Lacrima
AUDROJE
Ko rūstauji, ko taip nerimsti, jūra?
Ką šniokščia tamsios gelmės vandenų?
Švininis vakaro dangus paniuro —
Nei saulės grožio burtų, nei sapnų...
Jaučiu tik tavo ilgesį bekraštį,
Tik tavo skundą šiandien aš girdžiu.
Ir man lengviau čionai save suprasti,
Įspėti mįslę paslėptų kančių — — —
...Beširdis vėjas plaukus tau kedena...
Ne plaukus — plaiksto šniokščiančias vilnis...
— Koks didis nerimas tavy gyvena!
Bet mes visi jo esame pilni.
Širdy — lyg jūroj — keliasi audra!
Jai niekur žemėj atilsio nėra ...
NAKTIS PARKE
Po debesų skylėtą šlapią skarą
Suspindo akyse mirgančių žvaigždžių.
Šią naktį parke stebuklingai gera.
Nuo medžių rasą krintančią girdžiu...
Aplink tamsu, tiktai viršūnės švyti.
Aplankė pasaka senus medžius.
Nespėja džiaugsmas grožio pasivyti,
Ir veltui rinkčiau jam išreikšt žodžius.
Tik nekalbėk! Pabūkim lyg šešėliai...
Nežadinkim iš sapno ąžuolų!
Ramybės reikia medžiui, paukščiui, gėlei —
Tebus ramu ir šventa. Ir — tylu — —
Kur žengsiu žingsnį — dieną ar nakčia —
Kūrėjo meilė man kalbės: Aš čia!
RŪMŲ PASAKA
Kam tu mane vedi į burtų šalį? —
Juk tie baltieji rūmai — netikri.
Tik laimės vaikas ten patekti gali,
O tu — net burtų žodžio neturi...
Geriau čia prie fontano pastovėsim,
Kur rausvos šviesos žaidžia vandeny,
Kur medžių milžinų tyliam pavėsy
Mieguistos gulbės plauko tvenkiny.
Pažvelk į veidrodį — vandens paviršių! —
Prirink žvaigždučių iš tylios gelmės...
Aš niekad šių stebuklų neužmiršiu,
Jų tikslo nebeklausiu nei prasmės — —
Per begalybę Dievo dovanų
Kasdien į Grožį Amžiną einu!
VAKARO MALDA
Girdi?.. Kvėpuoja žemė, krūmai šnara,
Vakario vėjo švelniai supami.
Klausytis to šlamėjimo taip gera,
Pasikalbėt su jūra — širdimi...
O šiltos bangos — tingios ir vienodos —
Taip švelniai plauna tylinčius krantus.
Sustokim — laimės ir džiaugsmų taip godūs —
Prieš Grožio burtų atvirus vartus!
Dainuoki, siauski tu, išdykęs vėjau,
Paglostyk veidą, plaukus iškedenk!
Tavų dainų klausytis čia atėjom,
Su kūriniais Kūrėjui nusilenkt.
Be žodžių šneka man visa gamta:
Tai Dievo meilė, žemėj išlieta...