pavargę, o mums taip reikia poilsio; kai jau visa dešimtis mina tau ant kulnų su visokiais reikalais, skundais. Tebūna tada mūsų mintis ir žvilgsnis suveržtas kantrybės žiedu. Tebūna kiekvienas mūsų žodis pakinkytas tvirtais kantrybės pavalkais, nes jis taip, žiūrėk, nejučiomis išskrenda, kaip iš narvo paleistas paukštis, ir jau daugiau nesugausi. Tebūna mūsų visų buitis, kasdiena nudažyta kantrybės palaiminga šviesa, kad kiti, su mumis gyvenantys, net kitaip manantys ir išauklėti, turėtų ko iš mūsų pasimokyti. Juk nebe reikalo šv. Teresėlė yra pasakiusi, kad kantrybė yra suaktyvinta meilės forma. Tegul kantrybė ženklina mūsų darbą, poilsį, maldą ir paskatą, kiekvieną mostą.

PAKANTUMAS

    Idealių sąlygų žemėje niekados nebuvo ir nebus. Tiktai Rojuje pirmiesiems tėvams Dievas jas buvo sukūręs. Pats idealiausias ir be jokių trūkumų, skausmo, vargų ir nelaimių gyvenimas tebus vien danguje. Netgi idealių žmonių nėra. Visi jie su trūkumais, kaip ir kiekvienas iš mūsų. Šventieji, ir tie klydo, nusidėjo, atgailavo. Tiktai Kristus buvo be jokios dėmės. Tiktai Švč. Mergelė Marija — be gimtosios nuodėmės pradėtoji. O ką jau čia kalbėti apie mus, visus nuodėminguosius, šios žemės purvinais takais ir dažnai purvinus darbus dirbančius! Tad kokia išeitis? Visi, be išimties klystą, nusikalstą, turime gyventi irgi lygiai tarp tokių pačių, kaip ir mes patys. Kur tas inkaras, prie kurio galėtume prisirišti audringų bangų — savo beribių ir nežabotų troškimų, pasaulio vilionių ir piktojo šnibždesio — blaškomą savo gyvenimo luotelį?

    Viena iš stipraus lyno, kuriuo norim prisitvirtinti prie saugaus uosto akmens, sruogų — PAKANTUMAS. Jis vienas iš stipriausių, reikalingiausių, būtiniausių šiuolaikinio prieštaravimų, siaubo, neteisybės ir skaldymosi perpildyto pasaulio ir mūsų Baltijos krašto cementų, tarpusavio supratimo ir geresnio rytojaus laidas. Jo reikia ne tik kartas nuo karto savo aštrias ietis sukryžiuojančioms kai kurioms Bažnyčioms. Jo, kaip saulės augalui, kaip žuviai vandens, reikia kiekvienam visuomeniniam ar politiniam padaliniui, grupei, kiekvienam žmogui.

    Bepiga tautoms, iš kartos į kartą, iš amžiaus į amžių kūrusioms savo tautines, etnines, bažnytines ir visas kitas socialinio gyvenimo tradicijas, kurios nebuvo istorijos vėjų išblaškytos, išvaikytos. Tačiau nenusiminkime. Tik dar stipriau, dar atkakliau šią vagą vienas per kitą varykime.

    Nenusiminkime, kad neturime to, ką kitos šalys nūdien turi: aukštų kalnų, didžių rūmų, perpildytų prekėmis parduotuvių ir prikimštų kišenių. Užtatai mes turime didžią ir neįkainojamą vargo, kančios ir priespaudos patirtį, kurios vertę tegali išmatuoti vien Dievas. Juk mūsų šalis dar taip neseniai užsienio akyse buvo kankinių, didvyrių, laisvės ištroškusi ir dėl jos ryžtingai kovojantis kraštas. Tad dera visiems įsisąmoninti, kad vidinio taurumo, didžiojo meno broliškai sugyventi su kitaip manančiu kaimynu, kita kalba šnekančiu žmogum, tegalima tada, kai esame su pakantumo šarvais. Tai vidinės kultūros požymis. Jei jų nėra, — tada kivirčiai, trynimasis, barniai, vaidai ir net karai.

    Pakantumas — vienas didysis vaistas nesugyvenančioms šeimoms, draugijoms, partijoms, tautoms. Pakantumas — parankiausia priemonė visiems tiems, kurie negali pakęsti kitokių pažiūrų, kitokios mąstysenos, pasaulėžiūros, kitokio išsilavinimo, profesijos, kitokios turtinės padėties žmogaus. Pakantumas — didysis ginklas visiems judėjimams, kryptims, net asmeninio ir šeimyninio gyvenimo atstojamasis vektorius ir gairė. Jei nebūsime pakantūs vienas kitam šeimoje dėl skirtingo elgesio ar požiūrio, jei smerksim brolį ar seserį, kad jis nuėjo į vienuolyną ar įstojo į krikščionių demokratų partiją, — veltui mūsų gražūs vienybės, taikos šūkiai. Veltui mūsų vilčių kupini ateities planai. Pakantumas — didysis mūsų krašto ir kiekvieno lietuvio moralinio, politinio ir krikščioniško subrendimo rodiklis, didysis dabarties švyturys, mūsų šeimų, organizacijų ir viso kultūrinio gyvenimo veidrodis. Bažnyčios ir tautos pamatai, ant kurių nūnai turi būti statomas mūsų tarpusavio supratimo ir darnos, dabarties ir ateities rūmas. Pakantumas turi būti įspaustas į visą mūsų mąstymą, elgseną ir visą tautos veiklą.